Kaip išsaugoti save – kalbančią, dialoguojančią būtybę, norinčią gyventi susikalbančiųjų bendruomenėje? Juk žodis visuomet kėlė ir augino žmogiškumą, padėjo surasti ir nenutolti nuo esmės, išlikti, išsilaikyti įvairių virsmų, pervartų laiku. Galiausiai, žodis – bendrystės išraiška, žodžio pagalba surasdavome vieni kitus, atpažindavome, surasdavome gaivias versmes, dvasines brangenybes, tolimųjų amžių egzistencijos perlus vis alkstančiai dvasiai. Tai juk žodžio pagalba. Jei jį šiandien prarasim, atstumsim, ar rasim tada kokią geresnę alternatyvą sugyvenimui, susikalbėjimui, kultūrinės erdvės pažinimui? Kaip gi tuomet auginsim save?
Vis galvoju, kad atsilaikyti ir apsiginti (išlaikyti žemę, žmogų, širdį) padėjo ne platūs pečiai ir ginklai, bet mokėjimas susitikti ir tarti žodį, mokėjimas ir noras užkalbinti ir kalbėtis. Šiandien kaip niekad, vėlei reikia stiprinti žodžio įsčias, vėlei iš naujo ruošti gyvenimo žodžiui kelią. Jei neturėsime, kur gi keliausime tada? Kur keliausime toliau?
Judame į priekį, keliaujame, nuolat patiriame kitimą ir kaitą. Gaila, kad vienus dalykus prarandame, bet kaitoje atsiveria galimybė kurti ir iš naujo atrasti, iš naujo prisiglausti prie gyvojo žodžio. Ne stalčiuose, ne rūsiuose, ne saugyklose, bet susitinkant ir kalbantis atsiveria gaivusis kultūros vanduo. Kad ir kaip kistų komunikacijų pasaulis, kad ir kaip tas pasaulis grasintų žodžio išlikimui, vis dėlto, manau, verta likti žodžio tarnu, žodžio, kuris esmingai jungia žmones. Žodis negali būti apribotas, nustumtas ar pakeistas, išmainytas. Neįmanoma išsemti žodžio tikrovės. Todėl ji gyva, gali pasiekti ir maitinti mūsų dienas. Tiek ir išsaugosime save, savo savastį, savo kraitį ir paveldą, kiek mokėsime ir pajėgsime žodžiu pasiremti, įprasminti, iškalbėti ir išlaikyti.
Prasminga ir kilnu mylėti ir skonėtis savąja literatūra, kuri kaip tik ir saugo mūsų lietuviškojo žodžio egzistenciją, spalvą, krūvį. Kur kitur, jei ne muziejuose, bibliotekose, skaityklose, ir atsiranda ta laisvoji erdvė – susitikti ir būti žodžio akivaizdoje, jo šviesiojoje artumoje. Įvardinti savo kelią, patirtis, bandyti augti. Muziejai ir bibliotekos tiek gyvi, kiek jie per žodį prikelia praeitį, paveldą, kiek jie per žodį pajėgia kalbėti šiandiene kalba apie esmę, šimtmečiais neprarandančią vertės. Muziejus ir biblioteka, tikiu, liks žodžio saugotojai. Žodžio namai, kur galima likti tikru, kur nereikia veidmainiauti ir keisti kaukių ar slėptis po jomis, kur tiek daug nesumeluotos, nedirbtinos erdvės, kurioje susitinkame su praeitimi, kurioje stipriname dabartį, kurioje audžiame ateitį.
Muziejininkai ir bibliotekininkai lyg modernūs, šiuolaikiški šių dienų knygnešiai ir atvers, padės atverti tą žodžio gyvastį dabar jį nešdami ant gležnų pečių. Kad būtų galima gyventi ir kvėpuoti. Kas gi žmogus be žodžio šviesos? Kaip gi išbūsiu su žmonėmis be žodžio kraičio? Kaip išbūsiu bendruomenėje be gydančio, telkiančio ir atnaujinančio, akis atveriančio žodžio?
