Kadangi visai neseniai, Vasario 16-osios išvakarėse, pasirodęs naujas kultūros žurnalas „Radikaliai!“ yra nepolitinis, nesusijęs su jokiomis ideologijomis, tad, atrodo, apie politiką neturėtume kalbėtis. Vis dėlto mums įdomu viskas, kas vyksta Lietuvoje ir kuo gyvena Lietuvos žmonės, todėl šiuo atveju pokalbis su Jumis kaip su politiku (skaitytojus įspėjame: šis interviu nėra užsakytas, jis, kaip ir daugelis mūsų tekstų, gimė spontaniškai) būtų be galo įdomus – juk mūsų polyje vyksta tiek daug įdomių dalykų. Tad gal pradėkime... Kokie 2012-ieji Artūrui Paulauskui, turinčiam didžiulę Generalinio prokuroro, o taip pat politiko darbo patirtį?
Dvejopi jausmai užplūsta, Jūs klausiate manes, kaip turinčio Generalinio prokuroro ir politiko darbo patirtį. Tai matau, kaip yra daužoma teisėsaugos sistema, kaip puolama prokuratūra, teismai, ir liūdna, kad kolegos nesugeba atremti šitų smūgių, užsidarę galvoja, kad ta kritika juos aplenks.
Iš kitos pusės - metai, kai rinksime Seimą. Ir vėl kyla abejonių, ar žmonės rinksis sąmoningai, ar balsuos prieš (protestuodami). Todėl ir pačiam ruošiantis rinkimams norisi kuo daugiau bendrauti, kalbėti, įtikinėti žmones, kad jų apsisprendimas per šiuos rinkimus būtų kiek įmanoma sąmoningesnis, kad jų pasirinkimas būtų tikras, ir kuo mažiau žmonių balsuotų vadinamais protesto balsais.
Nors radikalumą suprantame savaip, pasiteirausiu Jūsų: kas Jums Lietuvoje dabar atrodo radikalu (turiu galvoje visas gyvenimo sferas – politiką, ekonomiką, visuomenę, kultūrą etc.)? Ko per daug, ko per mažai? O ko – pats tas?
Jei gyvenime pavyksta rasti pusiausvyrą, balansą, aš manyčiau, kad tai ir yra pats tas. Nes bet koks reiškinys, jei jis sugeba atspindėti abi puses, užtikrina tam tikrą tų pusių sugyvenimą. Ir aš manau, kad tai yra beveik idealu.
O šiandien mes beveik visose srityse turim tokį perkreiptą vaizdą į vieną ar į kitą pusę. Kalbant apie ekonomiką, - tai didžiulis atotrūkis turtingųjų nuo nepasiturinčių žmonių, kurių skaičius sudaro gal 70-80 procentų. Radikalu tai, kad mes niekaip negalim sukurti viduriniosios klasės, kuri duotų mūsų visuomenei pusiausvyrą. Politikoje mes matome, kad viskas koncentruojasi, centralizuojami visi sprendimai į viršų ir apačioje, seniūnijose, bendruomenėse, bendrijose, o sprendimų, kaip gyventi, ką keisti nepriimama. Mano nuomone, čia pusiausvyrą taip pat reikia atrasti. Reikia, kad žmonės rinktų seniūnus, merus, galbūt Seimą galima formuoti partijų sąrašais, bet štai miesteliuose, rajonuose turėtų veikti tam tikra savivalda.
Jei kalbėtume apie pažiūras, tai Lietuvoje tokio ekstremizmo arba radikalizmo aš neįžiūriu labai daug, bet norisi, jog žmonės suprastų, kad valstybėje turi būti vykdomi įstatymai, kad valstybėje, kurioje kviečiama nevykdyti įstatymų arba boikotuoti priimtus sprendimus, tai veda į visišką suirutę, chaosą, anarchiją, į tuos reiškinius, kurių metu nieko nekuriama, o dažniausiai yra griaunama. Aš tikiu, kad būtent civilizuota, moderni visuomenė ir pasižymi ta pusiausvyra, turi būti tvari plėtra, kai yra atsižvelgiama į visus veiksnius ir nėra perlenkimo į vieną ar į kitą pusę. Todėl reikia mokėti įvaldyti šį meną, kad pasisektų tą pusiausvyrą užtikrinti, ir kas tai sugeba padaryti, manau, nusipelno pagyrimo.
Būdamas Generaliniu prokuroru, daugelio manymu, palaikėte harmoniją teisėsaugoje, „susodinote“ nemažai tų, dėl kurių, kaip rusai sako, kalėjimas verkė. Dabar susidaro įspūdis, kad teisėsaugoje – netvarka: policijos reforma tampa galimu policijos naikinimu, nesibaigia garsioji pedofilijos byla, vyksta keistenybės dėl FNTT, o jei apibendrintume – visos esminės bylos „marinuojamos“, dingsta tartum į vandenį jų galai. Prie Jūsų, drįstu pasakyti, kiek teko domėtis, to nebuvo. Kas nutiko prokuratūrai?
Ačiū už gerą žodį.
Dirbdamas Generaliniu prokuroru, žinojau vieną taisyklę, kurią pats supratau dar dirbdamas rajoninėje prokuratūroje, kad visada pagrindines jėgas reikia mesti svarbiausių bylų tyrimui ir nesiteisinti, kad visos bylos svarbios ir visos bylos vyksta vienodai ilgai. Tačiau toms byloms, kurios iššaukia visuomenėje didelį ažiotažą, rezonansą, turi būti skiriamas padidintas dėmesys, kontrolė ir, kas svarbiausia, turi būti metamos didelės jėgos tas bylas ištirti greitai. Antra taisyklė, kuria vadovavausi, tai suduoti smūgius į pačius aukščiausius kriminaliniuos sluoksnius, nes kovoti su antraeilio ar trečiaeilio plano nusikaltėliais teisėsauga visada pajėgi, tačiau suduoti pagrindiniams vadams kitąkart pritrūksta valios, noro ir galėjimo. Mano tikslas visada būdavo suduoti tuos skaudžiausius, pagrindinius smūgius į aukščiausius postus. Ar tai liestų korupciją, ar organizuotą nusikalstamumą, pareigūnus ar paprastus nusikaltėlius, nesvarbu, - bet svarbu suduoti. Nes eilinis, pamatęs, kad jo vadui nulėkė galva, supras, kad su juo juokaujama tikrai nebus ir galbūt susilaikys nuo nusikalstamos veikos. Aukščiausia grandis turi būti bombarduojama stipriausiai. Mano toks buvo tikslas ir logika. Kaip sakoma, visų nesusodinsi, gyvenimo neužteks, bet pačius svarbiausius, organizuotas grupes, yra privaloma.
Generalinis prokuroras neturėtų apsiriboti tik organizacinės struktūros pertvarkymu, bet visada žiūrėti, kaip pagerinti darbuotojų kvalifikaciją, kaip užtikrinti, kad jie būtų sąžiningi ir įgyvendinti pagrindinį tikslą, kad operatyviai, kvalifikuotai būtų išaiškinti nusikaltimai ir nusikaltėliai.
Visą laiką ieškoma, kaip prokuratūrą, teismus padaryti nepriklausomais. Galima tam sukurti labai daug įstatymų, bet jeigu ten dirba žmonės, kurie nesijaus nepriklausomi, jeigu jie patys viduje nebus stiprūs savo pasaulėžiūra, kompetencija, tai niekas kitas jų nepadarys nepriklausomais. Todėl labai svarbu skiriant į aukščiausius postus neieškoti lojalių žmonių, bet ieškoti nepriklausomų kandidatų. Kai mes tokius skirsime, tada ir teisėsaugoje pokyčiai vyks greičiau.
Dabar Naujosios Sąjungos, kadaise galingos politinės jėgos, nebėra. Ar nesigailite, kad vardan tarnavimo žmonėms teko paaukoti dalį politinio identiteto? Ar Darbo partijos pirmininko pavaduotojo pareigos yra tai, kas Jus kaip politiką dabar tenkina labiausiai?
Mes iki atėjimo į Seimą galėjome radikaliau ir gal šiek tiek populizmo savo veikloje naudoti. Tačia jau atėjus į Seimą, aš jaučiau didžiulę atsakomybę, kad mums esant valdžioje, nenueitumėme šunkeliais, nes teko prisiimti vos ne visą atsakomybę už Lietuvos likimą. Pagrindiniai tikslai buvo Europos Sąjunga, NATO, kurių mes siekėme. Kitas dalykas, kad į ministro postus būtų priimti kompetetingi žmonės, todėl rinkomės ne vien tik iš partiečių, dėl ko susilaukiau labai daug kritikos iš savų. Seime bandėm solidarizuoti frakciją tam, kad būtų priimami svarbiausi sprendimai, buvom tie, kurie kritiškiausiai vertinom savo partiečių nusižengimus. Štai pavyzdys, kai išaiškėjo Seimo nariai t.y. A.Vidžiūnas, V.Andriukaitis ir V.Kvietkauskas, turintys ryšių su „Rubikonu“, tai mes vieninteliai pašalinome V.Kvietkauską iš partijos ir paskatinom jį išeiti iš Seimo. Kiti du paminėti, šiandien yra Seimo nariai, nors V.Kvietkauskui būtų mažiausiai pretenzijų dėl paskelbtos informacijos.
Norėjosi būti principingiems, bet kai pasirodė, kad šiandien rinkėjui nereikia principingų, gal ir klystančių, bet suprantančių savo klaidas ir betaisančių jas, ne šokančių, ne žaidžiančių su rinkėju šou žaidimų politikų, supratau, kad šiandien ne tas laikas ir kad Naujoji sąjunga artimiausiame penkmetyje neturi didelių šansų pakartoti savo sėkmės arba reikia laukti dešimt metų. Gal ji ir sugrįžtų, bet kiek žmonių sutinka laukti, kiek jų sutinka aukotis dėl politinio proceso? Todėl nusprendėme, kad galbūt šiandien nusilpusiai politinei partijai ir žmonėms bus naudingiau, kai ji susijungs su stipresne politine jėga ir tie žmonės turės didesnes galimybes save realizuoti politikoje. Vedė vienintelis tikslas - padėti tiems žmonėms realizuoti savo tikslus.
Partijos programos didžiąja raide kalbant ne daug kuo skiriasi, jos yra panašios. Todėl, mano supratimu, mes galime kartu susijungę dirbti.
Galiu pasakyti, kad postai manes nebejaudina. Ar toks postas, ar kitoks, - esu gyvenime tikrai nemažai postų turėjęs. Aš visada galvoju, kad svarbu ne pats postas, o ką tu jame sugebi padaryti ir ar turi ten nuėjęs tikslą įgyvendinti programą,savo tikslus, ar tiktai pasėdėti ir pasidžiaugti postu. Aš tai matau kaip galimybę dalyvauti politikoje, realizuoti idėjas.
Atitolkime bent trumpam nuo politikos. Kokias, tarkime, tris mėgstamiausias knygas (taip pat – filmus, muzikantus / grupes) galėtumėte pavadinti Jums kaip padariusias didžiausią įspūdį ir įtaką gyvenime?
Tokios knygos konkrečiai negalėčiau išskirti. Šiuo metu skaitau daug knygų apie istoriją, Lietuvos, Romos, Krikščionybės. Randu daug įdomių faktų.
Labiausiai atsipalaiduoju prie klasikinės muzikos, tačiau klausau ir šiuolaikinę muziką.
Trumpam esate ėjęs Prezidento pareigas, tad patyrėte jų skonį. Koks jis? Ar LR Prezidento institucijos galios tikrai per mažos? O gal, žvelgiant į didžiulį patarėjų korpusą, - kaip tik per didelės? Koks turėtų būti „etaloninis“ Lietuvos Prezidentas (-ė)?
Aš galvoju, kad nė vienas Prezidentas šiandiena nerado tinkamo veikimo būdo. A.Brazauskas buvo pirmas, kuris ieškojo to būdo, kai kiti tiesiog susitaikė su esama situacija.
Aš, aišku, turiu savo požiūrį, kaip turi veikti Prezidentas. Bėda ta, kad daugelis, eidami į Prezidento pareigas, prižada daugiau nei gali, daugiau negu leidžia Konstitucija, taip gyventojams sukeliami tam tikri lūkesčiai ir dažnai žmonės nusivilia, kai Prezidentas negali pakelti atlyginimų, sumažinti bedarbystės. Bet Prezidento galios yra tikrai nemažos, ir svarbiausia, kad didelė yra autoriteto galia. Lietuvoje tradiciškai žmonės gerbia Prezidentą ir jam suteikia didžiulį pastikėjimą, - mano nuomone, štai čia ir slypi didžiausia jėga ir ją išnaudoti jis turi labai atsakingai, nesikišdamas į Vyriausybės, Seimo darbą, bet turėdamas labia plačią savo kompetenciją, tačiau be bendravimo su visuomene, be visuomenės palaikymo, aišku, Prezidentas būtų labai silpnas. Todėl jam reikia to ryšio, bendravimo.
Prezidento pareigos Lietuvoje tikrai įdomios ir galbūt mūsų tauta išrinks tą žmogų, kuris parodys, kaip turi veikti Prezidentas tokios Konstitucijos rėmuose ir pamatys, kad nebūtinai jis turi būti karalius, karžygys ir kancleris viename asmenyje. Tiesiog tarp tų trijų valdžių turi surasti savo nišą, o ne bandyti dubliuoti tas kitas valdžias.
Jei po rudenį vykstančių rinkimų tapsite (neabejoju, kaip taip) Seimo nariu ir / arba ministru, ko pirmiausia imsitės? Kokios problemos aktualiausios ir koks darbas Jums būtų arčiausiai širdies?
Ačiū už pasitikėjimą, tačiau labai daug mano veiklos priklausys nuo programos, kuri bus paskelbta kaip partijos rinkiminė programa, nes aš prisidėjau prie tos programos kūrimo ir daug mano minčių ten įdėta. Be abejo, norėčiau dirbti teisėsaugos srityje, čia turiu tikrai daug idėjų, taip pat valstybės valdymo srityje. Taip pat norėčiau šiek tiek mokesčių srityje patarti ar pritarti, nes manau, kad atskirtis, kuri šiandiena yra, kai netolygiai apmokestinamas kapitalas, darbo jėga, kai daug yra spragų, kad žmonės gali išvis nemokėti mokesčių ir gyventi nebaudžiami, kitaip sakant, mano sritis būtų teisinė ir labai svarbu būtų pabandyti kurti tokius įstatymus, kurie žmonėms būtų suprantami ir priimtini, nes kitaip sunku tikėti, kad jie bus vykdomi. Ir galbūt šiandien yra svarbiausia ne įstatymų trūkumas, nes jų turime tikrai daug, o jų vykdymas. Jeigu mes visi sutartinai vykdytumėm įstatymus ir sutiktumėm, kad juos reikia kritikuoti iki priėmimo, stebėtumėm tą procesą, o jau priėmus vykdytumėm, turbūt daug problemų mes išvengtumėm. Mano tikslas būnant valdžioj - įgyvendinti programines nuostatas, būtent tą pasaulėžiūrą, kuri susikūrė per tuos metus politikoje, teisėsaugoje dirbant ir sąžiningai veikti, kito kelio aš nematau. Reikia ne tiek postų, o tiek tokio pasitenkinimo, kad aš tą padariau.
Kultūra ir politika visada buvo glaudžiai susijusios, ypač kai tai liečia kultūros politiką. Koks Jūsų požiūris į ją Lietuvoje? Yra daug nusiskundimų, kad kultūrininkai – užmiršti, kad valstybės finansavimą visąlaik gauna tik „savi“, o visuomeniniai judėjimai, profsąjungos – tik žodžiai žodyne. Kaip būtų galima pakeisti LR kultūros politiką, kad ir meno žmonėms, ir jų kuriamam menui būtų geriau?
Yra profesionalus, saviveiklinis menas, yra mėgėjai, profesionalai. Valstybė be kultūros yra ne valstybė, o kažkoks darinys, kurioj neegzistuoja tauta su savo kultūros pagrindu, todėl puoselėti kultūrą yra kiekvienos valdžios reikalas. Kad reikėtų daugiau lėšų, manau, reikėtų atlikti tam tikrą inventorizaciją kam ir kiek skiriame lėšų. Ir nuspręsti, ką mes remiame.
Jei mes galėtumėm nuo pat darželio įdiegti žmogui pojūtį kultūrai, kad jis save jaustų išsilavinusiu piliečiu, žinančiu Lietuvos istoriją, kultūros reiškinius, aš manau, kad tokioje visuomenėje būtų ir kitokia valdžia, ir kitokie rinkimai, ir kitokie rezultatai. Tačiau kultūros trūkumas iš dalies atsiliepia į mūsų gyvenimo rezultatus. Kaip sakoma, jeigu žmogaus moralinis imperatyvas yra stiprus, tai valstybės reguliavimo daug nereikia. Bet kai moraliniai svertai yra minimalūs, tai čia valstybės vaidmuo turi būti svarbus. Kultūros atžvilgiu laikausi nuomonės, kad valstybė turi rodyti daug dėmesio, daugiau kalbėti, skatinti, finansuoti. Aš už tai, kad kultūra būtų ne vien tik Kultūros ministerijos reikalas, bet ir visos vyriausybės.
Koks posūkis, įvykis Jūsų gyvenime buvo radikaliausias?
Tai turbūt atėjimas į politiką. Tada, kai mane išmetė iš prokuratūros, nutariau kandidatuoti Prezidento rinkimuose prieš tokį elgesį ir prieš tokią valdžią. Ir keturiolikti metai, kai aš esu politikoje. Pirminė priežastis užmiršta, bet mane jinai įtraukė, ir aš šiandiena politikoje jaučiuosi gana stipriai.
