Aš būsiu tavo saulėgrąža
Kristinos Bučionytės eilės.
Kristina Bučionytė
2012 m. Balandžio 18 d., 12:08
Skaityta: 593 k.
karštu geizeriu
iš žemės gelmių
plūsteli
Kvazimodo dėkingumas
----
iš rasos lašo
užaugo rūkas
ir užpildė erdvę
apvalią kaip saulėta juoda akis
---
būti, kai nėra nakties,
kai diena subyra į trupinius,
būti, kai nėra draugystės,
kai nėra reklamuojamos meilės
nei vaiko gimimo nėra, nei džiaugsmo,
tik Tu.
---
tiltas
į tave
trapus
it rainelės spindulys
iš tavo saulėlydžio
į mano žydrynę
tiltas
toks stiprus
kaip apsikabinimas
---
saulė
tiesia rankas
glosto
vandens paviršių
nedrąsiai
žvilgsi gilyn
vandenynas
plačiai nusišypso
pakėlęs ranką
paglosto
saulės veidą
ašara
skaudžiai smigteli
ir pavirsta perlu
ir užauga
saulutė
vandenyno pilve
---
pakeli mane, Viešpatie
ištrauki iš jūros nasrų
švelniam vėjelio dvelksmui
SAULEI
ir paleidi
tarsi mokėčiau plaukti
aš, sunkus inkaras
panyru
į juodą žemės masę
Viešpatie
---
mano akys tarsi šuliniai traukiantys gilyn
mano lūpos tarsi upės žiotys kur žuvys plaukia neršti
pagauk vieną ir įvyks
mano rankos tarsi jūros srovės laukiančios laivų
Žilvinėli mano rankos virsta pušimis
---
kartais
išsiimu nuvogtą tavo nuotrauką
ir įsidedu vietoj lęšių
tada sužimba kiekvienoj aky po saulę
ir tarsi nebelieka tos – vienintelės
ir žmonės žiūri į mano saules
į MANO saulę
ir užsimerkiu, kad kitiems nešviestum
ir paslepiu tavo nuotrauką
per dažnai
glosto mano akys tavo veidą
nesveikos akys
jos nukrečia auksą nuo tavo blakstienų
nepažinau tavęs
juk tu ne saulė
broli
---
aš prarysiu tave
kad šviestum tik man
saule
aš būsiu tavo saulėgrąža