Kai žiūri į savo gyvenimą, kaip į dokumentinį filmą, kurį jau tuoj pristatys Kanų ar Toronto filmų festivalyje, supranti, kad viskas yra kur kas gražiau, kai prided porą specialiųjų efektų, kaip kad, kai leidi sau garsiai juoktis autobuse, nepaisant keistų žvilgsnių iš šalia sėdinčių keleivių, arba nusimaudyti Egėjo jūroj vidury nakties. Kai žinai, kad visa tai, ką darai yra tik tavo istorija ir tai, ką apie tai ar apie tave galvoja kiti yra ne tavo reikalas. Va tai yra geris. Ir kartais reikia tik pašėlusiai netikėtai vėjuoto pavasario, kad tai prisimintum. Juk dar ponas S. Šaltenis sake: “Pavasarį kurkia ir plėšosi varlės, pavasarį trūksta vitaminų ir retkarčiais norisi nusišaut, pavasarį stovi su portfeliu prie lango, autobusai važiuoja tolyn pro mokyklą, mirkčioja žaliom ir raudonom švieselėm, ir tau kažko pasiutusiai maudžia širdį.”
Kas sake, kad truputis dramos gyvenime yra blogai? Kas sake, kad būtume taip nuodugniai skaitę graikų mitologiją, jei joje nebūtų buvę stebuklinių motyvų? Juk galų gale turbūt nėra gyvenimo, apie kurį būtų verta kalbėti, kuriame nėra beprotybės prieskonio!
Kai žiūri į savo gyvenimą, kaip į dokumentinį filmą, supranti, jog tavo filmo grožis yra ne tik scenarijuje ar tai, aktoriai atlieka savo darbą, bet diena iš dienos labai svarbus yra tavo, kaip operatoriaus darbas. Kai pramerki akis, ir suvoki, kad tik nuo tavęs priklauso, kokia šviesa nutvieksi vieną ar kitą sceną, kokiais formatais išsaugosi prisiminimus ir ką tiesiog iškirpsi iš bendros gyvenimo juostos. Ir ne tik dėl to, kad būtų dėl ko apgailestauti, o tiesiog dėl to, kad tavo gyvenimo filmas yra pašėlusiai trumpas nevykusiems kadrams.
Ir nuostabiausias suvokimas yra tas, jog kiekvieno iš mūsų kino salės yra pilnos žiūrovų, gerbėjų bei kritikų. Kartais mes pamirštam pasidalinti popkornu, uždegti šviesas ir paklausti vardų ar tiesiog įkvėpti to žavesio.
