Pasistato žmogus namą, paskui aptveria jį tvora, - kuo aukštesne, tuo geriau. Kad obuoliai į kaimyno daržą nekristų, kad niekas nematytų ir negirdėtų, kuo jis gyvena. Nori jaustis išskirtiniu ir ypatingu. Bet pasijaučia vienišas. Tik nežino, kodėl. Tada pasikviečia svečių, arba kaimynų, gyvenančių už dar aukštesnių tvorų, nes nori papasakoti apie savo išskirtinumą, bet niekas nesiklauso, nes visi jaučiasi taip pat išskirtiniais. Kas belieka? Tiesiog išsiskirstyti. Kam įdomu dalintis dalykais, kurių niekam nereikia? Toks bendravimas labai panašus į laipiojimą tvoromis. Pastatai pačią aukščiausią tvorą, o paskui kvieti kaimyną, kad šis ją įveiktų. Ir jei tas kaimynas toks pat trenktas kaip ir tu, iš pradžių šia idėja susižavi. Bet sutikite, kad ir pats didžiausias kvailys anksčiau ar vėliau susivokia, kad daro nesąmonę. Ir vėl lieka tuštuma ir vienatvė.
Ir ko tas žmogaus protas neprigalvoja. Ar tai dar viena egoizmo apraiška?
O kažkur ten, toli laukuose, gyvena kitas, be tvorų ir visiškai neišskirtinis, kažkodėl pas jį užsuka nepažįstami ir pažįstami, nutūpia paukščiai, jis nesijaučia vienišas, nors aplink lyg ir nieko nėra. Bet juk nieko ir nereikia, nes aplink - visas pasaulis.
Egoizmas - tai tik netikra idėja, grindžiama neteisinga asociacija, kai tapatiname save su fiziniais elementais. Egoizmas iš tikro panašus į miražą. Bet mes jį paverčiame savo realybe ir kankinamės, bandydami įveikti gyvenimą. O gyvenimas juk lyg upė, jis nekovos su tavimi. Jei ją sustabdysi, ji išdžius ir, pavirtusi debesiu, išsilies ten, kur yra erdvės tekėjimui.
Tik neišmanėlis apgaudinėja save, manydamas, kad upę galima sustabdyti, ar sugriauti nesugriaunamą. Taip ir švaistomas gyvenimas, laipiojant tvoromis ar dalinantis netikrais dalykais.
Netikri dalykai sudrumsčia mintis, o neskaidrus protas visur pradeda matyti vaiduoklius, paversdamas draugus priešais ir tyrą vandenį nuodais.
Dar blogiau, jei žmogaus protas iš viso išskridęs, tada žmogus nejaučia skonio, jam nesvarbu, ką jis valgo, ar geria. Jis nepastebi daiktų, kurie dabar prieš akis. Nes protas klaidžioja kažkur kitame pasaulio gale. Tada jis pameta laiką ir jį užvaldo inercija, kaip skiedrą įsuka į kasdienybę. Žmogus niekur nebespėja, jam trūksta laiko. Žinoma, kad trūksta, juk jis jį pametė. Sukasi kaip vilkiukas, o gyvenimas šalia, stovi vietoje. Žmogus be gyvenimo, kaip upės vaga be vandens.
Kai žmogaus protas pajungtas į veiksmą, tik tada veiksmas atneša rezultatą. Tada upė teka į jūrą, žmogaus gyvenimas teka arčiau prasmės. O tas veiksmas - tai energijos judėjimas sąmonėje. Kaip padaryti, kad tas judėjimas būtų? Iš tikrųjų tai nieko nereikia daryti, tiesiog nereikia statyti tvorų...
Kai žmogus mokosi išminties, tam skirdamas visą savo laiką, jis tarsi po truputį atsikrato apribojimų ir po truputį artėja prie savo pirminės esmės, švariosios sąmonės.
Tiesa trapi ir perregima, bet ji kerta kaip kardas. Ji neturi pastovių namų, nes gyvena visur.
Iš ciklo "Trečioji ausis". Zitos Vilutytės pieš.
