Teodoras Kranklys neabejojo, kad jis yra garsus artistas, nepripažintas scenos meistras. Deja, teisingam mąstymui, matyt, trūko simetriško kaukolės pjūvio. Spėriai plinkančiame Teodoro viršugalvyje vėrėsi didžiulė ozono skylė, todėl autentiška praeitis paskendo užmaršties rūke. Kranklys blankiai prisiminė, kad nebaigęs studijų Menų akademijoje, įsidarbino budėtoju teatre. Štai ir viskas. Teodoras ignoravo ir dabartį, todėl džiaugėsi tik scenos šviesa. Už teatro ribų pasaulis neegzistavo. Prasidėjus vaidinimui, Kranklys buvo laisvas, nes duris saugojo ginkluota, reali apsauga. Atsisėdęs ant balkono laiptų, Teodoras mėgavosi spektakliu, o pertraukos metu saugiai įsiliedavo į žiūrovų minią, tapdamas jos dalimi, t.y. pasiturinčiu ir įtakingu žmogumi. Pasibaigus vaidinimui, Kranklys sugrįždavo į postą ir laukdavo, kol išeis visi žiūrovai, artistai ir scenos darbininkai.
Teodoras gyveno scenos apačioje, po grindimis įsikūrusiame dekoracijų ir rekvizito sandėlyje. Dieną Kranklys sėdėjo prie tarnybinio įėjimo durų, o naktį teatre likdavo vienas. Teodorą glumino mažėjantis žiūrovų kontingentas. Teatras gyveno paskutines dienas, todėl Kranklio ateitis tapo miglota. Pasibaigus paskutiniam spektakliui, teatras bus uždarytas ir Teodorui teks keliauti į gatvę, o gal ir dar toliau...
Tą nelemtą vakarą vyko paskutinė premjera. Prie durų stovėjo apsaugos vyrukai ir Kranklys buvo laisvas, bet jis nepanoro regėti graudžių atsisveikinimo ašarų ir beverčių režisieriaus pažadų sugrįžti. Budėtojas nukėblino „namo“, po scena ir laukė stebuklo, ypatingo nuotykio, galinčio sugrąžinti prarastą gyvenimą.
Spektaklis dar nesibaigė, bet nelauktai atsidarė scenos liukas ir sraigtiniais laiptais žemyn nusileido keistos, nematytos būtybės: Driežas, Žiurkė ir Gyvatė. Teodoras nė kiek nesutriko, nes repeticijų metu scenoje darbininkai dažnokai atverdavo liuką ir į apačią nusileisdavo artistai gerti arbatos ir valgyti meduolių.
Šįkart artistai buvo linksmi, juokavo, pokštavo ir prisėdę prie apvalaus stalo pradėjo kortuoti. Keista, reikėjo liūdėti, verkti, o ne linksmintis.
- O gal įvyko kažkas neįprasto? Reikia įsitikinti, - burbtelėjo nustebo Kranklys.
- Kodėl praleidai paskutinę premjerą? - kandžiai įgėlė Gyvatė.
Susigėdęs Teodoras mikliai sraigtiniais laiptais užkopė į viršų ir atsargiai pakėlė dangtį. Tuščia scena buvo ryškiai apšviesta. Įsidrąsinęs Kranklys atsargiai išlipo į paviršių ir greitai apsižvalgė. Vaizdas jį gerokai nustebino. Parteryje nebuvo kėdžių. Jų vietoje riogsojo krūvos dėžių, rietuvės įvairiausių prekių. Teatras pavirto sandėliu. Teodoras pakėlė akis į viršų ir balkone pamatė Vilką ir Lapę. Lapė džiugiai pamojo ranka.
- Lauk scenoje! - įsakmiai šūktelėjo Vilkas.
- Kas vyksta? Nejaugi teatre bus prekybos centras? – stebėjosi Kranklys.
- Po spektaklio atvežė daug prekių, gal ir kontrabandos. Mes norime, kad tu saugotum patalpas, - paaiškino Lapė.
- Aš liksiu teatre! - apsidžiaugė Teodoras.
- Tau paskirta svarbi užduotis, – patikslino Vilkas.
Kai išėjo Vilkas ir Lapė, Kranklys užrakino duris ir atsisėdo į budėtojo kėdę. Lenkė miegas. Teodoras nepajuto kaip užmigo. Kranklys sapnavo, kad jis pavirto sraige ir ant savo gležnos nugaros nešė sunkų, gremėzdišką teatro pastatą. Teodorą pažadino linksmas varnų riksmas.
- Velniop sraigės darbą, teatrą ir Vilko užduotį, nenoriu grįžti į savo irštvą! Noriu erdvės, dangaus ir laisvės! – maištavo Kranklys.
Teodorą nė kiek neišgąsdino nelaukto sprendimo drąsa. Jis ryžtingai užlipo laiptais į viršų. Atrakino stogo duris ir net neatsigręžęs paliko troškias teatro patalpas.
- Kaip ramu, kaip miela! – džiūgavo dezertyras.
Kranklys, įkvėpęs gaivų nakties orą, pasijuto laimingas it vaikas. Teodoras norėjo dainuoti ir šokti. Staiga užmigusį miestą sudrebino skardus riksmas. Kranklys net nepajuto, kaip pakilo į orą. Apskriejęs teatrą ratu, jis nutūpė ant kamino. Ant čerpių stogo tupėjo didžiulė raina Katė:
- Nebijok manęs, neketinu tavęs skriausti, - pažadėjo mažytė tigrutė.
- Drebu ir baimės! – pašaipiai sukranksėjo Teodoras.
- Tu dabar ne budėtojas, ne sargas...
- Pats žinau!
- Tu esi totemas, - nekreipdamas dėmesio į Varno aroganciją aiškino Katė, - Iš Lietuvos jau išvyko visi piliečiai, liko tik jų totemai.
- Puiku, vadinasi, visi greitai sugrįš namo, - pritarė Varnas.
- Todėl, mes turime saugoti kraštą ir laukti... - pamokslavo Katė.
- Pats žinau! – sukranksėjo Varnas ir išdidžiai pakilo į orą.
Skrisdamas virs miesto jis nepastebėjo nė vieno žmogaus. Gatvėmis bėgo Kiškiai, Voverės, Šernai, šliaužė Driežai, Žalčiai, Gyvatės. Ore išdidžiai sklendė Gandrai, Ereliai, Vanagai.
- Sveiki, totemai! – riktelėjo Varnas.
Virš debesų driokstelėjo Perkūnas. Dabar galima atsipalaiduoti.
Vilnius, 2012 m. balandis 6 d.
