Rojaus obuoliai

Mes prarandame didžiulę energiją, nes nesugebame ja naudotis. Mes naudojame energiją, protestuodami prieš savo prigimtį, nes tiesiog jos neatpažįstame.Protestuojame prieš gamtą, nors esame dalis jos, mes protestuojame prieš jos dėsnius ir taisykles, vietoj to, kad mokytumėmės ir būtume laimingi be jokio vargo.

 

Žmonės kliedi apie rojų žemėje, visomis jėgomis bandydami jį susikurti. Būtent susikurti, bet nesukurti. Dėl to jie naikina miškus ir stato namus, paskui juos griauna ir vėl stato, nes prieš tai buvę yra jau per maži. Kas vyksta - juk iš išorės žmogus beveik nesikeičia, bet jam atrodo, kad jis niekur nebeįsitenka, kad visur ankšta ir kas keisčiausia, iš tikrųjų ankšta darosi ne tam, kuris pučiasi, bet tam, kuris gyvena su saiku, nes ano išsipūtusio užmojai užgožia viską. Jis susikuria daugybę tikslų ir iliuzijų ir įsivaizduoja, kad jei jau tas rojus žemėje kada nors bus, tai geriausia iš visų tame rojuje gyvens būtent jis. Nuostabus nesavanaudiškumo supratimas! 

 

Ir iš kur jis imasi? Kodėl yra tokių, kurie žino, kiek yra gana - jie visada laimingi. Ir jiems nereikia kurti rojaus, jie per amžius gyventų tame rojuje, jei ne tie kiti. O tie kiti, kurie nežino, taip žiauriai vargsta kaupdami ir kaupdami. Ir jie tikrai verti užuojautos, nes to gero prikaupia tiek, kad pro jį ir žmogaus nesimato.

 

Tada prabunda kažkas, bet tikrai ne sąžinė, ir norisi pasidalinti trupiniais, kad perniek nenueitų. Galima paremti kokią elgetaujančią kultūrą ar sušelpti našlaičių prieglaudą. Tada galima pasijausti tiesiog atlikus žygdarbį ir toliau tęsti savo nesibaigiančius be galo „prasmingus“ kaupimo ir privatizavimo darbus.

 

Labai svarbu viską susigabenti į savo besipučiančius namus ir turėti. Nes turėti yra labai gerai. Nes tada gali dalintis su kitais, kurie nebeturi (nes viską, ką galėjai, iš jų pavogei) ir jaustis be galo reikalingu pasauliui.

 

Manau, kad prieš paleidžiant žmogų į Žemę, Dievas dalino visokias gėrybes, bet kai jis dalino sąžine, kažkas tuo metu vogė jo sode obuolius. Ir tikrai, ne vien Adomas su Ieva ten darbavosi, bet ir daugybė mūsų tautiečių, ir ne tik; triūsė ir rinko, kas daugiau. O, pasirodo, žmogiškus įpročius labai sunku pakeisti...