Vandens kultas pasaulyje: šventyklos, apeigos, tautos

„Vanduo lietuvių papročiuose ir senojoje pasaulėžiūroje labai svarbus. Mitinis pasaulis prasideda iš vandenų. Visose kalendorinėse ir šeimos šventėse vanduo naudojamas kaip švarinanti ir šventumą teikianti galia. Tai matome ir girdime seniausiose liaudies dainose bei sutartinėse, kurios veikia kaip maldos ar užkalbėjimai. 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

SIS.139“ (Trinkūnas 2010, p. 47)

 

Ką galėtume pasakyti apie šią vieną iš daugelio sutartinių, kuriose minimas vanduo? Dekonstruojant sutartinės tekstą, pirmiausia atmetame sakralinę formulę „dobile, dobiluci, dobile“, kol kas nebandydami išsiaiškinti, kokia dobilo prasmė šiame kontekste. Siužetas čia lyg ir nesudėtingas: teka upelė Dunojus, o upelėje (sic) krėslas, ant kurio sėdi mergelė, šukuoja galvą ir į upės vandenį leidžia plaukus. Kyla keli klausimai:

 

1) Kodėl upelė – Dunojus?

 

2) Kodėl krėslas upelėje, o ne ant žemės?

 

3) Kodėl mergelė krėsle šukuoja plaukus ir leidžia juos į vandenį?

 

4) Kas yra dobilas šiame kontekste?

 

Keliame hipotezę. Dobilas (įprastas žemės augalas) čia supriešinamas su upele ir joje plaukiančiais plaukais. Dobilo žiedai kažkuo primena mergelės (dar nenuskinti žiedai) plaukus. Kodėl krėslas upelėje? Tai – senovinio ritualo atkartojimas. Gali būti, kad toks ritualas (ar panašus) vykdavęs vandenyje. Žinoma, krėslas – tik simbolis, mergelė galėjo būti tiesiog įsilipusi į vandenį ir šukuoti jame plaukus. Kokia galėtų būti tokio ritualo prasmė? Vandens dievo pagarbinimas, tuo pačiu tarsi atsiprašant („dobiluci“) dobilo – žemės dievo atstovo. Krėslas taip pat simbolizuoja tam tikrą stabilumą ir pastovumą, kitaip tariant, šis ritualas – ne vienkartinis „plaukų šukavimas“, o į amžinybę mus nukeliantis vandens tekėjimas. Galima tik įsivaizduoti: švarus oras, jokios industrinės ir juolab postindustrinės civilizacijos, pusnuogės mergelės, nebijančios krikščionybės atneštos „gėdos“ ir „nuodėmės“, šukuoja plaukus ir siunčia juos į vandenį kaip gerą ženklą – kad jos yra vandens dukterys. 

 

 

 

Dunojus – tolokai nuo Lietuvos esanti upė. Tačiau iš tautosakos akivaizdu, kad mūsų protėviai ją puikiai žinojo. Kuo ji svarbi mūsų tautosakai? Dunojus – vandens religijos simbolis. Tai – antra ilgiausia upė Europoje po Volgos, tekanti per dabartines Vokietiją, Austriją, Slovakiją, Vengriją, Kroatiją, Serbiją, Bulgariją, Moldovą, Ukrainą ir Rumuniją. Ji apima didelę dalį Europos, upės ilgis – 2860 km. Tačiau įdomiausia ne tai, kiek šioje upėje žuvų, o kokia jos vardo etimologija. Manoma, kad vardas upei suteiktas iranėnų, o PIE (indoeuropiečių prokalbėje) *dānu - „upė“ (*dā – „plaukti, tekėti, keistis, greitas, prievarta, nedisciplinuotas“). Sanskrito kalboje šis žodis reiškia „lietų“ (sic), Avestos kalboje – „upę“. Tiksliau, pirminę kosminę upę ir Rigvedoje minimą upės deivę Dānu, asurų danavų rasės motiną. Dānu tėvas – Dakša, dievas kūrėjas, vienas iš Pradžiapačių (plg. lietuvių dievą kūrėją Praamžį, kurio ir vardas, ir funkcijos sutampa su hinduistų dievu kūrėju). Dānu – viena iš 13 Dakšos dukterų, iš kurių daugelis buvo ištekėjusios už Somos (Soma arba Čandra, sanskr. „sultys“, „švytėjimas“) – Vedų mėnulio dievu, kuris Avestoje virsta haoma ir abudu jie simbolizuoja tai, kas vadinta įvairiai: gyvybės eliksyrą, filosofinį akmenį, nemirtingumo vandenį. Atkreiptinas dėmesys, kad Soma / Čandra kaip mėnulio dievas reguliuoja potvynius ir atoslūgius. Tai jam tekę padaryti po to, kai teko patirti Dakšos bausmę už didesnį prielankumą vienai iš dukterų (Rohini). Dėl kosminės harmonijos nesilaikymo Soma tapo nemirtingu, tiksliau, mirdavo ir lyg feniksas vėl prisikeldavo („tamsioji mėnulio pusė“). 

 

Grįžtant prie pirminio vandens kosmogonijos, danavai (vandens dievai) sukilo prieš devas. Realybėje tai buvo dvi skirtingos arijų, pirmųjų indoeuropiečių grupės. Indoarijai tikėjo, kad tikroji dievų motina buvo Aditi, o iranėnai-arijai (Dasyu) manė, kad tai – Diti, jos dvynė sesuo. Rigvedoje vandens dievai tapo demonais, sukilėliais, „blogiečiais“, „šėtonais“. Nugalėtieji danavai buvo įmesti į okeano gelmes (tai padarė Indra, kitais šaltiniais Rudra). 

 

Keliame hipotezę, remdamiesi šia tautosaka, kad pirminė – vandens – religija, patyrė pralaimėjimą ne vėliau kaip indoeuropiečių protėvynės laikais, kitaip tariant, pralaimėjusieji – iranėnai – turėjo migruoti. Toliausias jų migravimo taškas – Osetija Kaukaze. Iranėnų ryšys su lietuviais yra nenuginčijamas, nors ir ne visada aiškus. Vien ko vertas faktas, kad šiuolaikinėje osetinų kalboje vanduo yra "don". Sanskrito kalba "tirthas" reiškia "tiltas". Etimologai iš Dānu kildina daugelį upių – Danu upę Nepale, Doną, Dunojų, Dnieprą, Dniestrą ir kt. Lietuvoje turime daug upių ir ežerų, susijusių su Dānu: Dunajus (8 vietose), Dūnajus, Dunojus, Danajus, Dunojėlis. Kaip pažymi Aleksandras Vanagas, „šie upių ir ežerų vardai yra tam tikras Europos upės vardo Dunojus refleksas upių vardyne“ (Vanagas 1981, p. 96).

 

Dānu pastatytos dvi šventyklos Bali saloje Indonezijoje: Pura Bratan (pilnas pavadinimas – Pura Ulun Danu Bratan) – pagrindinė vandens ir Šivos šventykla Bali saloje, bei Pura Ulun Danu Batur. Atkreipsime dėmesį į stulbinantį faktą – didžioji dalis iš 3 milijonų Bali salos gyventojų tiki seniausia pasaulyje – vandens religija, Agama Tirtha, „švento vandens tikėjimu“, priskiriamu šivaizmui. Nors kitų hinduizmo bei budizmo pakraipų šventikai bandė atversti Bali gyventojus į savo religiją, šie išlaikė nemažai senosios vandens religijos bruožų. 

 

Agama Tirtha šventyklos – jungtis tarp žmonių ir dievų. Bali gyventojai tiki dvasiomis, vaiduokliais, kurie gali slėptis juodose katėse, varnose arba nuogose moteryse (sic). Agama Tirtha turi gausybę ritualų – nuo simbolinio mergaičių apvalymo vandeniu po pirmųjų menstruacijų iki kremavimo. Agama Tirtha religijai, Bali gyventojams artima lietuviškąjį Pilėnų atitikmenį turinti masinės savižudybės idėja, vadinama puputan. Pirmieji ją aprašė olandai, kolonizavę Bali.

 

Paskutinis iki šiol žinomas puputan‘as atliktas 1946 m. lapkričio 20 d. per Indonezijos Nepriklausomybės karą (1945-1949), šiai masinei savižudybei vadovavo pulkininkas leitenantas I Gusti Ngurah Rai (1917-1946), 1975 m. paskelbtas nacionaliniu didvyriu (kaip Margiris): jo atvaizdas yra ant pinigų, statulose, jo vardu pavadintas Ngurah Rai Tarptautinis oro uostas Bali saloje. Olandų pavergti baliečiai didelius puputan‘us atliko ir 1906 bei 1908 metais Badunge ir Klungkunge. 

 

Agama Tirtha atmetė hinduizmo reinkarnacijos konceptą, vietoje jo egzistuoja daugybė hyang (plg. šintoistų kami) – nematomų dvasinių būtybių, kurios gali būti ir dieviškos, ir protėvių vėlės. Hyang‘ai gyvena kahyangan‘e („rojuje“). Aukščiausiasis dievas – Brahmano atitikmuo (ir wayang šešėlių teatro pagrindinis herojus – kaip tai simboliška!) yra Acintya / Atintya (sanskr. „tas, kurio neįmanoma suvokti“) / Tunggal (bali k. „vienybė“). Hyang‘ai, turėdami galią kebatinan, gali daryti gerus arba blogus poelgius. Vandens religijoje yra žynio luomas, tačiau žynys nėra susijęs su konkrečia šventykla (pura), o veikia kaip dvasinis lyderis ir patarėjas visoje šalyje. Žyniai būtini ceremonijose, kuriose naudojamas (šventas) vanduo. Jei jis ceremonijoje nenaudojamas, pakanka ir vietinio žiniuonio. 

 

Pura Bratan šventykla pastatyti prie Bratano ežero krantų, netoli Bedugulo kalnų. Žemyn vandeniu įsikūrusios mažesnės vandens šventyklos. Pura Bratan pastatyta 1663 m., jos svarba vietinei irigacijos sistemai (subak) itin didelė. Šventykla pagerbta vaizdu ant kupiūros. Ji sudaryta iš 11 aukštų, kuriuose yra ne tik Šivos, bet ir Buddhos statulos. Bratano ežeras dar vadinamas Šventojo Kalno ežeru dėl ypatingo šių žemių derlingumo. Tai – vėsaus tropinio klimato zona, esanti 1200 m virš jūros lygio. 

 

 

 

Dar vienas itin svarbus elementas vandens religijoje – kalba. Šventoji vandens religijos Bali saloje kalba – kawi (sanskr. kavi – „poetas“; žodis kilęs iš šaknies ku, reiškiančios išminčių, išsilavinusį žmogų). Tai – šnekamoji ir rašomoji kalba, pagrįsta senąja javiečių kalba, turinčia nemažai sanskrito skolinių. Kawi kalba turi unikalų raštą hanacaraka / carakan / cacarakan / dentawiyanjana. Pirmasis žinomas dokumentas šiais rašmenimis datuojamas 804 m. Kawi kalba naudojama įvairiose ceremonijose – ypač vestuvėse. Tai – labai estetizuota kalba, primenanti Shakespeare‘o laikų anglų kalbą, o kawi rašmenys rašomi ant palmių lapų (lontar). 

 

Nuo dobilo ir Dunojaus perėję prie Bali salos, kokias išvadas galime padaryti? Pradžioje – dvi:

 

1) Vandens religija (kartu su Žalčio / Gyvatės totemu) – pirmoji pasaulyje, archaiškiausia, kai kur išlaikiusi daug savo elementų, kai kur mažiau. Bali saloje Indonezijoje ji užgožta mažiausiai, Lietuvoje apie vandenį kalbama nedaug – kaip apie mirusįjį – arba gerai, arba nieko (dažniausiai nieko arba vos keliais sakiniais). 

 

2) Iš pirmosios išvados išplaukia antroji, atsakanti į klausimą, kodėl vandens religija tapo tabu. Vėliau plačiau nagrinėsime šį procesą, tačiau dabar negalime nepaminėti, kad jo esmė – tai, kad vandens religijos išpažinėjai buvo paversti neigiamais, jie pradėti niekinti, geriausiu atveju ignoruojami, savaip interpretuojami.