Vieną drėgną žiemos vakarą…

Už dujas nemokėjau jau gerus metus. Šiaip moku tvarkingai – kas pusmetį. Nežinau kiek reikia tiksliai mokėt, tad darau tai iš akies. Kadangi vis dar galiu pasigaminti maistą namie – moku ne per mažai.

Tą drėgną žiemos vakarą valgyti taisiausi taip pat namuose. Buvau įsitikinęs, kad šaldytuvas pilnutėlis, tad iš parduotuvės parsitempiau tik meksikietiško alaus. Grįžęs įdėjau tą alų į šaldytuvą. Atidaręs šaldytuvo dureles žagtelėjau – be dešrelių, pieno ir sūrio, pamačiau tik agurką ir pesto padažo likučius. Gerai, kad spintelėje gulėjo spagečių pusė pakelio.

Abu katinai trynėsi į mano kojas, kniaukė lyg išprotėję ir reikalavo maisto. Ką tik buvau įbėręs jiems po saują sauso ėdalo, bet jie net nepasižiūrėjo ton pusėn. Rėkė vienas už kitą garsiau, lyg bandydami sumauti jau ir taip sumautą dieną. – Atsipiskite, žalčiai! – švelniai kreipiausi į augintinius. – Eikit, savo maistą ėskite! Tačiau su katinais maisto klausimu taip lengvai neišlaviruosi. Nieko nebus, teks dalintis dešrelėmis, pačiam tenkintis spagečiais. Kol pjausčiau dešreles anie trainiojosi aplink kojas, murkė. Baigęs pjaustyti, subėriau kiekvienam po lygiai į dubenėlius, prieš tai atlaisvinęs juos nuo to sauso marmalo, kurį geriausi pasaulio veterinarai rekomenduoja tokiems puspročiams kaip aš.

Katinai prie dešrelių net neprisilietė, tik pauostė iš mandagumo, o gal tik tam, kad paerzinti mane. Patikėkite, jie moka tai daryt – jie kieti. Žaviuosi jų kietumu. Katinai erzina taip meistriškai, kad net supykt ant jų neeina.

Supratę, kad jų misija virtuvėje baigta, augintiniai pasitraukė iš čia savo reikalais.

Įdėjau spagečius į kunkuliuojančio vandens puodą, įbėriau druskos, ir įsispoksojau į savo atvaizdą lange. Nieko doro. Mačiau ir gražesnių vaizdų. Išsitraukiau iš šaldytuvo alaus, ir nuėjau į kambarį muzikos kokios įsijungti. Užsimaniau pasiklausyti kažko ramaus. Pasigirdus pirmoms rhodes’ų natoms užsimerkiau ir minutėlei prisnūdau. Na išties gal kiek ir daugiau nei minutei, bet tai jau visai nesvarbu. Pirmąkart gyvenime pajutau kaip kvepia spagečiai. Tikrai bus išvirę, pamaniau. Ir neapsirikau. Makaronus aptikau išvirusius, pervirusius ir suvirusius į vieną didelę keistos formos figūrą. Skrandis, matyt, gavo signalą iš smegeninės, kad še tau, špygą taukuotą, ir labai graudžiai sugurgė. O aš užsukau dujas, ir prisėdęs raminau save. – Ramiai, - raminau aš save, - bent jau nesukėlei gaisro, net puodas išnešė sveiką kailį.

Aprimau, pribaigiau alų, atsidariau dar vieną. Puikus meksikietiškas alus, drįsiu pastebėt. Net galvoje pašviesėjo. Iš orkaitės ištraukiau keptuvę, pastačiau ant ugnies, įpyliau į ją alyvuogių aliejaus, subėriau katinų nepaliestų dešrelių, ir gerai paskrudinau. Tuomet sumaišiau su spagečiais, ir įtarkavau sūrio. Visą šitą marmalą supyliau į klozetą ir nuleidau vandenį. Nuleidau dangtį, įsitaisiau ant jo patogiai ir pradėjau fantazuoti kaip mano kulinarinis stebuklas kartu su visais šūdais keliauja kanalizacijos vamzdynų labirintais ir kažkur ties pedagoginiu universitetu patenka į Nerį. O čia jau prie vaišių stalo susirinkę nekantrauja šamas, lydeka, kuoja, bebras, ondatra, nutrija ir kiti šios puikios upės gyventojai. Kažkur prie seimo iššauna patrankos skelbiančios puotos pradžią.

Tas faktas, kad sugebėjau surengti puotą mano povandeniniams draugams, įpūtė į mane lašelį nuotaikos ir sužadino manyje didžiulį apetitą. Nusprendžiau kad dar galiu išgelbėti šį drėgną žiemos vakarą.

Prekybos centras išpuoštas kaip viena didelė Kalėdų eglutė pasitiko mane šventinėmis nuotaikomis. Salės darbuotojai, kasininkai, mėsininkai, pyragų kepėjai, motinos ir vaikai, vaikai ir tėveliai, visi aplink švytėjo ir šypsojosi. Nenuostabu, kad ir save pagavau kvailai besišypsantį. Tiesiog durnaropių apsivalgiusi minia. Tobula.

Gatvę perbėginėjau su ta pačia kvaila šypsena veide ir su dviem pilnais maišais maisto ir alkoholio. O galvoje sukosi mintis – kaip gerai būtų pažinoti tą būtybę perjunginėjančią mūsų nuotaikų mygtukus. Sėdėtumėme su ja tamsiais žiemos vakarais, gertumėme karštą vyną, ir reguliuotumėme žmonijos nuotaikas. O aš aišku turėčiau neliečiamybę. Na mes gi su ja draugai. Bent tol kol nesibaigė karštas vynas.

Ir dar galvojau, kad tuoj, už kelių valandų mano gimtadienis. Tikriausiai pasipils sveikinimai.