Apie gyvenimą ir nuobodulį

Mano vardas Roma

Mano vardas Roma. Aš užaugau žįsdama vilkės krūtį, todėl naktimis kaukiu į mėnulį. Niekas manimi netiki, arba sako - praeis, kaip praeina spuogai, pirma meilė ir kitos gyvenimo krizės. Aš užaugau ieškodama grybų ir verdama ant smilgų žemuoges, naktimis rinkdavau jonvabalius iš laumių plaukų. Bet niekas manimi netiki. „Praeis...“ kartoja praeidami. Aš pagimdžiau. Kaukiau iš skausmo, kai į pasaulį atėjo septyniolika eilėraščių. Tokie banalūs, apie lempas danguje, žvaigždes lubose ir kitus gyvenimo šviesulius. „Gegutė“, sako praeidami, nes aš nemyliu savo vaikų. Kartais, kai niekas nemato, užsidarau vonioje ir spoksau į juodulius ant nosies, suspaudus jie ištrykšta geltonais kirminais. Kirmiju kaip grybas. „Šlykštu“, sako praeidami. „Žmogus“, sakau, ir toliau spoksau į veidrodį. Ant kojų, tarp kojų, ant galvos – žolė. Želia netręšiama, dievaži. „Susišukuok“, sako praeidami, bet ar kas nors matė susivėlusią pievą? „Pievose gyvena erkės“, sako neužeidami, ir pjauna, skuta, rauna, purškia, glotnina. Tada sako - „paliesk“. Lietė jie ir mane, praeidami. Vieni atsargiai, kiti drąsiai šoko į krūmus, visą naktį klaidžiojo po mano pievas, kol nuo rasos atvėso jų pėdos. Juokiausi tada. „Pasiklysi“, sakiau. O jie manė, kad verkiu. O aš tik rasojau, kaip aprasoja vonios veidrodžiai po karšto dušo. Jie nustemba išgirdę, kad aš turiu vonią, ir šaldytuvą, po pietų geriu kavą ir ieškau įdomių paveiksliukų laikraščiuose. „Tai kodėl kauki į mėnulį?“ – nesupranta praeidami. Man gaila vėjo, nes jis nevaikšto kiaurai sienų. Bet jie nesupras, praeidami. Todėl sakau, kad baisiai myliu vyrą, kuris nerašo man laiškų. Ir jie supratingai linkčioja galvas, ir pasakoja man istorijas apie tuos, kurie nerašo jiems laiškų. „O tu jam paskambink“, sakė viena, praeidama. Aš nuėjau į paštą, akis pražiūrėjau, bet Vėjas kažkodėl neįtrauktas į telefonų knygą. „Turbūt kitam mieste“, nusprendžiau. O tada atėjo vasara, mano vėjas lakstė paskui pienių pūkus, „užeik“, kvietė kažkieno pieva. „Neturiu laiko“ – atsakiau praeidama. Dar neradau laiko, bet kiekvieną kartą atvykusi į naują miestą pirmiausia patikrinu telefonų knygą.

Senis prie jūros

-    Nebežinau. – Tariau veidrodžiui. Ir plojau sau skambų antausį.  – Vis tiek nežinau. – Nepasidaviau. Ir atsukau veidrodžiui kitą skruostą.

-    Šizofrenikė. – Šnabždėsis žmonės. – Ji kalba pati su savim.

-    Idiotai. – Sakysiu. – Juk ne su savim. Su veidrodžiu!

Matai, sakiau jam, kai skauda, noriu mirti. Kai malonu – noriu, kad tai testųsi. Kartais ir nusitęsia, bet tada būna jau nebe taip malonu. Ir vėl ištinka ta abejotina tarpinė būsena. Kai nieko nevyksta. Nieko nejaučiu. Esu, ir tiek. Ir tada nežinau kodėl. Maistas, miegas, kvaili pokalbiai telefonu, knygos, kava. Ir ką? Sakytum, egzistencinė krizė? Sakau, egzistencinis nuobodulys. Aplink visi ėda ir dauginasi išsišiepę. Ir pilna burna aiškina, kad tai - Gyvenimas. Bet jie nesikalba su veidrodžiais, o man paklausus „prasmė?“, vieni galvoja kad kėsinuosi į jų kąsnį, o kiti džiugiai atkiša man kokį dievo paveiksliuką. Va, sako, jis tave išgelbės.
Gelbėk, prašau. Ir įsivaizduoju kaip iš dangaus dievas ant virvės nuleidžia didžiulį raudoną gelbėjimosi ratą. Arba numeta pirmosios pagalbos rinkinį. Arba galėtų bent kokį gražų raumeningą gelbėtoją iš paplūdimio atsiųst. Aš ta proga net nusitrenkiau į pajūrį – vis didesnė tikimybė skęsti ir būti išgelbėtai. Bet įbridau iki kelių ir apsigalvojau. O vakare man dievas atsiuntė raukšlėtą senį, kuris prisikabino, kad per daug rūkau.

-    Tavo dūmai per balkoną veržiasi į mano kambarį. – Grūmojo pirštu. Būčiau aš jį siuntus velniop, bet pagalvojau, gal čia kaip pasakoj, pats dievas į kriošeną pasivertęs atėjo su manim pasikalbėti? Meiliai išsišiepiau ir pasiūliau seniui pavakarieniaut. Tas kad nušvito, atrodė, net pora šimtų metų pajaunėjo, o jo akyse išvydau žaidimą. Ne tą, kurį žaidžia dievas ir tikintieji. Tai buvo žaidimas kurį žaidžia vyras ir moteris. Ir vėl  norėjau prunkštelt, bet tik gūžtelėjau pečiais – o gal tokia dievo valia?

Su seniu valgėm žuvį. Senis gėrė alų.

-    Kaip tu manai, kiek man metų? – Paklausė.

-    Manau, daugiau nei mano tėvui. – Atsakiau nuoširdžiai. Senis supyko. Matyt, jis nenorėjo būti man kaip tėvas.  – Bet mano tėvas labai jaunas. – Pridūriau. Seniui patiko. Tada virš mūsų pakibo mėnulis.

-    Einam išsimaudyt? – Sakiau.

-    Einam į mano kambarį. – Sakė senis. – Aš tau kai ką parodysiu.

-    Žinau, žinau... – Raminau veidrodyje sunerimusį atspindį. – Senis gali būti nedoras, žinau... – Atspindys mirktelėjo man akį. O aš nuėjau į senio kambarį.

-    Sėsk. – Senis parodė į viengulę lovą. Kambarys buvo neįtikėtinai tvarkingas – ant stalo gulėjo pagal ilgį išrikiuoti pieštukai ir krūva knygų. Kažkaip susigėdau pamačiusi ant virvės padžiautas senio kelnaites . Ne dėl to, kad niekad nebūčiau mačiusi vyriškų apatinių, bet pagalvojau, jei jau senis toks tvarkingas... jam turėtų būti nesmagu.

-    Nebijok. – Sakė jis.

-    Aš ir nebijau. – Pasipūčiau. Ir slapta dairiausi veidrodžio – būtinai reikėjo pasitart.

Senis, pasirodo, buvo budistas. Jis man parodė savo knygas, smėlio buteliukus, kažkokius amuletus. Žadėjo pagydyti mano sergančią sielą. Jis paprašė nusivilkti suknelę.

-    Gerai. – Sakiau. Bet tada senis susiraukė.

-    Tu netvarkinga. – Sakė jis. – Kas gi meta drabužius ant žemės? Tavo pėdos smėlėtos, prineši man į kambarį. Eik, nusiplauk kojas.

-    Gerai. – Sakiau.

O tada senis man parodė Gyvenimą, kuris turbūt kadaise buvo baisiai alkanas būti. Baisiai godus. Jis iščiulpė senio raumenis, palikdamas ant kaulų karoti raukšlėtą odą. Jis ištampė gyslas, ištąsė jo plaukus, tik kur niekur palikdamas žilus šuorus. Jis atėmė orą – senis vos galėjo kvėpuoti.

-    Žiūrėk man į akis. – Prašė senis. Aš žiūrėjau žiūrėjau, ir darėsi vis aiškiau. Seniui jau skaudėjo būti. Man būti buvo nuobodu.

-    Ačiū, žinot... man atrodo, aš jau pagijau... – Tariau.

-    Palauk! – Šaukė senis. – Aš tau dar neparodžiau savo Gyvenimo Patirties!

Mano kambaryje jau laukė veidrodis.

-    Žinai ką? – Tariau atspindžiui. – Nuobodulys nėra jau taip blogai, kai žinau, kad tai laikina. Dabar aš noriu kad jis tęstųsi.

Išvažiuodama paprašiau: Dieve, jei senis sugalvotų skandintis – jūroje ar alaus putose, numesk tu jam raudoną gelbėjimosi ratą.