Post folkloras ir world music Lietuvoje

Lietuvos muzikinio folkloro paveldas yra susijęs su įvairių tautų, įvairių laikmečių muzikinėmis tradicijomis, tad lietuvių liaudies melodikoje, ritmikoje ir harmonijoje galime atpažinti per šimtmečius perimtus kitų muzikinių kultūrų bruožus. Panašūs procesai vyksta ir šiandien, kai kuriant šiuolaikines muzikines kompozicijas folkloras derinamas su kitų žanrų muzika. Taip tradicinei liaudies muzikai suteikiama naujų spalvų ir prasmių. Toks muzikavimas patraukia naujas, jaunesnių klausytojų kartas.

Iki XX a. devintojo dešimtmečio pradžios Lietuvos folkloro ansambliai siekė kuo tiksliau atkartoti etnines regionines dainavimo ir grojimo tradicijas, išsaugoti tarmes ir muzikinius dialektus. Taigi muzikinis folkloras buvo suvokiamas kaip muziejinė vertybė, kurią svarbu išsaugoti ir autentiškai atkartoti. Tiesa, dažniausiai tai vyksta ir dabar. Apie 1983 metus šią nuostatą ėmė keisti kūrybiškesnis santykis su tradicija. Tuo metu įvyko daug diskusijų sukėlę Evaldo Vyčino ir ansamblio „VISI“ koncertai, kuriuose Antano ir Jono Juškų XIX a. pabaigoje užrašytos bei publikuotos dainos buvo atliekamos su instrumentiniu pritarimu – Vyčino rekonstruotomis senosiomis septynstygėmis kanklėmis, smuiku, lumzdeliais, būgneliu, dambreliu... Net minimali ansamblio atlikėjų spontaniškumo ir improvizacijos dozė tiems laikams pasirodė pernelyg drąsi. Daug kas jau tada XIX a. dainų ir instrumentuotės rekonstrukcijose įžvelgė ir kitų žanrų elementus. Vis dėlto tai tapo postūmiu kiek kitokios pakraipos folkloro ansamblių atsiradimui. Panašių išlaisvėjimo apraiškų buvo naujai susikūrusių folkloro ansamblių „Intakas“ (vad. Rytis Ambrazevičius), „Vydraga“ (vad. Algirdas Klova), „Ratuto“ (vad. Česlovas Kriščiūnas), „Sutaras“ (vad. Antanas Fokas) programose.

Tradicinį folklorą ir XIX a. dainynuose užrašytų dainų rekonstrukcijas bei savitas jų interpretacijas iki šių dienų sėkmingai derina ir „VISI“, ir „Vydraga“, Keisto folkloro grupė (vad. Andrius Morkūnas), ir „Sedula“ (vad. Daiva Steponavičienė), ir kt.

„Keisto folkloro grupė“ iš Kauno ne tik dainuoja, bet ir groja bei akompanuoja dainoms įvairiais, dažnai pačių pasigamintais instrumentais, taip pristatydami savitą dainų viziją. Trys skirtingi šaltiniai pateikia skirtingą informaciją apie grupės sukūrimo datą – nuo 1992 iki 1995 metų. Grupės pristatymai taip pat kupini misitifikacijų ir neaiškumų. Rašoma, kad jų muzikoje jaučiama etruskų, zulų, maorių bei įvairių kitų kultūrų įtaka. Sunku būtų ginčytis, nes vargu ar kas nors yra girdėjęs etruskų muziką... Bet turėčiau pripažinti, jog meditatyvumas ir laiko nejauta šiai grupei tikrai būdingi. "Keisto folkloro grupė" yra išleidusi šias kompaktines plokšteles ir kasetes (dėl minėtų informacijos neatitikimų, sąrašas gali būti netikslus):

„Neautentiško folkloro grupė“, MC 1994, CD 2001; „Apie smertį“, MC, CD 1996; „Dainos įvairios“, MC, CD 1998; „Šilai pušynai“ MC, CD 2000; „Už jūrų marių“, CD 2002; „Aleliumai loda“, CD 2007.

Stilistiškai panašus buvo ir Daivos Pelakauskienės projektas „Skalsa“. Tai liudija bene vienintelis jo įrašas, darytas koncerto metu ir išleistas kaip MC keistoku pavadinimu „Laisvė raganosiams“, Kaunas: Pūkas, 1999.

1994 m. įkurtas ansamblis „Sedula“ išsiskiria ne tik netradiciniu balsų skambėjimu, saikingu naujos harmonijos taikymu, netradicine instrumentų traktuote, bet ir savo viduramžiška apranga – pagal XV–XVI amžių archeologinius radinius atkurtais kostiumais. „Sedulai“, o iš esmės jos vadovei Daivai Steponavičienei folkloras – ne tik dokumentinė muziejinė medžiaga, bet ir gyva, nuolat kintanti vertybė, todėl ji ir pateikiama savitai, kūrybiškai, ieškant naujo skambesio, naujų išraiškos priemonių.

Diskografija: “Mėgstamiausios dainos” MC 1996 AZBI; “Sedula: šiuolaikinis žvilgsnis į viduramžius” CD ir bukletas 2003 Pilių tyrimo centras”Lietuvos pilys”; „Kalėdų rytą Saulė pražydo“– (20 žiemos kalendorinio ciklo - Advento ir Kalėdų – dainų, aranžuotų Daivos Steponavičienės ir Audriaus Balsio) ” CD 2006 VšĮ leidybos ir edukacijos centras BONUS ANIMUS; "Vilniaus mieste gražus daržas" (20 dainų, kuriose minimas Vilnius - istorinė LDK sostinė, kaip administracinis-karinis, prekybos ir kultūros centras. Aranžuotės Daivos Steponavičienės, Audriaus Balsio ir Eugenijaus Jonavičiaus). CD 2008 VšĮ VITA ANTIQUA; 2010 m. CD "Ant kalno liepelė žydėjo" 2010 (18 dainų, skirtų moteriškiausiam šventam medžiui - liepai. Aranžuotės Daivos Steponavičienės, Audriaus Balsio ir Sauliaus Astrausko) VšĮ VITA ANTIQUA.

"Sedula"

Dar vienas svarbus fenomenas – gerai žinoma baltų apeiginio folkloro grupė „Kūlgrinda“, kuriai vadovauja Inija ir Jonas Trinkūnai. Ansamblis susikūrė 1990 metais. Jo nariai pasipuošę pagal archeologinius radinius atkurtais drabužiais. Ansamblio repertuare - Lietuvos folkloras, sutartinės, skamba kanklės, dūdmaišiai, skudučiai ir būgnai. „Kūlgrinda“ – šiuolaikiškas požiūris į folklorą, ji tęsia senąsias tradicijas ir pritaiko jas šiuolaikiniam gyvenimui. Ansamblis dalyvauja ir tradicinėse kalendorinėse šventėse, ir neofolkloro (neofolko), roko, avangardo muzikos koncertuose ir festivaliuose, jiems suteikia lietuviškumo dvasios. „Kūlgrinda“ yra parengusi įvairias programas: „Ugnies apeigos“, „Perkūno giesmės“, „Prūsų giesmės“, „Vilniaus pilių ritualiniai šokiai“, „Nuometavimas“. Taip pat kalendorinių švenčių programas ir žmogaus gyvenimo ciklo apeigas – krikštynų, jungtuvių, laidotuvių. „Prūsų“ giesmių programoje skamba restauruota prūsų kalba atliekami kūriniai.

Diskografija: 1996, „Kūlgrinda“, MC; 2002, „Žalvarinis“ – Ugnėlakis su Kūlgrinda, CD; 2002, „Ugnies paeigos“, CD, MC; 2003 „Donis su „Kūlgrinda“, „Sotvaras“. CD,Vilnius: Dangus; 2003 „Perkūno giesmės“, CD; 2005, „Prūsų giesmės“, CD; 2007, „Giesmės Saulei“.

Su „Kūlgrinda“ susijusi ir gerai žinoma grupė „Žalvarinis“, nes aplink „Kūlgrindą“ lyg apie folkloro akademiją visuomet burdavosi dalis kūrybingo jaunimo, grojančio roko muziką. Ši grupė traukte traukė žmones, kuriems tuo metu stigo žinių ir patirties, bet jie gyvai domėjosi folkloru. Per keletą metų jie įeidavo į tą terpę, kažko išmokdavo ir - natūralu, kad augdami pradėdavo kurti kažką savo: palikdavo „Kūlgrindą“ ir išreikšdavo save kita muzika, tačiau jau buvo įgiję ir etninės tradicijos patirtį. „Žalvarinis“ gimė tiesiog festivalyje „Mėnuo Juodaragis“, kuriam specialiai buvo paruoštas šis roko ir folkloro junginys. Jis visiems labai patiko ir grupė gyvuoja (apie „Žalvarinį" skaitykite toliau).

Prie post folkloro taip pat turėčiau priskirti ir šiek tiek vėliau muzikuoti pradėjusį Egidijų Darulį - ukmergiškį dailininką, dirbantį tapybos, skulptūros, grafikos žanruose... Be to - poetą, grojantį ir kuriantį muziką fotografą, aktorių... Mus jis labiausiai domina kaip mažiausio ir daugiausiai pavadinimų turinčio instrumento - dambrelio - virtuozas, puikiai suderinantis istoriškumą su šiuolaikiškumu. Egidijus - LNK TV konkurso „Dvi minutės šlovės 2010“  nugalėtojas. Jo muziką galima rasti CD „Dambras“ „Lietaus lašai“ 2008. 

Egidijus Darulis moko groti dambreliu

XX amžiaus 8–9-ojo dešimtmečių sandūroje, JAV ir Vakarų Europoje pradėjo rastis dar viena folkloro medžiagos ar jos elementų panaudojimo kryptis – world music. iš pradžių ji pradėjo ryškėti kaip afrikiečių folkloro jungtis su roko muzika. Tai įvyko dėl dviejų priežasčių – muzikinės ir politinės. Viena vertus, labiau išprususiems ir kūrybingesniems roko muzikantams nusibodo primityvoka ir kvadratinė roko muzikos forma ir jie panoro praplėsti jos ribas. Plėsdami ir taip jau populiarios roko muzikos ribas spalvotųjų pasaulio gyventojų folkloru, roko muzikantai ne tik siekė dar labiau išpopuliarėti, bet ir solidarizavosi su jais, kovojančiais už politines teises.

Vėliau imta domėtis ne tik Afrikos, bet ir Azijos, Lotynų Amerikos, Australijos aborigenų, Naujosios Zelandijos maorių bei kitomis kultūromis. Jos jungiamos jau ne vien su roku, bet ir su džiazu, disko, techno ir kita muzika. Tai vis dar pavadinama world music, nors daugelis muzikantų šio apibūdinimo vengia.

Lietuvą ši muzikinė banga pasiekė vėluodama mažiausiai dešimtmečiu. Pirmąja šios muzikos „kregžde“ Lietuvoje galima laikyti folkloro ansamblio „Ratilio“ instrumentinės grupės (vad. Algirdas Klova) ir roko grupės „Antis“ (vad. Algirdas Kaušpėdas) bendrą pasirodymą Vilniaus sporto rūmuose 1987 m. gruodžio 26 dieną. Tada šie kolektyvai kartu atliko Algirdo Klovos kompoziciją „Grojam taip, kaip mokam, bet visi drauge“ bei du lietuvių liaudies šokius. Kompozicijoje sutartinių dermija ir ritmika buvo sujungta su rokui būdinga harmonija ir pulsacija.

Todėl šią kompoziciją galima būtų laikyti etnoroko gimimu Lietuvoje.

Kompozicijos „Grojam taip, kaip mokam, bet visi drauge“ repeticija. Algirdas Klova ir „Antis“

Labai greitai, po pusės metų, išgirstame apie naują Ryčio Ambrazevičiaus eksperimentą – grupę „Namo“. Ji debiutavo antrajame Roko marše per Lietuvą 1988-ųjų vasarą. Tai buvo lengvas, minkštas rokas, grindžiamas tradicine lietuvių liaudies muzika. Rytis Ambrazevičius, Žemyna Trinkūnaitė ir Aigris Bulavas lietuviškas kankles, skudučius, lumzdelius pabandė derinti su sintezatoriais.

Dar vienas, gal kiek labiau išplėtotas ir improvizaciškesnis projektas buvo „X-Ženklo“ grupė (arba "Ženklas X"), susikūrusi 1988 metais Vilniaus dailės institute. Į ją susirinkę jauni, folkloru besidomintys dailininkai ir architektai nutarė sujungti lietuviškos ir rytų muzikos bei klasikinio meditatyvaus minimalizmo pagrindus. Ši muzika buvo persunkta minimalizmo dvasia ir elementais. Pagroję kelerius metus, kartą išvykę į gastroles užsienyje bei 1990 m. išleidę vinilinę plokštelę, jie kuriam laikui nutilo. Tačiau, kai 2002 m „Muzikos bomba“ jų plokštelę perleido CD pavidalu, kilo mintis groti toliau. Nors dėl įvairių priežasčių grupės sudėtis smarkiai pasikeitė, 2006 m. jie įrašė naują albumą, pavadintą „Take“ Vilnius: Dangus; Bomba. Grupės sudėtis 1990 metais – Aigris Bulavas (smuikas, skudučiai), Gytis Gasperaitis (cimbolai, perkusija), Gintautas Kažemėkas (mušamieji), Audrius Mickevičius (kanklės, akustinė gitara), Šarūnas Miškinis (boso gitara), Valdas H. Neimantas (akustinė gitara, skudučiai). 2006 metais – Gytis Gasperaitis (vokalas, kanklės, cimbolai), Šarūnas Miškinis (boso gitara, akustinė gitara, vokalas), Tomas Dobrovolskis (mušamieji, perkusija, vokalas), Virginijus Mickus (akustinė gitara, vokalas), Romualdas Kiriliauskas (fortepijonas, boso gitara, vokalas).

Manau, kad visoms šioms pirmosioms kregždėms ženklią ir teigiamą įtaką darė kaimyninės Latvijos kolektyvų „Iļģi“ ir „Jauns Mēness“ muzikavimas. Į grupę „Iļģi“, gyvuojančią nuo 1981 m., aktyvios folkloro atlikėjos ir propaguotojos Ilgos Reizniecės suburti muzikantai pirmieji savo atliekamą muziką pristatė kaip postfolklorą. Antrojoje grupėje („Jauns Mēness“) „Iļģi“ susiliejo su roko muzikantais. Jų įtaka lietuvių post folkloro bei folkroko grupėms gerai juntama. Vis dėlto pirmąsias šios krypties lietuvių grupes turbūt reikėtų vertinti kaip gana atsitiktinius ir nepakankamai subrandintus bandymus jungti folklorą ir kitos muzikos žanrus. Tai lėmė ir informacijos stoka, ir įvairūs tabu, ir tokių tradicijų stygius – ištisus dešimtmečius prievarta mums brukta visai svetima kultūra.

Tautinio atgimimo laikais, ypač po 1987-ųjų vasarą Vilniuje įvykusio pirmojo tarptautinio folkloro festivalio „Baltica“, Lietuvoje vėl sustiprėjo žanro gryninimo tendencijos, folkloro kolektyvai buvo skatinami kuo tiksliau perteikti lietuvių liaudies muzikos savitumus. Tai natūralu, nes folkloras tapo viena iš kovos už nepriklausomybę formų. Taigi visos naujovės buvo nepageidautinos. Rimtesni poslinkiai pastebimi jau po 1991 metų, atgavus Nepriklausomybę. Atsivėrus sienoms ir padidėjus informacijos iš Vakarų srautui, į folkloro derinimą su kitais šiuolaikinės pramoginės muzikos žanrais pradėta žiūrėti daug rimčiau. Pirmuosius profesionalius bandymus sujungti folklorą su džiazu išgirdome festivalyje „Skamba, skamba kankliai“ 1991 metais. Tada pasirodė du visai nauji ir gana netikėti junginiai: Veronika Povilionienė su saksofonininku Petru Vyšniausku pademonstravo tuomet visai šviežią ir gaivų požiūrį į folklorą (CD „Veronika Povilionienė – Petras Vyšniauskas“, 1993, Lithuanus JACD 034; CD „Išlėk, sakale“, 2005, Semplice). Įvairiomis muzikinėmis skirtingų žanrų priemonėmis buvo siekiama vieno tikslo – profesionalaus dviejų muzikantų dialogo.

Veronika ir toliau daug eksperimentuoja, intensyviai, vieną po kitos, leisdama kompaktines plokšteles. 2007-aisiais pasirodė net du nauji jos albumai. Pirmajame – „Kada sūneliai sugrįš?“ (CD. 2007 Vilnius: Krašto apsaugos ministerija),  – jai talkino folkloro ansamblis „Blezdinga“, Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataliono garbės sargybos orkestras, Petras Vyšniauskas, Vytautas Kernagis ir kiti. Visas kito Veronikos Povilionienės albumo „Vakaro dainos. Lopšinės“ (CD. 2007 Vilnius: Prior Records) dainas aranžavo Lietuvos džiazo grandas Dainius Pulauskas. Tarp atlikėjų – tokios džiazo įžymybės kaip Skirmantas Sasnauskas, Petras Vyšniauskas ir kt. Veronikai padeda dainuoti dukra Rima. Albume puikiai dera elektronika, akustinis fortepijonas, kamerinis orkestras ir Veronikos balsas. Čia - ne tik senosios lietuvių liaudies dainos, sutartinės, bet ir vėlyvesnės literatūrinės, romanso tipo dainelės, patriotinės dainos.

Antrasis to paties 1991 metų koncerto junginys – Skirmanto Sasnausko džiazo kvarteto ir Algirdo Klovos vadovaujamos folkloro grupės „Vydraga“ atlikta šių dviejų muzikų kompozicija „Laumių sakmės“. Tai buvo pirmasis bandymas vientisai muzikinei folkdžiazo kompozicijai pasitelkti ne tik dainas, sutartines ir instrumentines melodijas, bet ir smulkiąją tautosaką – būrimus, užkeikimus, paukščių balsų mėgdžiojimus, sakmių fragmentus ir kt. (MC „Laumių sakmės“, 1994 Vilnius: Lituanus, o CD – 2002 m., Vilnius, Juosta Records). Beje, šios liaudiškų tradicijų ir džiazo sąsajos nebuvo netikėtos – ankstesnėje abiejų Lietuvos džiazo muzikantų – S.Sasnausko ir P.Vyšniausko – kūryboje jau būta nemažai eksperimentų su liaudies muzika. Ši jau seniai purenta dirva telaukė naujos sėklos. Puikiai valdydami džiazo kalbą, kūrybinei sąjungai su folkloru džiazo muzikantai pasirinko ir naujus partnerius. Petro Vyšniausko ir Veronikos Povilionienės bei Skirmanto Sasnausko ir Algirdo Klovos bendradarbiavimas tęsėsi ir vėliau, muzikuojant dviese ar kuriant naujus didelius projektus. Pavyzdžiui, A.Klovos kompozicijos „Vakarinė žvaigždelė“ arba „Mėnuo saulužę vedė“ (1998 m.), „Lino kelias“ (2000 m.), kuriose be S.Sasnausko muzikavo ir kiti Lietuvos džiazo grandai.

"Vydragos" ir Skirmanto Sasnausko džiazo kvarteto albumas "Laumių sakmės"

Vėliau Algirdas Klova paruošė dar dvi kompozicijas pagal lietuvių liaudies dainas - „Vidury lauko grūšelė“ (2009) ir „Skamba skamba“ (2010) su džiazo pianistu Arūnų Šlaustu, Vilniaus B.Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos folkloro ansambliu „Aglija“ ir instrumentinio folkloro grupe „Vydraga“.

Pasaulinio džiazo ir world music žvaigždė Vladimiras Čekasinas, susidomėjęs lietuvišku folkloru, savo kompozicijoms vėlgi kvietė A.Klovą, „Vydragą“, S.Sasnauską ir kitus. Vladimiro Čekasino muzika kosmopolitiška, ji priartėja prie world music plačiąja prasme, be to, ji dar ir sinkretiška: projektams pasitelkiamas vaizduojamasis menas – čia pat vykdomos „akcijos“, taip pat kinas, teatras, šokis ir pan.

Dar vienas Lietuvoje dirbęs world music kolektyvas – improvizuojančių kompozitorių trio „Žaliakalnio Vilkai“. Jo nariai – Giedrius Kuprevičius, Algirdas Klova ir Mieczyslaw Litwinski – kartu grojo nuo 1995 m. (CD „Žaliakalnio vilkai“ (Live), 1996, Vilnius: Bomba Records). Šio trio programose skambanti lietuviška muzika traktuojama labai laisvai. Ir ne tik lietuviška – „Žaliakalnio Vilkai“ buvo paruošę bendrą programą su rusų folkloro grupe „Arinuška“, nuolat improvizavo ir kitų pasaulio tautų liaudies melodijų temomis.

"Žaliakalnio Vilkai"

Panašiu metu užgimęs folkdžiazo pavyzdys – Algirdo Klovos ir Lino Rimšos kvartetas, kuriame grojo dabar jau miręs puikus būgnininkas Jonas Taločka bei boso gitaristas Vladislavas Borkovskis. Čia gimė nemažai gražių, lietuvių liaudies dainomis paremtų kompozicijų, tarp jų ir tarptautinio pripažinimo pasiekęs „Strazdas“. Šio kvarteto pagrindu įkurtas Algirdo Klovos kvintetas, kuriame klavišiniais grojo Arūnas Šlaustas, mušamaisiais – Gediminas Laurinavičius, bosu – Vladislavas Borkovskis, dainavo Jūnė.

Su džiazo muzikantų Olego Molokojedovo ir Dainiaus Pulausko džiazo ansambliais ne vieną projektą paruošė ir tautiška kapelija „Sutaras“. Pavyzdžiui – CD „Sutaras & Vilnius Jazz Quartet. Ethnojazz.lt“, 2002, Vilnius: Kukū Records; CD „Vilnius kaip ant delno“ – Sutaras ir Dainiaus Pulausko grupė: Sutaras, 2008.

Būtų neteisinga nepaminėti ir kitų džiazo muzikantų – Vytauto Labučio, Tomo Kutavičiaus ir Lino Rimšos, kurių naujausiuose darbuose jungiamas lietuvių, Rytų šalių bei Afrikos folkloras, hiphopas ir sudėtinga elektroninė, kompiuterinė muzika.

Linas Rimša 2003 m. parengė „Sutartinės Party“ – vieną ryškiausių jo ir Lino Paulauskio eksperimentinių projektų, kuriame sutartinės jungiamos su elektronine muzika ir džiazo elementais. Originaliais eksperimentais garsėjantys kūrėjai peržengia įvairių ribas, ieško netikėtų jungčių, transformuodami etninės muzikos paveldą, populiarų operos repertuarą, šiuolaikinės akademinės muzikos kūrinius. „Sutartinės Party“ išryškina unikalaus lietuvių polifoninio folkloro žanro dermes ir motorinę ritmiką sąveikaudamos su šiandieninės šokių muzikos atmainomis – house, trance, bigbeat, triphop, dub ir kitomis. Išradingų muzikos alchemikų kūrinyje archajinė apeiginė muzika puikiai dera su šelmiška pramoga. Gyvai atliekant projektą, pasitelkiami tradicinio šokio judesiai, postmodernistinio performanso elementai, spalvingos vaizdo projekcijos. Šis gyvas, svaiginantis žanrų sintezės pavyzdys tapo vienu geidžiamiausiu moderniosios lietuviškos kultūros eksporto produktų. („Sutartinės Party“ – L.Rimša, L.Paulauskis, CD 2009, Vilnius: Bėgantis mėnulis); Kitas labai didžiulis ir rimtas Lino Rimšos ir rusų folkloro ansamblio „Arinuška“ projektas „Senasis tikėjimas“ („Old faith“ – Linas Rimša & Arinuška, CD 2009 Vilnius).

Ko gero pirmasis world music koncertas, kuriame gyvai muzikuota su juodaodžiu muzikantu, įvyko Vilniuje 2000-ųjų vasarą. Tai Klovos – Rimšos kvarteto ir senegaliečio Pierre Kouyate muzikinis projektas, afrikiečių bei lietuvių dainas jungiantis su džiazu.

Kalbant apie world music Lietuvoje, reikėtų paminėti ir multiinstrumentalistą, Rytų ir Vakarų kultūrų jungimo entuziastą Saulių Petreikį. Profesionalus trimitininkas dabar groja daugybe pasaulio tautų muzikos instrumentų, su broliu Donatu sukūrė grupę „Saulės broliai“.

"Saulės Broliai"

Įkvepiančiu pavyzdžiu lietuviams turėtų tapti airiai, kurie savo folkloro modifikacijas naudoja tautos identitetui stiprinti. O lietuvių folkloro grožį ne mes vieninteliai pastebime. Jau prieš keliolika metų gerai pasaulyje žinomos grupės „Enigma“ kompozicijoje panaudotos lietuviškos sutartinės buvo maloni staigmena Lietuvos folkloro entuziastams.

Kaip vieną ryškiausių asmenybių, kurio kūrybinė veikla jungia folklorą, elektroninę muziką ir kitus eksperimentus, norėčiau įvardinti Donį. Šis eksperimentinės muzikos kūrėjas iš kitų išsiskiria tuo, kad yra muzikas profesionalas, mokytojas, kolektyvų vadovas. Donis – tai ne tik pseudonimas, bet ir muzikinis projektas („Donis“ prūsiškai - „duoklė“), kadaise sumanytas multiinstrumentininko Donato Bielkausko, ir tęsiamas iki šiol. Anksčiau jis muzikavo su grupe „Eirimė“, kuri savo stilistika gal kiek priminė grupių „Clannad“, „Dead Can Dance“ ir panašių skambesį.

Kurdamas Donis naudoja autentiškus ir modifikuotus lietuvių liaudies bei elektroninius instrumentus, kuriais išgauna skambesį, apibūdinamą kaip neofolkrokas, ambientas, eksperimentinė arba pasaulio muzika (world music). Ypatingas dėmesys Donio kūryboje skiriamas autentiškam folklorui, kurį menininkas jungia su šiuolaikinės muzikos garsynu. Donatas sako, kad sąmoningai nesistengia kurti „kitokios“ muzikos, ji tiesiog neatitinka visuotinai pripažįstamų standartų ir todėl tampa kitokia. Autorius mano, kad muzikoje šiuo metu jau sunku atrasti ką nors nauja, tad savojo skambesio vis dar ieško, truputėlį blaškosi, bet iki šiol daro tai, kas jam priimtina.

Donio kūrybiniame procese būna daug dalyvių. Be abejo, pirmiausia norisi paminėti nuostabaus balso dainininkę Rasą Serra (Rasa Veretenčevienė). Jos indėlis į etninio tipo albumus be galo svarbus, būtent jos balsas visai muzikai suteikia labai savito skambesio. Bene folkloriškiausias albumas „Bite lingo“ skirtas karinėms-istorinėms lietuvių liaudies dainoms. Tai sutartinės, senosios karinės-istorinės dainos ir naujesnės, kurios taip pat gražios.

Vienas Donio darbų susijęs su jau minėta folkloro grupe „Kūlgrinda“. Tai Kalėdoms skirtas „Sotvaras“, dažnai pavadinamas vienu įdomiausių moderniai aranžuoto folkloro darbų Lietuvoje. Tai proginis, nepaprasto gilumo ir grožio kūrinys, padedantis pajusti tikrąją baltišką Saulėgrąžos tarpsnio dvasią, jo sodrią ramybę ir svarbiausiojo metų virsmo jaudulį. Albume profesionaliai aranžuotos senosios lietuvių Advento - Kalėdų ciklo dainos ir ambiento stiliaus kompozicijos su etniniais motyvais. Aranžuotės, kuriose skamba įvairūs šiuolaikiniai ir senieji instrumentai, folkloro kūrinius apgaubia unikalia nuotaika. Pasak Jono Trinkūno, tai naujas žingsnis į baltų kultūros atgimimą. „Kūlgrindos“ vadovai pažymi, jog Donis yra vienas iš nedaugelio muzikantų, sugebančių taip subtiliai ir jausmingai perteikti sakralinę baltiškų giesmių gelmę.

Diskografija: „Iki žvaigždžių“ MC 1995; „Deinaina“ MC/CD 1998 Donis; „Split‘as“ (su Driezhu) CD 2002 Donis; „Sotvaras“ (su „Kūlgrinda“) CD 2003 Vilnius: Dangus; „Švilpiai“ CD 2003; „Bite lingo“ CD 2006 Vilnius: Dangus; „Kas tave šaukia" CD 2010 Vilnius: Dangus.

Donatas Bielkauskas. Nuotrauka iš asmeninio D.Bielkausko archyvo

Trumpai įvardijus pirmuosius lietuvių folkloro ir džiazo derinius bei world music apraiškas, svarbu aptarti ir kitą jungtį – folkloro ir roko, pop muzikos fusion.

Jau minėta, kad pirmeiviais šioje srityje galima pavadinti roko grupės „Antis“ ir folkloro ansamblio „Ratilio“ instrumentinės grupės junginį. Iš tuo metu susikūrusių ir iki šiol gyvuojančių muzikinių projektų ryškiausia būtų Eirimo Veličkos suburta grupė „Atalyja“. Ji pradėjo koncertuoti 1998-aisiais. Didžiausią šio ansamblio repertuaro dalį sudaro lietuvių liaudies kalendorinės dainos ir sutartinės. Ansamblis siekia transformuoti archajišką lietuvių folklorą, pritaikyti jį nūdienos reikmėms, populiarinti senąsias dainas. Tradicinį liaudišką vokalą ir instrumentus muzikantai jungia su klasikinio roko ir kai kuriais indų tradicinës muzikos elementais. Pasak projekto autoriaus, roko muzikos priemonės padeda didesniam klausytojų ratui pasakyti, kad lietuvių folkloras yra vertybė. Grupė išleidusi MC „Atalyja“ 2000; o 2001 - CD formatu, leidėjas Sutaras; „Močia“ CD 2004 Dangus; „Žemaitiu ruoks“ 2008 EP/CD, Dangus;  „Saula riduolėla“ CD 2009, Dangus; Du broleliu: grupių „Atalyja“ ir „Žalvarinis“ dainų karaokė (su CD). Sud. ir parengė E. Velička. 2009 Vilnius: Kronta; „Atalyja“ ir dabar daug koncertuoja Lietuvoje ir užsienyje.

Šiuo metu grupėje dainuoja trys vokalistės – Gedimina Statulevičienė, Audronė Daraškevičienė ir Darutė Pilibavičienė (ji taip pat skambina kanklėmis) bei vokalistas ir kanklininkas Rytis Ambrazevičius. Grupės multiinstrumentininkas Ernestas Jepifanovas groja bansuriu (indų fleita), altu, dūdmašiu, skudučiais ir dainuoja, Eirimas Velička – smuiku, kanklėmis, dambreliu. Bosine gitara ir kanklėmis groja Gediminas Žilys, elektrine ir akustine gitaromis – Ugnius Keturka, mušamaisiais – Salvijus Žeimys.

"Atalyja"

Ekspresyvios folkroko grupė “Žalvarinis” susikūrė” 2001 metų vasarą, tuo metu, kai buvo pradėtas įrašinėti pirmasis roko grupės “Ugnėlakis” muzikantų ir apeiginio folkloro grupės “Kulgrinda” dainininkų albumas “Žalvarinis“. Pavadinimas „Žalvarinis“ tarsi savaime atsirado ir prilipo naujai grupei. Grupės nariai ieškojo to, kas pabrėžtų, jog jie dainuos senąsias lietuvių liaudies dainas. Senovės lietuviai puošėsi žalvariniais dirbiniais. Žalvaris puošia žmones, o “Žalvarinis” moderniai puošia liaudies dainas, kad jos patiktų šiuolaikiniam klausytojui. Taip pat sceninis grupės stilius krenta į akis autentiškais žalvariniais papuošalais bei ryškiomis spalvomis, kurios stilingais raštais margina lino audinį. Kaip senoviniai lino drabužiai suspindę naujom Saulės spalvom, taip ir dainos skamba naujai apvilktos į aidintį gitarų rūbą.

Grupė daug koncertuoja įvairiuose renginiuose, festivaliuose „Suklegos”, „Mėnuo Juodaragis“, „Sutemos“, “Roko naktys” (Lietuvoje), taip pat tarptautiniuose užsienio šalių festivaliuose - "Regioo" (Estija), "Baltijas saule" (Latvija), “Livas ciems” (Latvija), “Kraina Mryi” (Ukraina), Vilniaus dienose Gdanske (Lenkija), Lietuvos dienose Lince (Austrija) ir t.t. Nacionalinėje televizijoje gavo geriausio metų atradimo apdovanojimą (2004). Alternatyvios muzikos apdovanojimuose A.LT 2005 gauta Metų etno grupės nominacija. 2005-ųjų metų rudenį sukurta ir LTV eteryje pristatyta akustinė programa. Šiuo metu grupė koncertuoja ir su akustine programa, kurioje lietuvių liaudies dainas puošia smuiko skambesys, perkusijos ritmai bei akustinė gitara.

"Žalvarinis"

Grupės nariai: Robertas Semeniukas – muzikos autorius, gitara; Aidas Buivydas – gitara; Paulius Jaskūnas – bosinė gitara; Ilja Molodcov – mušamieji; vokalai – Ineta Meduneckytė, Laurita Peleniūtė.

Albumai: “Žalvarinis” CD 2002m. BOMBA; Žalvarinis “Žalio vario” CD (digipack) 2005 Prior records; „Folk‘n Rock“ CD 2008 Monako.

„Žalvarinis“ nėra vienintelis etnoroko ar net etnometalo žanrų atstovas Lietuvoje, tokių grupių tikrai buvo ir yra šiomis dienomis.

Kur kas „kietesnės“ muzikos pavyzdys – metalo grupė „Zpoan Vtenz“ – Munius (Ramūnas) Peršonis, a.a. Vilma Čiplytė, Audrius Šimkūnas, kurie savo kompozicijose taip pat naudojo senąsias lietuvių liaudies dainas. Pirmasis jų albumas „Gimę nugalėt“ 1998 m. išleistas Anglijos įrašų studijoje Neat Metal. Čia labai ryški gotikinio roko, metalo muzikos stilistika, į kurią kartais visai vykusiai įpinamas ir folkloras.

2004 metais gimė grupė „Thundertale“, arba lietuviškai „Perkūno sakmė“. Jos nariai - vieni produktyviausių Lietuvos sunkiosios muzikos scenos atstovų. Pagarba didingai mūsų šalies praeičiai ir tikėjimas amžinosiomis vertybėmis įkvepia „Thundertale“ kurti roko muziką nevengiant liaudiškų motyvų, nes tai, jų nuomone, geriausiai perteikia istorinį mūsų tautos palikimą. Koncertų sales bei aikštes drebina karinga patriotinio roko programa, o kamerinėje aplinkoje skamba romantinės dvasios ir meilės Tėvynei kupinos akustinės dainos.

Nuo pat karjeros pradžios grupė intensyviai koncertuoja. Yra grojusi ir ne po kartą ko ne visuose Lietuvos miestuose, didžiosiose Lietuvos televizijose, kone visuose didžiausiuose Lietuvos muzikos festivaliuose, taip pat vis dažniau dalyvauja užsienio renginiuose.

Per septynerius metus ši grupė išleido tris studijinius albumus („Rising Power“ CD 2005 Thundertale; „Milžinai“ CD 2005 Thundertale; „Warriors of Thunder“ CD 2009 Thundertale) ir du DVD („Mes turim jėgų“ DVD 2006 Thundertale; „Perkūno sakmės“ DVD – 2010 m. Leidyba: Thundertale), nufilmavo penkis vaizdo klipus, ruošiamas ketvirtasis studijinis grupės albumas!

Grupės sudėtis: Laurynas Baškys - vokalas, gitara; Jonas Chockevičius - vokalas, gitara; Andrius Murauskas - bosinė gitara; Paulius Petrauskas – būgnai; Laimonas Staškūnas - Labanoro dūda; Artūras Šileikis (grojo grupėje 2006-2011) – birbynė.

"Thundertale"

Grupė „Pievos“ susibūrė 1996 m. Grupės lyderės Virginijos Skeirienės meilė poezijai įtakojo kuriamos muzikos stilių, kurį grupės gyvavimo pradžioje buvo galima priskirti prie dainuojamosios poezijos. Poetų eilės buvo papuoštos fleitos inprovizacija, gitarų, smuiko ir perkusijų skambesiu. Grupė gyvavo trejus metus, sugrojo kelioliką koncertų įvairiuose Lietuvos miestuose. Pirmųjų „Pievų“ palikimas - įrašytas albumas "Pasilikus su vienatve", kurį MC formatu išleido Dangus/Nova96. Po albumo išleidimo grupė pamažu nutilo. Virginija toliau grojo ir kūrė muziką viena pasirodydama įvairiuose kultūriniuose renginiuose. 2003 m. „Pievos“ atgimė nauja sudėtimi - Virga (vokalas, gitara), Kostas (gitara), Aringas (smuikas), Augustas (mušamieji), Andrius (bosinė gitara). „Pievos“ ir toliau puoselėja savitą skambesį, grupės kūryboje pagausėjo folk elementų. Įdomiais potėpiais paspalvintas „Pievų“ folkrokas, kuriame persipina stipri poezija ir išjausta muzika. 2007 metų pabaigoje pasirodė naujas grupės „Pievos“albumas „Mėnuli baltas“ (CD „Mėnuli baltas“. Vilnius: Dangus, 2007). Šis darbas jungia vienuolika savitu stiliumi atliekamų dainų, kupinų intensyvaus poetinio lyrizmo, folkloro ir įtaigaus alternatyvaus roko skambesio. Sodrų ir jausmingą dainavimą lydi darniai susipynę elektrinių ir akustinių gitarų akordai, melancholiškos fleitos, akordeono bei smuiko melodijos. Šiltas „Pievų“ muzikos aranžuočių skambesys suartina folkloro palikimą ir autorinius kūrinius, tai – neofolkloro pavyzdys. Dainose gausu gamtos vaizdinių ir aukštaitiško folkloro, kurio Virginija semiasi gimtojoje Šiaurės Rytų Lietuvoje, dainuodama ansamblyje „Gastauta“. Šio ansamblio dainininkės padėjo įrašyti ir kai kurias albumo dainas. Naujausias „Pievų“ albumas - „Paprastas pasaulis“ 2010 Dangus.

"Pievos". Nuotrauka iš "Pievų" archyvo

2004 metais tuometinė Vilniaus konservatorijos studentė Ana Babuškina įkūrė grupę „Liberte“, kuriai sėkmingai vadovauja iki šiol. Dar studijuodama etnomuzikologiją Ana sukūrė nemažai folkloro kūrinių interpretacijų, kurios tuomet niekur nebuvo atliekamos, tad gimė idėja sukurti muzikantų kolektyvą. 2003 m. Ana parašė muziką Ruslano Korostenskio meniniam filmui „Tavo širdies šiluma“. Pagrindiniu filmo muzikiniu motyvu buvo parinkta lietuvių liaudies daina „Miegužio noriu“ iš L. Rėzos dainų rinkinio. 2007 m. choreografės Jekaterinos Deineko šiuolaikinio šokio spektakliui „Apverstoji“ Ana sukūrė muziką. Grupės “Liberte” repertuarą sudaro ne tik lietuviško folkloro interpretacijos, bet ir autorinės dainos. Tap pat yra lietuvių liaudies dainų, atliekamų autentiškai. Grupė siekia, kad lietuviška liaudies daina įgautų priimtinesnę ir šiuolaikiškesnę formą, kad ją išgirstų ir pamėgtų kuo daugiau žmonių. Grupės tikslas - apjungti tradicinius liaudiškus, šiuolaikinius ir klasikinius instrumentus, liaudies dainą ir improvizaciją. Grupė grojo daugybėje festivalių tarp kurių - „Mėnuo Juodaragis“ (2004; 2007); „Suklegos“ (Kaune); „Alsūs kankleliai“ (Panevėžyje); „JuniFest“ ir „Gofman“ Čeliabinske (Rusija);"Lingaudala" (Kupiškyje), ir kt.

Leidybiniame „Liberte“ kraityje CD „Jau aušt aušružė“ 2010 Dangus; „Noč do dnia“ CD 2011.

Grupės sudėtis: Ana BABUŠKINA (vadovė, pagrindinė vokalistė); Indrė JURGELEVIČIŪTĖ ( kanklės); Katažyna ŽEMOITIN ( smuikas); Bernardas JANAUSKAS (perkusija); Justina ORLOVSKYTĖ (fleita); Vladas DIENINIS (perkusija).

"Liberte"

Jau dvi dešimtis metų elektroninės muzikos grupė „Exem“ drebina Lietuvos popsceną. 1992 metais grupės idėjinis lyderis Mindaugas Kazakevièius (Kryžius) ir Matas Petrikas, pradėję eksperimentuoti industrial techno srityje, buvo visiškai naujas muzikinis reiškinys tiek muzikantams, tiek klausytojams. 1996 m. grupė pateikė dar vieną staigmeną – išleistas dviejų dalių albumas „Atlanta“, kuriame gausu lietuvių folkloro motyvų. Kūrinys „Kuršiai“ sulaukė ypatingo dėmesio ir tapo auksine "Radiocentro" daina. Šiam kūriniui sukurtas ir videoklipas. Elektroninės muzikos ir folkloro susiliejimo gerbėjai puikiai įvertino exemiškas kompozicijas „Leliumoj“, „Rūta žalioji“ ir „Karvelėlis“. Rasa Serra įdainavo archajines lietuvių liaudies raudas, kurias „Exem“ vėliau aranžavo (Atlanta MC/CD 1996 Koja Records). Panašaus stiliaus kompozicijų randame ir albume „Origami“ CD 2004 Intervid/EXEM.

Dar vienas unikalus lietuvių muzikos reiškinys – Rugiaveidė. Šį pseudonimą liaudies dainų atlikėja Daiva Steponavičienė atrado ieškodama žolės, prasikalančios pro akmenį, pavadinimo. Rugiaveidės dainose skamba ir pop, ir disko, ir techno ar minkštojo angliško roko elementai.

Rugiaveidės diskografija: “Supkit, meskit”; MC 1996 AZBI; “Anksti rytą kėliau” MC 1997 AZBI; “Aš pas savo giminėlę” rinktinis CD 1998 AZBI „Pūtė vėjas ąžuolą“ CD 2003, Vilnius: Jet Sound ir Lukas Sound; „Kalėdų rytą Saulė pražydo“, Rugiaveidė ir „Sedula“ 2006, Vilnius: Nona Sound.

Tai gana eklektiška muzikinė kalba. Be to, net ir geros idėjos kartais atsimuša į ribotas prodiuserių galimybes ar folklorinės kompetencijos stygių. Vieno iš Rugiaveidės albumų anotacijoje labai tiksliai pasakyta:

Nėra paprasta dainingo ir lyriško krašto folklorą pritaikyti „jamachoms“ ir „rolandams“ – nors šios harmoniją ir ritmą palaikančios mašinos dirba tiksliai, retsykiais pritrūksta to širdžiai mielo neritmiškumo, netikslumo, liaudiškos „dūšios“, laisvumo, kuris pasiekiamas muzikuojant gyvai.

"Rugiaveidė"

Grupė "KITAVA" susibūrė 2001 metais Šiaulių Universitete, kurį iki šiol reprezentuoja. „Kitava“ buvo vieni iš pirmųjų Šiauliuose, viešai pradėję skleisti modernizuoto folkloro idėją. „Kitava“ derina liaudies muziką su šiuolaikiškais, populiariaisiais muzikos stiliais (drum&bass, rock, jazz, pop), suteikia šiam žanrui netradicinį, šios dienos klausytojui, priimtiną skambesį. Grupės atliekama muzika dažnai naudojama kaip edukacinė priemonė, skatinanti jaunimo teigiamą požiūrį į lietuvių liaudies muziką. Kiekvienais metais kolektyvas surengia daugiau kaip pusšimtį koncertų, yra dažnas televizijos laidų svečias, dalyvauja įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose (Latvijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Jordanijoje).

Grupė išleido du albumus "Kitaip" CD 2005 „Kitava“; "Oi ant kalno" CD 2007 m. Intervid. Ansamblio dešimtmečio proga žadama išleisti trečiąjį albumą.

Dabartinė kolektyvo sudetis: Rasa Stoškuvienė – pagrindinis vokalas; Kęstutis Stoškus – elektro gitara, vokalas; Vaidotas Katutis – boso gitara, vokalas; Vaiva Bubelytė – smuikas, vokalas; Arūnas Šliauteris - akordeonas; Gintautas Gascevičius – būgnai.

Kalbant apie folkloro ir kitų muzikos žanrų derinius, neretai užsimenama ir apie edukacinę, šviečiamajį šios muzikos poveikį. Tai patvirtina ir Kaišiadorių V.Giržado vidurinės mokyklos vaikų Modernaus folkloro ansamblis. Vaikams smagu dainuoti modernizuotą folklorą, patiems sau pritariant bet kokiu klasikiniu, estradiniu ar liaudišku instrumentu, – taip jie lavina savo kūrybinę vaizduotę. Tai įvairiausių folkloro žanrų pavyzdžiai – nuo senųjų kalendorinių iki vestuvinių dainų klasikos ar net romansų. Vaikams muzikuojant, visa tai visai neblogai dera, ir aranþuotės gana profesionalios. Ansamblio vadovasir visų kompozicijų autorius Česlovas Kriščiūnas savo projektą pristato taip: „Manau, kad dirbant su vaikais iš karto siekti autentikos yra problemiška. Vaikai po truputį priartėja prie to, tarsi per žaidimą, per nesąmoningą susidūrimą su tradicija.“ Išleistas CD „Snaudala“ 2008 Kaišiadorys.

Stiprėjant post folkloro, folk fussion muzikos bangai, didėjant world ir etnomuzikos atlikėjų skaičiui, atsiranda šios muzikos leidėjų poreikis. Dažniausiai šių žanrų atstovai patys leidžia savo kūrybą arba bendradarbiauja su smulkiomis leidybinėmis firmomis, kadangi didiesiems leidėjams ši muzika neatrodo komerciškai patraukli ir stabilesnių jos pardavimų nesitikima net Lietuvoje. Daugiausia (komercine prasme) laimi atlikėjai, pasirinkę lengviausią folkloro panaudojimo būdą – kuriantys liaudies melodija paremtas pop daineles, „apvelkantys“ liaudies dainas popmuzikos ar lengvo roko rūbeliais, šokių muzikos ritmu. Tokia muzika kartais tampa madinga ir perkama. Pavyzdžiu galėtų būti Rasos ir Jono albumas „Saulala raudona“ (CD. Vilnius: Muzikinė partija, 2006), grupės „Folk Bitės“ (MC/CD „Vai, Dievuliau, sergu...“. Zuzi įrašai, 2006) ir kitų leidyba ir veikla, įvairių pop, roko, estrados žvaigždžių pseudofolko muzikos rinkiniai.

Todėl itin gerbtinos leidybinės firmos, propaguojančios rimtą ar, kitaip sakant, neformatinę muziką.

Žvilgsnis krypsta į leidybinę firmą „Dangus“. Stebina ir žavi tai, kad jos vadovas Ugnius Liogė, buvęs aršus kieto roko ir metalo teoretikas, propaguotojas ir renginių organizatorius, savo leidybos įmonėje rimtai populiarina etninės pakraipos grupes. Įkūrus leidyklą „Dangus“, dėmesys visų pirma buvo sutelktas į „juodąją“, „metalinę“ muziką, bet atsirado nemažas būrelis bendraminčių, susidomėjusių jos ir etninių elementų jungimu. Nuo pat įsikūrimo „Dangus“ pradėjo leisti ir tokios „keistokos“ muzikos, ambiento, avangardinių eksperimentų, kuriuose dažnai pasitelkta ir etninės muzikos elementų. O paskui viskas nuosekliai vystėsi. Skaitydami čia minėtų grupių diskografijas, turėjote rasti daug šios firmos leidinių.

Beje, kalbėdami apie leidybą, neturėtume pamiršti ir labai nelygiaverčių lietuvių modifikuoto folkloro rinkinių, kuriuose skamba įvairių atlikėjų kompozicijos. Vieni jų – teminiai, turintys išliekamąją vertę, kiti proginiai, treti informaciniai, likusieji – tiesiog pigūs saldainiukai publikai.

Vienas pirmųjų buvo Justo Mamontovo sudarytas ir „Muzikinës partijos“ 1999 metais išleistas CD „Kalėdienė“. Jis tikrai turi istorinę vertę. Čia galima rasti kompozitorių Artūro Anusausko, Gintauto Venislovo, Algirdo Klovos ir kitų autorių kompozicijų, paremtų liaudies dainomis, apeiginių kalendorinių lietuvių liaudies dainų naujų versijų, meistriškai atliekamų Rugiaveidės (Daivos Steponavičienės), Jūnės (Jūratės Klovienės), grupės „Atalyja“, choro „Brevis“ ir kitų žinomų Lietuvos muzikantų. Čia lietuvių kalėdinės dainos puikiai dera su džiazo, roko bei kitų stilių harmonija ir ritmais. (CD „Kalėdienė“ „Muzikinė partija“ – 1999. Vilnius.)

Stilistiškai panašus ir vertingas Antano Foko sudarytas albumas „Lietuvių svajos. Tradicijos ir vizijos. Šiuolaikinė lietuvių liaudies muzika“, išleistas „Sutaro“ 2003 metais. Čia rasime Skirmanto Sasnausko, Algirdo Klovos, Lino Rimšos, Artūro Noviko, Eirimo Veličkos kompozicijas, lietuvių liaudies dainų aranžuotes, kurias atlieka Sasnausko kvartetas, V. Povilionienë, „Atalyja“, A. Klovos kvintetas, „Jazz Land“ ir kt.

Panašus rinkinys „Transformations in Lithuanian songs“ išleistas su leidiniu „Lituanus“ 2006 metais. Jis jau akademiškai parengtas Zitos Kelmickaitės ir lydimas žurnale „Lituanus“ publikuojamų mokslinių pažintinių straipsnių. Čia pateikiama daug autentiškos etninės medžiagos ir nemažai folkloro sintezės pavyzdžių.

Dar vienas informacinis, užsienio muzikinei visuomenei skirtas rinkinys – „The singing land: Contemporary folk music from Lithuania 2005“. Jį parengė ir išleido Lietuvos muzikos informacijos centras. Jame bene plačiausiai nušviečiama etnodžiazo, etnoroko, folkdžiazo, post folkloro panorama ir šių krypčių muzikos kūrėjai.

Dar išsamesnis ir platesnis to paties centro CD ir DVD rinkinys „Note Lithuania folk“ dienos šviesą išvydo 2007 metais. Tai - didžiulis informacinis bankas, kuriame pristatomi beveik visi šiuolaikinės Lietuvių etno ir folkmuzikos autoriai bei atlikėjai. Jame - 25 video ir 31 audiofragmentai, didžiuliai straipsniai, pateikiamos muzikos analizė.

Negalima pamiršti ir dar vieno sumanymo – Lietuvos Respublikos ambasados Graikijoje išleisto rinkinio „Back to the roots“, kuriame įrašyti daugiausia Veronikos Povilionienės etnomuzikos projektai su grupėmis „ŽAS“, „Blezdinga“, Gediminu Zujumi, Petru Vyšniausku ir kitais.

Beliko paminėti muzikos firmų „Juosta records“ ir „Dangus“ 2003 ir 2005 metų reklaminius rinkinius, kuriuose gausu ir etnomuzikos, bei keletą etno-popmuzikos rinkinëlių, kuriuose dalyvauja populiarūs Lietuvos estrados atlikėjai (visų išvardinti nepavyks): trys rinkiniai „Folkšokas“, išleisti „Muzikinės partijos“ 2001, 2002 ir 2006 metais, „XXI amžiaus etnohitai“, išleisti „Bombos“ 2005 metais ir sukėlę nemažai diskusijų dėl viršelio dizaino bei rinkinys „Pavasaris.lt“, 2006 metais išleistas dienraščio „L.T.“ Savotiškai keistas ir profesionaliai neišbaigtas 2008 metais pasirodęs Dzūkijos folkloro ansamblių ir Lietuvos roko žvaigždžių bendras projektas „Folkrokas atgimsta“ („Uroboros“). 2009 metais pasirodė retrospektyvinis dvigubas festivalio „Mėnuo Juodaragis“ albumas („Dangus“). Tiek trumpai apie rinkinius.

XXI amžiaus pradžioje ėmė rastis vis naujų jaunimo muzikos ansamblių, vadinančių save post folkloro, etnoroko, folkroko, ar world music ansambliais, tačiau jų pasiekimus ir indėlį į Lietuvos kultūrą galėsim vertinti tik po kažkiek laiko. Iš jų būtų galima paminėti „Marga muzika“, „Spanxti“, „Kukumbalis“, „Saulės Broliai“, „Lygaudė“, „Ugniavijas“, „Mindrauja“, „Ale va“, „Gyvata“ ir kt.

Smagu, kad postfolkloras Lietuvoje jau turi savo klausytojų ir net specialius renginius. Kaip jau paaiškėjo, daugelis aptariamo stiliaus grupių buvo ir yra glaudžiai susijusios su festivaliu „Mėnuo Juodaragis“, dar vienu firmos „Dangus Productions“ „vaiku“. Festivalis gyvuoja nuo 1997 metų. Jo metu koncertuoja lietuvių ir užsienio muzikantų grupės, rodomi filmai, skaitomos paskaitos, jam parengiami specialūs projektai, meno parodos etc.

"Mėnuo Juodaragis“ - tai vyksmas, kurį vienija idėja, kad mes esam lietuviai ir turime savo kultūrą, kuri yra labai sena ir nėra iki galo pažinta, o norint ją pažinti, trūksta ne tik dokumentinių duomenų. Taigi visa tai kompensuoja kryptinga kūrybinė veikla, kuri kyla iš asmeninës patirties. O tai, ko gero, yra natūraliausia. Šio festivalio tikslas – parodyti, kad etninė kultūra yra universali vertybė ir ją galima atkurti taip, kad ji būtų gyva ir šiandien, kaip ji buvo gyva ir natūrali praeityje. Tai turi būti natūralus kultūros ir žmogaus brendimo modelis, etninė tradicija gali puikiai derėti su modernumu, tai nėra atgyvena. „Mėnuo Juodaragis“ visą mūsų etninę patirtį grąžina į kasdienį gyvenimą“ (Ugnius Liogė).

Kaune nuo 1997 metų vyksta festivalis „Suklegos“, o nuo 1999 m., Panevėžyje rengiamas tarptautinis Baltijos šalių folkloro festivalis „Aisūs kankleliai“, festivalyje „Baltica 1999“ vienas koncertas buvo skirtas world music. Buvo ir kitų, mažesnių ar didesnių laikinų festivaliukų, kai kurie atskiri projektai ar kolektyvai patenka į folkloro festivalius, tuo labai papiktindami „grynuosius“ folkloristus, kurie šį žanrą vadina komercinu.

Tai tik keli pastebėjimai apie tikrai gan miglotą ir padriką Lietuvos folk fusion muzikos padangę. Labai sunku atrinkti ir stilistiškai apibrėžti eksperimentus, kurie kartais joje nušvinta. Ne viską pavyko surasti, gal ne visus istorinius faktus atkūriau tiksliai, galbūt diskografija ne visur pilna, kai kurių grupių gali būti ne visai tikslios sudėtys. Tačiau visgi manau, kad ši apžvalga bent kiek padės susiorientuoti šiame sudėtingame world muzikos pasaulyje, o gal visiškai suklaidins ir paskatins daugiau šia muzika pasidomėti patiems.

"Ženklas X". "Dangaus" nuotr.