Trumpas išvarymo vadovas

Praleidžiu pro ausis visas liaupses, kurias teko girdėti apie M.Ivaškevičių, jo kūrybą ir juolab „Išvarymą“, taip pat darsyk prisipažįstu – nežinau, ar eisiu į 5 valandų Oskaro Koršunovo spektaklį pagal šią pjesę. Viskas, ką čia parašysiu, tai tik glausta mano nuomonė, kiek įmanoma atribota nuo kitų žmonių vertinimų.

Man sunku kalbėti apie emigraciją, nes pats nebuvau ir nesu emigravęs. Taip, gyvenau užsienyje, ir gana netrumpai, tačiau tai kita istorija. M.Ivaškevičiaus „Išvarymas“ – lakoniškas epas apie šiuolaikinę (ne)Lietuvą, kurios tęsinys – Londone ir kitur. Palyginčiau „Išvarymą“ su Kristijono Donelaičio „Metais“: rupi, dar rupesnė kalba, viskas aktualu, gražu ir tuo pačiu baisu. Tas baisumas – iš suvokimo, jog realybė yra būtent tokia ar net dar baisesnė. Vis dėlto kriminalinės kronikos apie tautiečių darbelius užsienyje negąsdina taip, kaip ši knyga. Būčiau cenzorhedas (taip, Lietuvoje yra tokių, kurie sprendžia, ką drausti, ką bausti, o ką liaupsinti), sudeginčiau šitą knygą. Su sąlyga, kad vėl atgimtų iš pelenų.

Metaforų ir prasmių daug. Išvarymas iš Edeno, Lietuvos praradimas (bet jau kitoks nei Jono Meko), išvarymas žargonu („varom į Angliją“)... Dar galėtų prisidėti ir daugiau prasmių, tačiau ne jų čia ieškoti šiandien susirinkome.

Vakar buvo Kovo 11-oji, ir kaip tik baigiau skaityti šią knygą. Kai kurias vietas perskaičiau kelis kartus. Ir nusprendžiau, kad Lietuva turi genialų rašytoją. Esu visiškai nesuinteresuotas girti M.Ivaškevičiaus (ir be manęs yra, kas tai daro), bet tai, ką perskaičiau, yra brandaus, savo amatą ir tuo pačiu meną išmanančio žmogaus kūryba.

Dar palyginčiau M.Ivaškevičiaus „Išvarymą“ su neseniai Anapilin išėjusiu Kostu Ostrausku, mokėjusiu užgriebti už dūšios, nors ir kitaip.

Kokia dabartinė Lietuva (including London) „Išvaryme“? Purvina, baisi, su svajonėm ir be jų, su dumblu Temzėje, iš kurio gali išgelbėti Kristus, o kitas kelias – pražūtingas, jis mūsyse, Čingischano ir jo pakalikų genuose. Skaudžią tiesą nelengva pripažinti.

Po Kovo 11-osios eitynių nuskambėjo (ne M.Ivaškevičiaus) frazė: „Sėk, sesule, baltą tulpę, tegul naciai b**į čiulpia“. „Išvarymas“ ir yra apie tuos, kurie save laiko „tikrais“ lietuviais, o galiausiai nesuvokia savo tapatybės kaip žmonės (jei jie išvis žmonės).

Trys pjesės veiksmai neprailgsta, o juose esantys rusiški keiksmai (jų ne ką mažiau nei filme „Zero 2“) bei angliškos frazės ne tik kad neerzina, bet atrodo augte suaugusios su tuo, ką turime. Ko nusipelnėme.

Užteks, b***, kaltinti visus dėl savo nelaimių! Radikaliai pasikeiskime patys, nes kitaip mums bus visiškas fandango. Suės mus puotoje, kurioje esame tik kepsniai, o geriausiu atveju – tarnai (įsidėmėtinas epizodas apie vaikiną, kurio darbas Anglijoje – atnešti kažkokiam buržujui jo nušautas antis).

Šią pjesę reikia skaityti, o perskaičius šalia laikyti, nes cituoti yra ką. Bet tai jau kiekvieno asmeninis reikalas. Aš jau pasisakiau.

P.S.Londone tesu buvęs tris puikias dienas, kai lietuvių ten dar beveik nebuvo. Vis dėlto nesu tikras, ar dar ten važiuosiu. Bet jei važiuosiu, tik su šia knyga vietoje sukrušto „Lonely Planet“ gido.