Pasivaikščiojimas po Houhai

Kovą po Houhai plaikstosi pavieniai turistai – jiems dar ne sezonas. Kas keli metrai mus su Inga sustabdo rikšos, siūlydami turą po hutongus – pinigas kišenės neplėšia, o ir pasirinkimas turistinio sezono išvakarėse itin menkas. „Bu yon le, xiexie“ („nereikia, ačiū“) kartojame kaip paukštukai, čiulbantys iš narvelių, kuriais nukabinėtas ne vieno buto langas. Kur ne kur virš nameliūkščių pritaisytas dar vienas aukštas – labai dažnai tai karvelidės. Vienas namas itin gausiai karvelių nugultas ir ulbauja, burkuoja, čeža it nagais per parketą. Iš šalies žiūrint atrodo, kad namas gyvas, tarsi juda, tuoj žengs žingsnį kaip viename animaciniame filme ir išeis mielesnės vietos ieškoti.

Į namo kiemą įsuka seneliukas, prieš tai kaimynes pakalbinęs ir išklausinėjęs, kur ir už kiek pirko bandeles. Iš vieno prielipo ant stogo girdisi vištos kudakavimas - tas linksmasis, reiškiantis, kad baigtos kančios ir į pasaulį išriedėjo dar vienas kiaušinis. Visa tai vyksta Pekino centre. Lietuvoje, matyt, būtų nemažai instancijų kaimynų skundais užtvindyta dėl karvelidės kaimynystėje, vištų kudakavimo viršutiniame aukšte. Tačiau čia Kinija. Dar daugiau – čia hutongai, kur vyksta kitoks gyvenimas. Čia net laikas teka kitaip.

Palei sienas šen bei ten prisiglaudusiuose senuose foteliuose ilsisi tualetų valytojai oranžinėmis uniformomis. Praeiname pro vienus, papietaujame autentiškame restoranėlyje, kur mus aptarnauja nepaprastai malonus padavėjas kariška uniforma, ir grįžusios teberandame valytojus drybsančius ta pačia poza. Parkelyje susibūrę pensininkai treniruojasi, žaidžia žaidimus, aptaria einamuosius reikalus. Kiti gi, pasidabinę raudonais raiščiais ant rankos, vaikšto po rajoną ir prižiūri tvarką. Pro budrią jų akį nepraslys nei vienas niekadėjas. Aplink rajoną ratus suka šiukšlių rinkėjos, ragindamos gyventojus visas atliekas atiduoti būtent jums. Pakeliui užklystame ir į šiukšlių perrinkimo punktą – čia sveria ir rūšiuoja jų surinktą gėrį.

Nors Pekine vos keli laipsniai šilumos Houhai ežeruose, pakrantėje pramušę ledą, maudosi vietiniai „ruoniai“. Už kelių šimtų metrų eketėse mirksta žvejų meškerės, o kitame krante žmonės čiuožinėja pačiūžomis ir žaidžia ledo ritulį.

Siūlydama turistams skirtų menkniekių prišoka moterėlė. Mandagiai bandome ja atsikratyti. „Gal norit užeiti į keturių šimtų metų senumo namą? – klausia ji. – 20 juanių nuo žmogaus ir galit apžiūrėti“. Perpus nuderame, ir ji pačiumpa pro šalį einančią merginą. Sako jai, kad štai šitoms reikia parodyti namus. Mergina susiraukia. Panašu, kad mes sutrukdėme jos planus. Tačiau darbas yra darbas, o dėl vieno kito juanio planai gali ir palaukti. Paskui ją įslenkame į vieną kiemų, tarpdury padavę kupiūrą vyriškiui. Mergina beria matyti ne kartą ir ne dešimt pasakotą tekstą apie šį hutongą, kuris pastatytas prieš 400 metų. Jį nusipirkęs jos proprosenelis ir nuo to visos kartos gyvena čia. 2008 m., vykstant Pekino olimpiadai, kuomet iškilo turistų apgyvendinimo problema, šiame hutonge buvo įrengti kambariai nuomai. Neseniai amerikiečių pora čia praleido medaus savaitę. Mums pažeria ir žiupsnelį istorijos: paprastai pietinė hutongo dalis būdavo skirta tėvams: čia geriausios sąlygos, nes šilta žiemą ir vėsu karštą vasarą. Rytinė dalis – sūnums, vakarinė – dukterimis. „Iš rytų teka saulė – tai viltis, vakarai – neviltis, - pasakojo mergina. – Anksčiau kinai norėdavo susilaukti sūnų, nes jie likdavo namie, uždirbdavo pinigus, išlaikydavo senus tėvus – jie būdavo jų viltis. Dukterys gi nutekėdavo į vyrų šeimas“. Vieno vaiko politika pakeitė tradicijas – mūsų mažytės ekskursijos vadovė dabar gyvena rytinėje hutongo dalyje. Ji – vienintelė dukra, taigi, vienintelė šeimos viltis.