Šermenys

I.
mirusius
tekelia
į liepų viršūnes
kad lietus
susirinktų ir suodžius

II.
ar tu grosi manim ar tu grosi
iš pelenų užaugusiai drebulei
ar grosi tuščiavidurių kaulų fleita
troškią vasarą suskirdusiom lūpomis

ar tu grosi girių našlaičiui
prasivėrusiai žemei laidojant miestą
ar grosi į nebūtį kilpų vijomis
tingiai plaukiantiems gatvių vaikams

ar tu grosi manim ar tu grosi
girių žvėrims skabantiems žolėtas akis
ar grosi niūrių istorijų lupenoms
įsivėlusioms į drėgną atsiskyrėlio rūbą

ar gros
šviesa manimi
kai nužengsiu į mirusių slėnį
ar paduosi man kūną
anapus
veidrodžio

III.
pelijančiam laikui pelijantys apmirę daiktai
sudaiktėjusiems velionims daiktus besidalijančios giminės
giminingiems maitėdoms gimimas rūstaus dievo prakeiksmo
prakeiktiesiems pilni kambariai ore užsimezgusių virvių

IV.
sakai išvijo
                o galėjai duoti
kai žemės pilną karstą gruodį
ugnis į ugnį žvakių liepsnos pinas
į snukį dėdėms pusbroliams augintiniams

kalbas ir juodraščius į kapinyną sėjant
lėtai begęstant sąmonei Morfėjas
dulkėtą tamsą požemių į veną leidžiantis
pavėlavai
              užglostyta duobė o teisinies

sakai išvijo
                per  bailus įkirsti
pasidavei brolau belieka šokti mirtį
peiliu pažįstamiems skersai krūtinės
medinei laikmenai beoriams kaulams trinantis

o jei
        sumanęs spjauti amžinybei
sudeginai namus ir užkasei kaimyną
užsuk į kapinių niūrius smėlynus
                                                gal šilta po žeme
bet dar labiau virš kapo
                                      šildo vynas
V.
kai žengsi pro duris mirties slėniais atsimink tą berniuką iš penktojo buto
tą gremėzdišką
taukų pritvinkusį pūlinį jis mėtė sviestu
atsimeni vasarą
apteptas duonos riekes ant skardinio parduotuvės stogo
pusė miesto žvirblių vasarą nudegė kojas
jis šaudė kates naktimis ir žuvų mailių šakute badė dieną
jei stipriau jį suspaustum
o jei stipriau
jį suspaustum pamatytum kaip ištrykšta gelsva srovė
jam iš lūpų ar pameni mušė jis kiemo vaikus ir šunis
trypdavo skruzdėles gatvėje
nė vienas vabalas pelė ar balandis neliko gyvas po akistatos
su tuo berniuku
jis daužė kaimynų langus triskart padegė šiukšlių
dėžes jis mušė visą pasaulį kaip jį vyresni
vaikai mokė
spardydami mokyklos kieme
kaip vidurnakčiais auklėjo tėvas
atbula ranka
elektros laidu
lygintuvu arba veidrodžiu tėkšdamas
per liulantį sūnaus veidą
užmigdavo vadindamas jį kiaule
ar pameni apie keturias ryto
privertęs savo vienatinį vaiką
garsiai kriuksėti ir žviegti net virpėdavo langas o taip
tas berniukas mušdavo gyvas ir negyvas
būties formas visą laiką kurios už jį buvo
ar atrodė silpnesnės ypač tas
beviltiškas tylos minutes ryte kai
jo motina mėlynu veidu gerdavo sutemų paskutinius lašus
atsimink
o atsimink
kai žengsi pro duris mirties slėniais
niekada
neatsukti dievui kairiojo skruosto

VI.
kad ir kiek tu skubėsi išnaudoti laiką ir gyvastį
mano pelenai už tave greitesni
pavėjui

rudens fuga

teskamba rudenio naktį
negyvųjų daina užmirštųjų lopšinė
daiktai apleidžia namus
ir širdys ima lipti per gerkles

rimbas šiaurinio lietaus
nusileidžia ant praeivių galvų
bepročio Morfėjo magneto akis
uždega bejėgiškai miegančių sielas

krinta rausvi pelenai
į pasišiaušusį kryžiais pamišėlių slėnį
pilkoji šviesa upokšnio bedievių angis
glosto vienumoje paskendusius kūnus

ten motiną kur gęsta aukštieji langai
randuotuose pataluose paniekina vaikas
dukra sugirdo tėvui nuodus
šis teatras kas vakarą prisukamas

dulkėtuose kambariuose be vilties
angelai daužo butelių laiškus į sienas
čia tamsa vėjo suokalbininkė
groja ir groja lininėmis virvėmis

teskamba rudenio naktį
negyvųjų daina užmirštųjų lopšinė
prakeiktųjų fuga nusidėjusių himnas
pasmerktųjų niekingai blėstančiai gyvasčiai

-*-

manęs nelies jokia raidė ar pranašavimas
aš visą rudenį  iškęsiu juk nebūčiau aš
kai rauna nachuj  langus rudeniniai dievo pirštai
ar butelis dugnu vertikale priešpastatytas mirčiai

kai ant niūrios žmogaus šventovės krinta purvas
iš prieširdžių pakyla sentimentais kūrvos
kankinančiai lėtai sekundinės  rodyklės kerta nugaras
šlaunis ir delnus susivijusius vidurnakčiais

tas fikcijas kada į kūną kūnas
išskeldamas prisirišimą rodos ugnį
įkvėpus laikui tirpsta traukiasi ir vėsta
iškvėpus lieki vienas pilnu delnu sėklos

manęs nelies jokia raidė ar pranašavimas
suės degtinė karčios dienos ir vienatvė
                                                                                blet