Lavonmenis, arba Vakarų civilizacija grįžta į neandartaliečių laikus

Vėlės ir mirties daktarai

Kai ankstyvoje jaunystėje su bendraminčiais metalistais klausėme grupės „Cannibal Corpse“ įrašų, nė vienas rimtai nesusimąstėme, apie ką iš tikrųjų dainuoja šaunieji muzikantai. Kai supratome, visa tai pasirodė tartum nevykęs pokštas, ne daugiau. Kiek man žinoma, nė vienas klausiusiųjų šios grupės įrašų kanibalu ar nekrofilu netapo: iš „kanibalų“ muzikos daugelis tiesiog išaugo. Tačiau, nors ir būdamas labai liberalus meno atžvilgiu, negaliu nepabandyti suvokti, iš kur atsiranda „menas“, kurį pavadinčiau lavonmeniu. Galima ilgai kalbėti, lyginti įvairių religijų, tautų, tradicijų patirtį, kai kalbame apie mirusiuosius. Apibendrinus, visur jie (savitai) gerbiami. Patys turime vėles, minime Vėlines, tai –­ mūsų sakrali (ne)kasdienybė.

Sakralumo profanacija – dažnas reiškinys sekuliarioje visuomenėje. Tai, kad žmonės beveik nebevaikšto į bažnyčią, dar nėra blogai: Nyderlanduose – tūkstančiai laisvės išraiškų, o bažnyčios tuštokos (tiesa, jos labiau skirtos koncertams, paprastiems bendruomenės susibūrimams), bet iš mirusiųjų nesityčiojama.

Iš mirusiųjų tyčiotis labiausiai mėgo tokios žmogystos (ir jų pakalikai) kaip A. Hitleris, J. Stalinas, Pol Potas ir kiti. A. Hitlerio mirties daktarai, kurių pagalbininkai gamino baldus iš žmonių kaulų bei odos, didžiavosi savo „menu“. Tačiau šis makabriškas dalykas net šiuolaikinio, greito ir žiauraus, žmogaus sąmonėje kažin ar siejasi su maloniais išgyvenimais. Bent taip maniau iki šiol. Kol Lietuvos neužplūdo tikra lavina lavonmenio. Ir jo aiškintojų, krykštaujančių iš džiaugsmo, kad atrado „kažką tokio“.

Kultūrinis prekystalis, arba Lavonmenio pradžia (?) Lietuvoje

Kad lietuviškasis lavonmenis yra sąmoningas tyčiojimasis iš žmogiškumo (ir mirties), rodo jo propaguotojų žodžiai. 2009 m. kovo 13-ąją, penktadienį („siaubingas sutapimas!“ – su džiaugsmu rašo lavonmenotyrininkai), Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro galerijoje skulptūrinį eksperimentą su mėsa tęsė Mindaugas Bumblys, tądien numatęs galutinai „išpreparuoti“ savo „meninę koncepciją“. Prieš savaitę iki parodos jis „išsidėliojo pirmuosius šoninės, nugarinės ir kumpio gabalus“ ir ėmė kurti „portretines improvizacijas“.

Projektą pristatęs www.kulturpolis.lt kuria romantišką mėsgalių „meno“ vaizdą (kodėl nesigirdi vegetarų protesto?): „Pjaustomi, malami mėsgaliai, o faršas ir kraujas yra savotiškai sugrąžinami į pirmapradę anatominę stichiją. Dygsnis po dygsnio (menininkas darbuojasi viela, adata bei lininiais siūlais) kuriami veidai ir sielos randai. Beformės beikoniškos galvos su burnų ertmėmis šonuose, užsiūtos lūpos ir akys... Be natūralistinio siaubo, bet su siurrealistiniu  šleikštuliu. Trumpa ekskursija į pradžią... Kovo 3 d. materija, iš kurios atimta gyvybė, buvo dar kartą išmesta ant prekystalio. Šį kartą –­ kultūrinio.“

Va kur vargšas šuo pakastas. Kultūrinis prekystalis, sakote. „Kultūra“, tiksliau, chaltūra, pas mus prekiauti mėgstama. Brangiai. Turime tris vamzdžiamenio pavyzdžius Vilniuje, kiekvienas jų po 100 000 litų kaštuoja. Tačiau vamzdis nieko nežeidžia, nebent kitus, gražesnius vamzdžius, bet kol nėra išleistas Vamzdžių teisių įstatymas, miegokime ramiai.

Kalvis ir paistalai

Iš tikrųjų M. Bumblys (g. 1983) nėra siaubūnas. Būtent tai ir glumina. Jo tinklalapyje www.bumbliustudija.com 2009 metais (dabar tinklalapis uždarytas) buvo gana išsamiai aprašomas garbingas, senovinis kalvystės menas, kuriuo užsiima M. Bumblys. „Pamilau kalvystę, ir mus sieja tikrai ypatingas ryšys, nes laikas bėga, o ši meilė neblėsta“, – tinklalapyje dievagojasi žmogus iš Klaipėdos. Paaiškėja, kad nuo 2005 m. M. Bumblys uostamiestyje turi savo metalo meno studiją-kalvę „Liepsnabarzdis“ ir yra visai neblogas kalvis.

Kas privertė imtis lavonmenio? „Mąsčiau, kokia meninė raiška galėtų šiandien atkreipti į save dėmesį. Kas galėtų šiandienos miesčionį ištraukti iš jo saugaus, kupino realybės šou ir Svarovskio kristalais nusagstytų daiktų, kitaip tariant, pridengto simuliacijomis gyvenimo, –­ filosofuoja M. Bumblys. – Mėsa buvo pasirinkta ne vien dėl to, kad ji savaime turi stiprų emocinį krūvį ir šokiruoja jos panaudojimas mene, bet ir išprovokuoja mūsų pradinius instinktus, kuriuos taip stengiamasi slopinti netikra tikrove. Kodėl tai žadina instinktus ir kokius? Mėsa asocijuojasi su medžioklės ir karo grobiu, mirtimi ir seksualiniais geismais (urvinei moteriai įsiteikti lengviau, jei parneši jai mėsos, kuria ji gali maitinti kūdikį ir užauginti jį stiprų). Manau, todėl tai sukėlė daugelio žmonių neigiamą reakciją, nes yra priminimas apie kostiumais ir netikromis šypsenomis užmaskuotus pirmapradžius instinktus, kurie vis dar gajūs mūsų pasąmonėje.“

Į kritiką M. Bumblys ir jo apologetai reaguoja gana aršiai. „Piktinimasis pasireiškia atmetimu ir puolimu, jog tai – tyčiojimasis iš maisto. Statistinis žmogelis nebenori prisiminti, kad karbonadus skinasi ne nuo medžių ir kad šerno galva ant sienos ar antai fazano iškamša ant elnio rago – tai tik tokio nekalto „sporto“, kaip medžioklė, laimikiai. Šiuo atveju niekam neskauda, niekas nemiršta, ir su maistu tai neturi nieko bendro. Be viso to, šie skulptūriniai objektai – dar ir portretai. Tai – mūsų vidinės demoniškos grimasos. Mėsos tema čia labai tinka. Be visos filosofinės potekstės, tai provokuoja realybės pojūtį, pasireiškiantį siurealistiniu vaizdavimu. Tai gąsdina, glumina, kelia klausimų. Akcijos tikslas ir yra provokuoti. Tai – savotiškas socialinis tyrimas, kuris labai akivaizdžiai pateikė rezultatus, kokių tikėjomės, ir kokių – ne. Ši akcija –­ tai ir protestas prieš simuliakrinę aplinką, jos tikslas – ištraukti mus iš iliuzinio pasaulio, pajusti savo instinktus, kurie yra visiškai natūralūs. Visam šiam procesui reikia laiko, todėl viskas vyksta akcijos pavidalu.“ M. Bumblys lyg tikras kanibalas teisindamasis pareiškė: „Mėsos kvapas žvalina, priverčia mąstyti.“

„Vietinė“ (Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro) menotyrininkė Rūta Jakštonienė dar aršesnė (tekstas netaisytas): „Panašaus pobūdžio meno akcijos Lietuvoje prasidėjo XX a. 10 deš. 1-oje pusėje. Tai, ką internautai (akcija „Skulptūrinė provokacija – MĖSA“ nuolat buvo koneveikiama internetinių komentatorių) profaniškai įvardija paistalais, iškrypėlišku menu, šiuo atveju yra radikalus menininko žingsnis nuo tikrovės, kaip socialinės fikcijos, link tikrovės, kaip realiai egzistuojančios duotybės, – putojasi menotyros specialistė. – Žiniasklaidos bei įvairių medijų formuojamas RELYBĖS įvaizdis, simuliuoja tikrovę, eilinio vartotojo sąmonėje paversdamas ją tikroviškais natūros modeliais. Iš molio ir gipso Mindaugas gamina formas, kuriose STINGDAMAS kraujas, maltos mėsos gabalai įgauna žmogaus veido bruožus.“

Savo teksto pabaigoje R. Jakštonienė pasidžiaugia, kad M. Bumblio vaizduojami „šiurpūs mistiniai personažai“ iš tiesų yra prieš 200 000 metų išmirę neandartaliečiai (prisiminkime – jie buvo kanibalai!). Tenka pataisyti: pasak J. L. Bischoffo et al. (2003), neandartaliečiai (Homo neanderthalensis) atsirado prieš 600–350 000 metų. Paskutinieji (duomenys – iš Portugalijos) išnyko ne anksčiau kaip prieš 24–30 000 metų. Kaip matome, menotyrininkė kažkur pametė vieną svarbų nulį. R. Jakštonienės išvada stulbina: pasak jos, neandartaliečiai simbolizuoja „šiandieninį, iš unifikuotos kasdienybės išsiveržti nebandantį, bet kokių realaus ir tikroviško gyvenimo apraiškų vengiantį Homo sapiens.“

Koks menas, tokia ir menotyra.

(Ne)pramanyti (ne)menininkai. Apžvalga

Kodėl lietuvius taip traukia lavonai? (Beje, iš to šaipėsi šviesaus atminimo Artūras Barysas-Baras, su grupe "Ir Visa Tai Kas Yra Gražu Yra Gražu" išleidęs albumą "Lavonai".) Perfrazuojant Jorge Luisą Borgesą, iš kur tiek (ne)pramanytų būtybių, „kuriančių“ „meną“?

Bene labiausiai pasižymėjęs panašiomis „netradicinėmis“ akcijomis menininkas Lietuvoje – Evaldas Jansas (g. 1969). Jis savo kraują iš venos pats sau leisdavosi į raumenis.

Keistų performansų pasaulis matė jau labai daug. Dadaistai, Fluxus, performanso meno, body art, happening, industrial atstovai prieš keliasdešimt ir daugiau metų turėjo kuo nustebinti. Tačiau daugelis jų, ypač Fluxus, šokiruodavo keliaprasmybėmis.

Prancūzų menininkė Orlan (g. 1947) apie 1990–1995 m. pasaulio galerijose viešai transliuodavo savo atliekamas plastines operacijas. Tiesa, gerokai anksčiau menininkė darė eksperimentus su savo kūnu: fotografavosi nuoga įvairiomis jogos pozomis, demonstravo savo lytinius organus per didinamąjį stiklą menstruacijų metu (1978 m. „Dokumentinė studija: Medūzos galva“, paremta S. Freudo tekstu: „Pamatęs vulvą, net velnias pabėga“). Vėliau kiek aprimo: 2001 m. ėmė spausdinti neegzistuojančių filmų plakatus („Le Plan du Film“).

Britų radikalaus performanso menininkas Stuartas Brisley’s (g. 1933) pasuko kiek kita linkme: įsteigė Jungtinės Karalystės šiukšlių ir išmatų muziejų (UKMO, arba UK Museum of Ordure), yra gulėjęs vonioje, pilnoje gyvulių vidurių.

Amerikiečių fotografas Andres Serrano (g. 1950) išgarsėjo lavonų nuotraukomis ir 1987 m. „meno kūriniu“, pavadintu „Apšlapintas Kristus“ („Piss Christ“), – krucifiksas stiklinėje su „menininko“ šlapimu. Vėliau perėjo prie išmatų „meno“.

Austrų dailininkas Günteris Brusas (g. 1938) kartu su Otto Muehliu, Hermannu Nitschu ir Rudolfu Schwarzkogleriu 1964 m. įkūrė Vienos akcionizmo (Wiener Aktionismus) judėjimą. „Akcionistai“ laužė tabu: pvz., G. Brusas gėrė šlapimą, tepdavosi kūną ekskrementais (savo!), viešai vemdavo, masturbuodamasis giedojo Austrijos himną (taip jis neva bandė parodyti, kad fašizmas iki šiol nemirė; deja, ekstremalas buvo teisus). 1997 m. G. Brusas sulaukė pripažinimo ir gavo Didįjį Austrijos valstybinį prizą.

H. Nitschas (g. 1938) viešai skrosdavo ir skersdavo gyvūnus. 1962–1998 m. jo įkurtas „Orgijų ir misterijų teatras“ („Orgien Mysterien Theater“) atliko apie šimtą tokių performansų. H. Nitscho „filosofinis“ ėriuko aukojimas, jo nukryžiavimas, lydimas „Triukšmo muzikos“ („Geräuschmusik“), ne juokais primena satanistų juodąsias mišias.

Kiti du „akcionistai“ taip pat pasižymėjo kaip lavonmenio kūrėjai. Beje, O. Muehlis (g. 1925) tarnavo Vermachte, o 1962 m. meno pedagogas Vienoje surengė performansą „Kraujo orgija“ („Die Blutorgel“). 1972 m. jis įkūrė komuną „Friedrichshof“, iš kurios į dienos šviesą buvo ištrauktas policijos: O. Muehlis 7 metus kalėjo už seksualinius santykius su nepilnamečiais.

R. Schwarzkogleris (1940–1969), gy­venęs vos 28 metus, pagarsėjo žuvų ir viščiukų lavonų nuotraukomis. Jo fotografijose – kraujas, skausmas, kankinimai. „Menininko“ mirtis – apipinta legendomis, nors greičiausiai jis mirė iškritęs pro langą.

Bene labiausiai išgarsėjęs pasaulyje lavonmenio propaguotojas – SS virėjo (gal iš čia lavonmenio užuomazgos?) sūnus Guntheris von Hagensas (tikr. Guntheris Liebchenas, g. 1945), anatomas, surengęs kontroversišką parodą „Körperwelten“ arba „Body Worlds“ („Kūnų pasauliai“). Pirmąsyk ji demonstruota 1995 m. Tokijuje. Nuo to laiko preparuoti žmonių lavonai (technologiją, vadinamą plastinacija, G. von Hagensas išrado 1977 m.) apkeliavo daugiau kaip 50 muziejų Šiaurės Amerikoje, Europoje ir Azijoje. Lavonmenio parodos sutraukė daugiau kaip 26 milijonus lankytojų. Kiekvienoje parodoje – maždaug po 25 preparuotus lavonus. Šį „meną“ kuria 340 žmonių penkiose laboratorijose keturiose šalyse (pvz., kinai specializuojasi preparuodami gyvūnus) – vieno lavono plastinacija trunka iki 1500 darbo valandų (jei būtų dirbama be sustojimo, tai truktų kone du mėnesius).

Neseniai Lenkija atsisakė įsileisti G. von Hagensą, kai paaiškėjo, kad jo tėvas galėjo būti atsakingas ir už 60 lenkų žūtį. Beje, pats „menininkas“ gimęs Skalmežycų miestelyje Lenkijoje. 2012 metams prasidėjus Lietuva įsileido G. von Hagensą. Kad dėl pelno, aišku, bet iš esmės - kodėl?

Lavonmenio Lietuva?

Nejaugi dėl nešališkos informacijos trūkumo Lietuva ir jos menas virsta lavonmeniu, priimama ir reklamuojama tik tai, kas šokiruoja primityviausiais būdais? Pasaulyje šoko menas (shock art), nebūtinai susijęs su lavonais – tai toli gražu nebe naujiena. Išsivysčiusių šalių menotyrininkai jau seniai suprato, kad toks „menas“ tėra „kultūrinė tarša“. 2000 m. meno kritikas Ray’us Sawhillas šoko meną pavadino „saugiausia meno rūšimi, kuri menininkui atneša finansinį pelną.“

Beje, įtakingiausiu šoko meno pavyzdžiu menotyrininkai laiko prancūzų dadaisto ir siurrealisto, vieno iš modernizmo pradininkų Marcelio Duchampo (pasivadinusio R. Mutt) 1917 m. kūrinį „Fontanas“, kuriam panaudotas pisuaras.

Šis visiškai nekaltas meno kūrinys gerokai „atsilieka“ nuo lavonmenio, plintančio Lietuvoje maždaug po 90 metų. Kodėl Lietuvos žmonėms peršama miesto legenda (angl. urban legend) apie Svynį Todą, kuri atvirai propaguoja kanibalizmą (pyragėlių kepimą su žmogiena) ir žmonių žudymą (pamišusį, keršto pritvinkusį barzdaskutį-maniaką)? Svynio Todo legenda Anglijoje žinoma jau seniai – apie mitinį maniaką ir jo padėjėją ponią Lovet 1847 m. parašyta knyga, nuo 1865 m. statomi spektakliai, baletai, 1926, 1928, 1936, 1970, 1973, 1998 ir 2007 m. pasirodė filmai ir TV serialai. Beje, jei kas nepamena, apie Demoną kirpėją kalbama ir Arthuro Conano Doyle’io sukurtuose Šerloko Holmso nuotykiuose.

Reklama daro savo – daug kam Svynio Todo legenda atrodo patraukli. Būdingas pavyzdys galėtų būti vienas iš interneto dienoraščių (http://sviesiaijuoda.blogas.lt), kurį rašo jauna mergina: „Aš negaliu atsistebėt žmonių neišsilavinimu ir žemu mentalitetu. Ir net po 18 metų gyvenimo Anglijoje, Niujorke ir kituose pasaulio miestose [režisierė Dalia Ibelhauptaitė] sukuria mums, vargšams lietuviams, galimybę pamatyti tai, ką žmonės visame pasaulyje jau senai mato, vertina, gėrisi ir džiaugiasi. O štai lietuviai, asai, matai, didieji, komentatoriai su bemvais, ir su 10 koridorių išsilavinimu, turim teisę nieko nežinodami aiškinti, kaip čia ta Dalia galejo sukurti tokią baisybę, šlykštybę, nesąmonę! Tipo žiauru kaip ojoj... Kas čia žiauraus? Tik pas mus šalyje gali buti tokių siaurapročių.“

Vox populi niekada nemeluoja

Pabaigai – dar viena nesibaigiančio lietuviškojo lavonmenio naujiena. Pasirodo, 2009 metais pirmą kartą festivalio „Mados infekcija“ istorijoje sumanyta nufilmuoti renginio idėją įkūnijantį reklaminį vaizdo klipą. Jame žirklėmis pilvą sau perkerpanti mergina, pasipuošusi lengva plazdančia suknele, kaip teigia klipo režisierius Ignas Jonynas, „perteikia devintojo festivalio idėją –­ drabužis atspindi žmogaus vidų.“

Nuo kada grobai yra tai, kas žmogu­je –­ svarbiausia? Šįkart interneto komentarai – negailestingi lavonmenio propaguotojams. „Nepagalvojo, kad ir vaikai žiūri, o jie labai imlūs tokiems dalykams. Kažkokie idiotai, daugiau fantazijų neturi, tuščios galvos visai, šlykštu, kaip dar neuždraudžia rodyti tokius dalykus.“ „Šlykštesnės reklamos dar nemačiau, absurdas kažkoks.“ „Nelabai normalu.“ „Tai – iškrypimas, vaizdelis gražus nebent maniakams ir žudikams samurajams. Ir absurdas –­ drabužiai joks ne vidus, o išorė. O jeigu kas kreipia dėmesį tik savo išorei, drabužiams, tai tas „vidus“ labai skurdus.“

Tai – taip pat vox populi. Išvada: Lietuvoje dar ne visi kanibalai neandartaliečiai. Net nežinau, kam ir padėkoti už tai.

Vietoje išvadų

Tačiau lavonmenio imperija klesti. Dvėsdama vakarų civilizacija palaipsniui grįžta į neandartaliečių laikus. Europą greit valdys sumanūs Islamo išpažinėjai, kurie neleis tyčiotis iš Žmogaus.

35 500 eurų, ir G. von Hagenso išniekintas lavonas - jūsų. zimbio.com nuotr.