Neišskridau, dar esu

Senas namas

Rąstuos kirvarpos pragręžia mingančią tylą,
Šviesią naktį pro langą spoksant Mėnuliui.
Suplevena erdvėj atsibudus šeimyna:
Iš aukštybių, kas liko, ilgesingai apžiūri.
Tyvuliuoja šviesos apšlakstyti žolynai,
Pasistiepę šešėliai po kambarius šlaistos.
Senas namas atgyja lyg išaudus drobulę
Ir patiesus ant stalo sugrįžusių vaišėms.
Rąstų sienos kalenasi kirvarpų muzikoj,
Dulkių patalas gožia pelyčių krebždėjimą.
Verkia senos langinės – vergės kalėjimo,
Prisiminusios blėstančią kankinio būtį.
Senas smuikas ant sienos repetuoja suktinį,
Kur vestuvėse šoko uždusę jaunieji...
Mėnesiena, paliejus krikštamotės vyną,
Po apmirusį namą basa šlepsinėja.
Atitolsta veidai, nusitrynę vardai ir miražai
Viso to, kas kadaise kažkam iš visų kur nutiko.
Senas namas užmiega suspaudęs kumštelį
Kaip mažas, vienas pats savimi amžinai pasilikęs.

Dūžtantys miražai

kur tiek erdvės
tenai nebejauku
lyg sielai vietos
platumoj per maža
toli už girių
mėlynų skliautų
klajoja dūžtantys
miražai
klajoja žodžiai
aitrūs purvini
kalena ugnį
springstančios
patrankos
tik nuo miražų
nuo žvaigždžių
šulny
vaikelį saugo
švelnios rankos

pasaulis daužos
springsta rūstumu
ugnies ir žodžių

lyg Žemėj vietos
būtų maža

pakimba virš
skrajojančių
Vilties namų
skausmingai
dūžtantys
miražai

nešviečia jie
spingsulės akimi
neatgina nuo maro
ar nuo bado
pasaulis žūsta
tvilkęs Viltimi
neradęs savo
švento Eldorado

neleiski rankai
svirti neviltin
apsaugoki nuo siaubo
vaiką mažą
tegul sau smilksta
springę ugnimi
kas naktį
dūžtantys miražai

Paslapties nežinia: dairaus į žvaigždynus

Naktimis vis dairaus į žvaigždynus,
Į baltųjų erdvių debesynus...

Tik nei aš, nei kas kitas nežino
Paslapties įminimo žodyno.
Viltimi pasivertus vergauju
Būties vilionių kemsynams,
Baltomis erdvėmis pasikliauju
Nugrimzdus svajų smiltynuos.
Kai kasvakar mintis iškeliauja
Į žvaigždynus su ašara skuoste:
Vienatvės puotoj karaliauju,
Pilnatve suskumbu apsijuosti –
Diržu iš protėvių skrynios.
Kur mintis nuklyst nesiliauja,
Nei keliai, nei kelionė nežino.

Naktimis vis dairaus į žvaigždynus,
Į baltųjų erdvių debesynus...

Žiema nežiema

verpdama
pešioja
kedena
plonais
pirštais
vėjo
martelė
žiema
debesų
properšas

darbą
jos
verčia
niekais
lietaus
karštuvų
teškėjimas

velia
veltinius
žiemai
nesuvelia
vėjas

debesų
nytys
išsiklaipė
persipynė
vilnoniai
šalčio
raštai
išskido
dangaus
nunešioti
properšose
išsisklaidė

amžinasis
pavasaris
už
pūgos
staklių
kikena
lietaus
lašeliais
neišmokęs
austi
raštuotos
žiemos

Naminė lino staltiesė

Atsibunda margaraštė mintis ir klajoja vakarais
Tarp miškų ir vingiuotų balsvų lauko takelių
Ieškodama staklių senų atsisėdus įausti svajonę.
Virš šitos žiemos dienomis austos staltiesės
Tavo akių šviesa dar plevena aukštybėse.
Rankų šiluma iš nyčių ir šaudyklės atsklinda
Nuo staklių, kurios liūdi kamaroje tavęs,
Audėjėlės iš tolimo kaimo tarp girių gūdumos,
Kai pavasaris ausdavo tavo mintis daržuose,
O seklyčioje ilsdavo nytys lyg sūpuoklės vaikams.
Tu išėjai su šaudykle rankoje, kad siūlas paliktų
Ištiestas kitai po tavęs audėjėlei į ateitį austi
Mintis ir svajas tulpelėmis, ornamentais, zigzagais,
Kurie nusidriekia į pasaulio platybes paprastu darbu.
Pavirtęs grožybe ant lovų, stalų ir garbingoje vietoje
Kabančiu rankšluosčiu šalia nuotraukų protėvių,
Stebinčių šį nuostabų virsmą tavo minčių ir svajų.

Begalybė – tolesnė už tęsinį pakeisti audimą šviesa
Tos naminės lino staltiesės, kuri jungia ir skiria namus:
Atnešdama į pasaulį lopšį, iškeltą aukštyn į padangę,
Ir nunešdama nublankusius likimus į baltas erdves.

Savas kraujas

Atminty slenka veidai, vardai, nutolusios datos.
Nematomam juntamam gyly širdis šokinėja
Lyg paukštis, pašautas žemyn iš skaudumo...
Kiek daug iškeliavo anapus nubalusio rato
Danguvos viešnagėn erdvių išbalintu dūmu.
Virpteli žaibo gyslelė debesų kroviny užsislėpus,
Sumirksi žvaigždynų nustebusios švytinčios akys
Tyloj, kuri nieko ryškaus ir svarbaus neišduoda.
Nurimsta sunki alsuma vos juntamą gėlą aprėpus
Ir erdvių nebylioj tylumoj žvaigžde įrėžia pėdą
Išėjusio Žemėn negrįžti iš Dievo šventyklų jaukių,
Visatos klaidžių labirintų. Tik skausmas gyvųjų
Į širdį kaip gausmas pritilusio varpo nusėda
Ir vaizdas ryškus atminty gyslele sutvinksėjęs
Kaip kraujas savųjų, kai priešaušriai švinta,
Dangaus pakraščiais debesų pataluos išsilieja.
Savas kraujas savų giminių raizginy išsisėjęs,
Į pasaulį atminimą nuplukdęs, sujudina mintį –
Kalbėjimas lėtas prie šventinio stalo susėdus,
Atplaukia staigia bangele iš tenai... ir negirdi
Jau niekas, pajunta: skausmas persmelkia širdį,
Giminės raizginy vienam išskridus į būvį saulėtą. 

Tautosakinis

vienatvė
akla sesuo
vėjas
apkurtęs
brolis
po kojom
klampus
molis
gelmėse
begulįs
senolis
ruduo
dieverėlis
danguos
tiesia
žvaigždynais
kelią
mamužė
Mėnulio
ūkuos
audžia
laukams
skrandelę

sustingdžius
kraitį
pūgoj
miglų
migluže
miglosiu
baltai
baltoje
erdvėje
žvaigždynuos
patalą
klosiuos.

Vaitoja…

Dejuoja vėjas, ūkia kamine –
Vėle paklydusia iš skausmo rauda.
Rikiuojas mintys darganon eile,
Kaip kartų riešutą vienatvę gliaudo.

Kvatoja vėjas, laipioja stogais,
Į skardą lietumi šlapiai barbena.
Vėlės rauda šią naktį nusileis
Į debesį, kurį tas vėjas gena.

Pavirkdęs gailiai epušės lapus,
Klebens duris vidun įleisti.
Sulašins Viltį, padalys perpus
Vargų ar skausmo tarsi vaisto.

Klos užmarštim apgijusias žaizdas,
Aptvers voratinkliu, užtrauks pelėsiu.
Tik to, ko niekas kitas nesupras,
Nesugrąžins, nors ir labai norėsi.

Nesugrąžins brangių tau artimų
Ir tos jaukios namų palaimos.
Sapnų, kuriuos vis nuolat pareini
Į savo liūdintį ir tuščią kaimą.

Vaitoja vėjas sielvarto rauda,
Skreite senas žaizdas užslėpęs.
Sušvis tavy kaip nebaigta malda
Apgesus atmintis minčių palėpėj.

Aš pavasarį įsimylėjau...

Aš pavasarį
Rimtai įsimylėjau!
Nenorėjau,
Nenorėjau,
Bet atsidaviau
Bastūnui vėjui,
Saulės auksu
Apžavėta įtikėjau,
O lietaus gaivos
Žolynai palinkėjo...

Pusto žiedlapius
Nerimastingas vėjas,
Lanksto sodus
Ir svaigias alėjas,
Šnarina gėlynus,
Proskynas akėja.
Atidangsto dangų:
Debesys – saulėja...

Ak, pavasari,
Tave įsimylėjau,
Bet likau šešėly
Vėjo...
Sugėlėjau,
Įsaulėjau,
Išgirdau tave
Ir patikėjau
Tavo švelnumu
Rūkų alėjoj
Tavo platumoj
Įdebesėjau.

Kai norėsiu,
Jei mylėsiu,
Debesim
Su tavimi
Nuskriesiu...                           

Lakštingala senuose Druskonio melduose

Paukštelė slėpėsi melduose,
Nendrių liemenim slydo.
Žvalgės į mudu pakrantėje,
Daina ilgesinga pragydus.
Druskonis jaukiai tylėjo,
Susmigęs į vakaro rūką.
Lakštingalų trelės aidėjo,
Tyloj laukimu įsupusios.
Ko slėpė lakštingala melduose
Skrandelę kasdieniškai pilką?
Kodėl puošnaus ir aikštingo
Ji apdaro neapsivilko?
Juto, kad čiulba varguoliams,
Lemties nualsintiems bėdžiams –
Nėra prieš ką pasipūsti,
Nėra dėl ko išsirėdyt.
Daina ilgesinga graudino,
Skausmu atminimą tvilkė:
Lemtis grėsmingai nusėdus
Lyg dantis iššiepusi vilkė
Kaskart apkandžiot grasino
Ir urzgė, ir pulti taikės...
Čiulbesys praeitin gramzdino,
Svajų liktorėliais švaistės.
Svaigiai alyvos kvepėjo,
Nakties ramybei parklupus.
Nurimus šiurenusiam vėjui,
Jaunystei meldėsi lūpos.

Lakštingala tilo pakrantėj,
Blankiai nuraudus aušrai.
Yra dar dėl ko gyventi –
Jaudulys širdyse neataušo:
Skaidra iš gelmių ataidėjo,
Paryčiais nuščiuvus vėjui.

Jūros prisiminimas

Suinkščia purslai keteros,
Palaižo pavargusias kojas.
Virš karūnuotos jūros galvos
Būriai žuvėdrų lekioja.
Susikimba skandintis bangos,
Purslais apsijuosusios šniokščia.
Krantu geidulingai rangos,
Gelmėn grimzdamos šokčioja.
Kojas bučiuoja kas rytą.
Kojas bučiuoja kas dieną,
Kojas bučiuotų kas naktį,
Jei skaudžias raudas sulaikytų
Ir gelmei būtų vis viena,
Kodėl bangų neužtektų,
Jei slibinas jūrą prarytų.

Šiurpina iš gelmės jūros nugarą
Bangelių jausmingas kutenimas.
Jūra rimtį gamtos nugludina
Ir suaistrina mūsų gyvenimą.

Ten, kur tėviškėj kvepia alyvos

Ten, kur tėviškėj svaigsta alyvos,
Glosto pievas į vakarą rūkas,
Dar paveikslas tėvų tarsi gyvas,
Į jaunystės svajas įsisupęs.
Vėl lapeliais žiedų pasidengia
Nebūtin nuvingiavęs takelis.
Debesis tarsi laivas padangės
Nuplukdys į rausvėjančią šalį,
Kur jau niekas nebūna nuliūdęs,
Kur visi susibūrę į šventę...
Bet iš sapno jausmingo nubudus
Nežinai, kaip iš naujo gyventi.
Ten, kur tėviškėj kvepia alyvos,
Atminimų gaiva svaigsta mintys:
Naktimis grįžta laikmetis gyvas
Ir suskumba jaunystę grąžinti
Į tą kerinti, švytintį metą,
Kai skubėjau iš laiko paimti,
Ką širdis tik pajunta – nemato.
Tik vėjelis paglosto ramybę
Ir alyvų blankstančią spalvą:
Jie lig šiol svajomis susikibę –
Nebūty besiilsinčios galvos.
Vėl rausvėja alyvų alėjos:
Nužydėję ruduoja jų kekės.
Nustembu tarsi auksą laimėjus
Ir akimirksniu visko netekus.

Senos obelys

Sugirgžda sode senos obelys
Lyg moterys lino skarom:
Vakarais migdosi poteriais,
Rytais prausias rūko aušrom.
Laiko rato išlinkintos kojos,
Ligų ir skausmingų šalnų...
Dejuoja naktim senos obelys,
Išlankstytos vakarių audrų.
Rytą budina žydinčios obelys
Kaip vienuolės abitais baltais,
Stingstančios vėjo šokyje
Veidais iškankintais, kaltais.
Gelia prieš lietų kaip moterims
Žievę seną rievėto liemens:
Saulėj maudosi rymančios obelys,
Skausmą beria į tylą rudens.

Paplaikstykit prieš aušrą vėjyje
Iškerojusias skausmo šakas.
Sulinguosit labiau suvešėjusios,
Jei gręžiosit į saulę rankas.
Nebejaudins jūs, senos moterys,
Atminimų skubrių šnaresys:
Sumurmėję bitelių poterius,
Lenksit galvas tyliam liūdesy... 

Nešaukit, bet gedėkit...

Nešaukit rudenio, miškai!
Jis pats ateis į jūs platybę,
Nes po šalnos anksti rytais
Gyvybės ašaros sužibo.
Neverkit rudenio, miškai!
Jisai pravirks nutolęs vėjy,
Vasarvidžio sapnų gelmėj
Ilgai ir atkakliai budėjęs.
Nešvęskit rudenio, miškai!
Jisai nuklys tolyn į rūką,
O vasara šypsos kaltai,
Naktin svajingai įsisupus.
Nelaukit rudenio, miškai!
Jis nuogu stinguliu apkvaitęs.
Sau klaidžios vėjyje laukais
Į žiemą vasarą iškeitęs.
Šypsokitės, liūdni miškai!
Geltonį lapuose pajutę,
Raudos ir priešinsis ilgai
Nuogutės šakos šalčio pjūčiai.
Gedėkit, protėvių miškai,
Skausmingai savastį praradę.
Pavasarių šiltuos ūkuos
Skliaute šlamės atgiję medžiai.

Siena

Ar būsi kada mano mūras?
Ar jausiu tvirtybės palaimą?
Atmintis pasilikus už durų
Metų virtinei vėrė nelaimę.

Ar būsi kada mano siena?
Ar jausiu tvirtybės pavėsį?
Susikūprino rudenio dienos:
Lietuje lašeliu suvirpėsiu.

Šerkšno dėme suboluosiu,
Žiemos šešėliams įdiržus.
Viltim nakty sušmėžuosiu
Vienatvėje blėstant širdžiai.

Jei tapsi kada mano siena,
Tavy svajone pasijusiu.
Susipynę nelaimėj į vieną,
Tvirtovės mūrais pabusim.

Praeities šventadienis

Gėlėtom skarelėm
Iškaišyta erdvė
Iki miestelio.
Linguoja, klega
Šventadienio kelias
Bažnyčios link.
Pirštai poterį varsto,
Bet mintys klajoja
Amžinąja litanija:
Ar šiltnamį palaistė,
Ar pagirdė veršiuką,
Ar nepadaugino jis...
Apaugo daržai,
Šienapjūtė artėja,
Sirginėja mažoji,
Vėl į mokyklą...

Išteka iš šventoriaus
Gėlėta upė skarelių.
Tuo pat dulkėtu keliu
Plaukia tarp medžių
Namo akių šviesa.
Giedri veidai nešas
Ramybės gilumą
Ir jaukiai šypsos
Savaitės darbams –
Rožinio karoliukams
Iš poterių vėrinio...

Šypsokis, Viešpatie,
Palaimos akimirką...

Patikra atsibudus

Kojas turiu,
Rankos yra,
Pajudinu – skauda.
Neišskridau,
Dar esu.
Pirmą mintį
Išgliaudau:
Ką darysiu
Kur kilsiu –
Plazda sparnai,
Neša kojos.
Skundų Dievui
Dar nerašau,
Iš lemties dar
Kvatojuos.
Į likimą žiūriu
Kreivai:
Kaip šunelis
Iš paskos loja...
Miegu ramiai
Ir labai giliai,
Nuo minios
Vienatve alsuoju.
Nesigirsiu:
Turiu ką turiu –
Metų kraičio
Skrynia raštuota.
Nebuvau tarp
Švyturių,
Nebuvau ir pelė
Po šluota.
Dar visai neseniai
Surašiau testamentą:
Būt gaiviu lietaus
Lašeliu...
Antspauduoju ir...
Šventa...

Vėl ruduo

Iš gėlos apskrunda lapai
Kaitros trumputės apdeginti.
Medžiams, saulės nutekintiems,
Dar vieną rievę atlakino
Netekties prisirpinti metai.
Klostos jie rūko verpetais,
Skausmą ištroškę apmažinti.
Šakų šešėliai raizgosi
Ant nakties mėnesėto tako...
Virvena drėgmės latakai
Stiklu į pasaulio matymą.
Kalendama kirvarpa tylą
Į širdį kulkosvaidžiu tratina
Skaudžia atmintim prabilus.
Sugrįžta šešėliai ir kyla
Rūkais į pasaulį matomą.

Ruduo, vėl ruduo...
Susikaupę nutylam –
Atsiveria erdvės
Į platumas...

Nykstančios rudenio spalvos

Baigia nunykti spalvos:
Liks tik bálta ir juoda,
Ims rūškanoti – pìlka.
Platumos pasiduoda –
Net nuogai išsivilko.
Tik parodyti ko neturi.
Tyliai blunkančiai erdvei
Neviltis į akis pasižiūri,
Šalčio šiurpuliu smelkia,
Braukia ašarą – verkia.
Tik dėl ko, tik dėl ko...
Liūtis rudenį merkia,
Nuplėšus garbės kepurę.
Juoduoja laukų arimai,
Praradę derliaus likimą.
Pilkumos akyse laukimas –
Užtarimo į žiemą žiūri.
Žiema sėtuvę kabina:
Sės snaigių iš rėčio.
Smagu erdvėn žiūrėti –
Krinta judrus sietynas.

Baigia nunykti spalvos:
Plaukia padange galvos
Pilkų purių debesų –
Baltoje erdvėje šviesu.

Angelo baltos lelijos

Kai sužiūra tamsa į priblėsusius langus,
Kai šikšnosparnis šnarina mingančią tylą,
Nusileidžia į Žemę baltas rudenio angelas
Ir lyg apverktas pranašas tyliai prabyla:
Apie saulės į rudenį nusitrynusią žymę,
Kol velėja undinės rūko žlugtą papievy,
Apie medžių kasmet vis storėjančią rievę
Ir mintis, kurios sklando ar tyli nurimusios.
Atminty dega dienos, jų aistringas pavėsis,
Užmaršty supas žlugtas baltos debesijos.
Baltas rudenio angelas šaukia lelijas
Atsibudus viltingai antrąkart sužydėti.
Gęsta saulės plėnėtos padangių žarijos,
Diržta rudenio norai į dirvą įliję – randėti.
Danguje skleidžias angelo baltos lelijos,
Liūdesys kad dienų tamsumu neskaudėtų.

Rudenio auksas

Gryniausias tik rudenio auksas,
Miškus gelsvai garbanojęs.
Bobų vasarai vortinklį audus,
Mėnesienoj šalna sušarmojęs.
Platuma, pritvinusi rudenio,
Šokinėja šviesos verpetais.
Atmintis būtin nusiglūdinus,
Skaudulių rudeninių nemato.

O gryniausias dosnus turtuolis,
Atsiskaitantis krintančiais lapais,
Pievų rūko miražan įpuolęs,
Dangui klykia gervių etapais.

Kai tik vėjas suskamba rudenį
Šiurpulingoj ražienų penklinėj,
Liūdim drovūs ir nusiminę
Kūno skaudulius susijudinę.
Sielos gelmę pravėrę platumai,
Į saulėlydį žiūrim sustingę...
Auksą svėrę būties verpetuos,
Pasijuntam Visatoj pradingę.

Nuskaidrėjęs rudenio laikas
Vilnimis į saulėlydį skrenda.
Atminimai, skausmą išlaikę,
Posmais tikrąjį auksą brenda.