Tiesos spinduliai nesukuria šešėlio

Kiekvienas esame atsakingi už gyvenimą, už žemę, kurioje gimėme,už tai, ką mums paskyrė likimas ginti ir mylėti. Tik mes užmiršome, kad esame žemdirbių tauta, kad neturime nieko daugiau - tik savo žemę, kad per ją turėtume semtis išminties ir augti dvasioje.

Iš ciklo "Heavencorn". Zitos Vilutytės pieš.

Kažkodėl daugumai užtenka visko, kas paviršiuje. Kai iš mūsų tyčiojasi, mes  kartu  tyčiojamės patys iš savęs, nematydami tame nieko blogo ir nejausdami skausmo. Matyt praradome tai, ką turėtų skaudėti.... Nebežinome, kas esame, su kuo tapatintis, prie ko šlietis. O juk nereikia nei tapatintis, nei šlietis, tereikia būti budriam dvasioje,tada viskas tampa aišku.

Nebesinori nerti į gelmes, šių dienų žmogus tam atkakliai priešinasi, su malonumu pasilieka paviršiuje, tam nereikia nei jėgų, nei pastangų.

Norisi vis naujesnio, gražesnio, didesnio,egeresnio ir dar kažkokio... Bet kažkur dingo gyvenimo skonis, pojūčiai nebeveikia. Dvasia išskrido. Matyt todėl nebebijome mirti, nes nebesame atsakingi už gyvenimą. Žiūrime, bet nematome tiesos, kažkoks miražas ir didžiulis tiukšmas aplink. Toks blizgantis išorinis pasaulis, susimaišęs su skurdu ir  purvu. Viskas čiapat, viskas sukasi vienoje  karuselėje. O ten, kur turėjo būti dvasia, - lyg po atominio karo: viskas yra ir  miršta.

Iš ciklo "Heavencorn". Zitos Vilutytės pieš.

Bet mes nejaučiame, dirbame ir dirbame kaip įkinkyti arkliai, kad uždirbtume ir taptume turtingi. Savanoriškai tampame vergais. Mums rūpi tik darbas ir visai nesvarbu, kad nebėra laiko svajonėms. O juk tik tas, kas svajoja, įgyja  išminties, jaučia gyvenimą, jo skonį, kvapą, muziką ir grožį, juk tik toks žmogus gali iš tikrųjų gyventi ir  artėti prie laimės, kuri skleidžiasi lyg gėlė, atiduodama viską, ko mums iš tikrųjų reikia. Ir už tai nereikia mokėti.

Kodėl mes taip lengvai paliekame gimtus kraštus, ieškodami geresnio ir sotesnio gyvenimo? Kodėl taip smarkiai nusivylę ir įskaudinti nesiginame ir nesipriešiname, o sprunkame, kur akys mato, kad tik daugiau tos materialinės gerovės, kad tik nereikėtų apie nieką galvoti. Vos pradėjus mąstyti, pradeda  smarkiai skaudėti... O kai skauda, tai žinai, kad esi gyvas.Tik jėgų gyventi nėra...

Iš ciklo "Heavencorn". Zitos Vilutytės pieš.

Kodėl žmonės galvoja, kad svetima žemė sušildys labiau nei ta, kurios dalimi esame? Yra dalykų, kurių nepasirinksi, jie yra skirti mums gyvenimo, tai šventi ir patys tikriausi dalykai pasaulyje.

Kiekvienas mūsų žemės grumstas pilnas prisiminimų, per juos mes sujungti su savo protėviais, su jų dvasia ir stiprybe, ir nors jų čia nėra, ta jėga gyvena mumyse, tik kad ją jaustume, privalome GYVENTI...

Kad ir kaip būtų sunku, ateina mintis, kad destrukcija, skausmas, mirtis yra antroji atsinaujinimo pusė, ir kad anksčiau ar vėliau prasidės atgimimas dvasioje. Tiesą sakant, jis jau prasidėjo... Gyvename labai įdomiu momentu, kai kiekvienas turi spręsti tik už save ir jau šią akimirką: ar griūti į bedvasę prarają, ar tiesiog gyventi, kovoti ir tikėti, kad tikri dalykai yra amžini.

Tiesos neuždengsi, nes jos spinduliai nesukuria šešėlio...

Iš ciklo "Heavencorn". Zitos Vilutytės pieš.