Labai radikaliai

Apie pažiūrų kraštą tai jau kažkiek įdomiau. Kur jis? Iškart iškilo vaizdas, kaip sėdžiu ant to krašto, tabaluoju nuleistas nuo jo kojas ir žvelgiu į nieką, juk ten pažiūrų jau nėra, kraštas čia, kur ilsisi mano užpakalis. Prisiminiau matytą filmą apie pigmėją, kuris nešė numest nuo pasaulio krašto tuščią coca-colos buteliuką, nukritusį iš lėktuvo ir sukėlusį nesantaiką tarp jo gentainių. Gal ir viliojanti mintis - pasiekti pažiūrų kraštą? Tik  kam? Nebent tam, kad išsivalytum savo sielą - išpurtytum, išdulkintum, pakabinęs ją ant to krašto. Ojoj, kiek ten šiukšlių, kiek ten visko prilipę - politikų, filosofų, rašytojų ir poetų, tėvų, senelių ir mokytojų pasakytų žodžių, besistumdančių, besimušančių dėl šiltesnės vietos kokioje nors sielos klostėje.

Taip, dėl to gal ir verta būtų ten nukeliauti. Ir vėl iškyla vaizdas, kaip mes su seneliu valtimi braunamės pro nendryną, kol staiga išneriame į apvalią niekuo neapaugusią vandens plynę. Norėjau pasakyti - salą, bet supratau, kad netinka. „Duobė“, – paaiškino senelis. Vokiečiams besitraukiant, rusams bombarduojant – ne visos bombos pataikė ant priešų galvų. Tokių vietų ežere – ne viena. O ko gi mes ten plaukėme? Ogi išmesti kelių maišų su šiukšlėmis – gelžgaliais, stiklo duženomis: tais laikais dar nebuvo varpo pavidalo konteinerių, todėl tos duobės buvo tikras išsigelbėjimas.

Perskaičiau, ką parašiau. Mano radikalumas labai jau arti apsivalymo idėjos, noro pasiekti pažiūrų kraštą ne todėl, kad sužvejočiau kažkokią neregėtą negirdėtą naują pažiūrą ar bent mažytę mintį ir ją atitempęs rodyčiau, demonstruočiau žiniasklaidos turguose, o greičiau – atvirkščiai. Prisipažinsiu, šiuo metu aš netikiu, kad ten yra kažkokių naujų pažiūrų. Pažiūrų kiekis yra ribotas ir visos jos jau seniai žinomos, o viskas, ką mums „prakišinėja“ kaip naujovę, tai tik senų minčių „pervilkinėjimas“ naujais rūbeliais, dažnai tik užmetant kokią blizgučiu papuoštą skepetą ant senų skarmalų, net nepasistengus prieš tai jų nuimti, mintį nuprausti, o tik tada rengti. Štai tiek to mano radikalumo –  „katino ašaros“, kaip kaime sakydavo, bet vis tik kaip gera sėdėti nuleidus kojas, pamerkus į nežinią, ir apie nieką negalvojant: nors trumpai, nors vieną kitą minutę, kol dar neįjungtas kompiuteris, tyli televizorius, o knyga, prispausta akinių, ilsisi prie lovos.