Virginijus Savukynas: „Žmonėms patinka pasakos“

Be jokios abejonės, yra sudėtinga išlaikyti net elementarų žurnalistikos standartą – išklausyti abi puses. Kodėl? Todėl, kad paskutiniais metais žurnalistika vis labiau įsivaizduojama kaip viešųjų ryšių tąsa. Žurnalisto darbas tampa nereikalingas. Daugelis politikų, kai kurios interesų grupės nori, kad žurnalistas atstovautų jų poziciją, o jei nepavyksta vienaip ar kitaip palenkti savo pusėn, tuomet jis pradedamas demonizuoti, kaltinamas įvairiausiomis nuodėmėmis. Atsilaikyti prieš tokį spaudimą nėra lengva.

O „naujienų šou“ tikriausiai jau esu per senas. Tikrai nesakau, kad tai blogas žanras, jei tik nežeminamas žmogaus orumas. Lietuvoje yra kita problema. Aš suprantu, kad galima pasakoti nieko bendro su realybe neturinčias pasakas per televiziją. Tačiau manau, kad yra labai blogai, kai į tas pasakas įpinami realūs žmonės. Ir gaunasi lyg ir graži/baisi istorija, lyg ir reali (realūs vardai), bet tai nieko bendro neturi su realybe. Žmonėms patinka tokios pasakos, nes yra aiškūs „geriečiai“ ir „blogiečiai“, nors realybėje dažnai būna visaip kitaip. Tokių laidų nenorėčiau daryti.

Internete Paties biografijoje nurodoma, kad Lietuvos radijuje vedi laidą „Forumas“, LTV – diskusijų laidą „Įžvalgos“ (ji pasirodė visai neseniai, anksčiau vedei „Savaitės atgarsius“), rašai tinklaraštį www.tinklink.lt/virginijus_savukynas. Be to, dirbi Lietuvos kultūros tyrimų institute ir tyrinėji tautinį tapatumą, stereotipus, informacinę visuomenę. Kadaise redagavai portalus „Omni Laikas“, www.forumvilnius.lt, www.ltr.lt, kūrei publicistinę laidą „Tapatybės labirintai“, kuri buvo apdovanota, 2002 m. kartu su šviesios atminties Gintaru Beresnevičiumi, Vytautu Bereniu ir Almantu Samalavičiumi išleidai knygą „Lietuvių mentalitetai: tautinė istorija ir kultūros problemos“. Po poros metų – knygą „Maištininko“ mitologijos. Rolando Pakso įvaizdžiai“, tais pačiais metais parengei LTV dokumentinio filmo apie R.Pakso apkaltą scenarijų. Esi spėjęs pabūti ir internetinio mėnraščio „Akiračiai“ redaktoriumi, 2008 m. išleidai trečiąją knygą „Interneto gidas“, o 2010-aisiais – elektroninę knygą „Klausinėjimo malonumas“. Paprastai perskaičius tokią įspūdingą biografiją, ypač turint omenyje, kad pačiam – vos 37-eri, klausiama: ir kada gi viską spėji?

Nemanau, kad tai labai įspūdinga. Tiesiog dirbu. Be to, laikausi nuomonės, kad geriau įgyvendinti projektą, net jei ir nebus jis labai sėkmingas, negu nešioti idėją ir vis gailėtis, kad jos neįgyvendinai.

Kaip vertini dabartinę Lietuvos žiniasklaidos būklę? Kas joje (žinau, kad sunku kalbėti apie kolegas, bet vis dėlto pabandykime bent bendrais bruožais) gerai, o kas ne? Ar kokybiška, objektyvi mūsų žiniasklaida, ar (norintiems to skaitytojams) užtenka joje analizės, kritiško informacijos vertinimo? Beje, kokius mokslus Pats esi baigęs?

Esu baigęs Istorijos fakultetą Vilniaus universitete. Mano specializacija buvo kultūros antropologija. Puiku, kad tuo metu buvo demokratiška aplinka, kuri man leido susiformuoti žymiai platesnes studijas, nereikėjo apsiriboti vien tik istorija. Todėl šalia antropologijos studijavau semiotiką, sociologiją. Visa tai man labai padeda kaip žurnalistui. Semiotikos, sociologijos, antropologijos teorijos nėra intelektualinės uždaro akademikų ratelio intelektualinės pratybos. Jos veikia realiame gyvenime. Tad šis žinojimas man labai daug padeda.

Daug kas kalba apie lietuviškos žiniasklaidos bėdas, lygina CNN ar BBC laidas su mūsiškėmis. Aišku, tas palyginimas ne mūsų naudai, tačiau užmirštamas vienas dalykas: tų laidų biudžetai, kurie skiriasi kartais keliais šimtais kartų. Štai esu skaitęs, kad prie Larry Kingo laidos dirbo iki 60 žmonių komanda,  man diskusijų laidas tenka organizuoti vienam. Ir aš nesu jokia išimtis lietuviškame kontekste. Tad resursai labai daug lemia mūsų žiniasklaidos kokybę. Antra, visoje žiniasklaidos rinkoje vyksta didžiulės permainos. Štai save kaip medijos įmonę pozicionuoja tokie gigantai kaip „Google“, „Getjar“ ir kiti. Juk jie irgi išgyvena iš reklamos, kurią anksčiau pasiimdavo televizija, laikraščiai, radijas. O juk „Google“ nekuria naujienų. Tad žiniasklaidai šiandien žymiai sunkiau ir sudėtingiau. Ne tik Lietuvoje, - visame pasaulyje.

Koks žurnalistas/žurnalistė/žurnalistai (pasaulyje ir/arba Lietuvoje) yra Tavo idealas?

Būsiu banalus: Larry Kingas. Tiesa, man iki jo dar labai toli: bent jau įžūlumo požiūriu. Savo knygoje jis rašė, kad jaunystėje siekdamas būti geriausiu oratoriumi jis niekuomet neatsisakydavo kalbėti, kur jį kviesdavo. Turėjo pasiruošęs paskaitą. Ir vieną kartą jį pakvietė, berods, pakalbėti apie laivybą. Jis sutiko, bet kalbėjo vis tiek savo tema. Ir kokie buvo nutįsę klausytojų veidai, nes jie tikėjosi vieno, o gavo kitą. Kol kas aš tokio lygio nepasiekiau...

Kur riba tarp viešumo ir privatumo? Kiek skaidrus privalo būti viešas asmuo, ir kas tuo viešu asmeniu laikytinas, o kas ne? Įdomu ir tai, kaip Pats vertini neseniai įvykusį skandalą, susijusį su vienu Seimo nariu ir, taip sakant, šeršėliafam.

Privatumo klausimas kuo toliau, tuo vis didesnis. Miestuose pilna kamerų, kurios filmuoja, - jūs galite būti sekami. Dabar kiekvienas mobiliame telefone turi fotoaparatą ir filmavimo kamerą, tad jus bet kur paslapčia gali nufilmuoti, o ta medžiaga atsidurti internete. Tad ne tik viešų asmenų, bet kiekvieno iš mūsų privatumas gali nukentėti.

O apie ką visuomenė turėtų daugiau žinoti? Apie tuos, kurie priima sprendimus: apie politikus, valdininkus ir pareigūnus. Kitų veikėjų privatus gyvenimas yra jų reikalas – jei nori, viešina, jei nenori, neviešina.  O dėl minėto Seimo nario, - jis tiesiog nemokėjo kalbėti.

Esi apdovanotas prizu „Už tautinę toleranciją“. Norėtųsi sužinoti ir Paties nuomonę apie gana svarbų, dažnai dabar eskaluojamą lietuvių ir lenkų santykių „atšalimą“, „konfliktą“ ir pan.? Nejaugi dvi artimos tautos baigia susipykti, o gal jas tiesiog kiršina a) kuopelė radikalų, b) didelės meškos letenų valdomos marionetės?

Sunku pasakyti, ar už lietuvių – lenkų konflikto slypi didelė gauruota ranka,  bet akivaizdu, kad Kremliui toks konfliktas naudingas. O kalbant apie šį konfliktą, tai blogiausia, kad radikalai tiek vienoje, tiek kitoje pusėje kaitina atmosferą ir naiviai galvoja, kad jį kažką iš to laimės. O kai paklausi, kaip spręsti šį konfliktą, tai vis bado į kitą pusę, bet ne į save. Aš manau, kad pirmiausia reikia ne svetimo akyje ieškoti krislo, bet iš savosios rąstą išsiimti. Kadangi tyrinėju lietuvių tapatybę, galiu pasakyti, kad nenorėdami atvirai pažvelgti į savo neseną istoriją, mes iš savęs atimame daug, galbūt net savo kaip tautos ateitį.

Kokie Tavo pomėgiai, laisvalaikis (jei jo lieka), pasaulėžiūra? Esi optimistas ar pasaulio pabaigos (pasaulinės krizės) laukiantis pesimistas?

Manau, kad jeigu jau lauki pasaulio pabaigos, tai su muzika. Be to, kiekvienam asmeniškai ta pasaulio pabaiga kažkada ateis. Tad ar verta dėl to sukti galvą? Geriau pažaisti šachmatais ar paskaityti knygą. Mokykloje gan neblogai žaidžiau šachmatais, dabar kartais tik peržiūriu didmeistrių kažkada žaistas partijas. O knygų skaitymas man yra būtinas: tai ir poilsis, ir naujų idėjų paieška. Dar patinka važinėti po Lietuvą, susitikti su įvairiais žmonėmis. Lietuva tikrai yra graži ir tikrai daug įdomių žmonių joje gyvena. Galvoju, kaip apie juos daugiau kalbėti, kaip juos parodyti.

Kokie artimiausi Paties planai? Netikiu, kad ties nauja laida jie baigiasi. Gal rašai kokią naują knygą?

Jau parašiau knygą apie lietuvių tapatumus, jų kaitą. Dabar ieškau pinigų, kad galėčiau išleisti šią knygą. Pirmasis mano straipsnis šia tema pasirodė dar 1996 metais „Kultūros baruose“. Tad galima sakyti, kad ši knyga - beveik šešiolikos metų darbo vaisius. Taip pat su draugais planuojame kelis internetinius projektus. Yra įvairiausių minčių apie televizijos laidas ir filmus. Labai norėčiau padaryti filmą apie Lietuvą tarptautinėje politikoje 1989 – 1991 metais. Juk tada pasaulio susitikę pasaulio galingieji – Bushas, Mitterand‘as, kiti – aptardavo ir Lietuvos reikalus. Šiandien jau atsiveria archyvai, išleidžiami prisiminimai apie tą laikotarpį, mes žinome žymiai daugiau. Aš renku šią medžiagą. Yra labai įdomių dalykų. Manau, kad toks filmas būtų įdomus ir tarptautinei auditorijai. Aišku, viskas atsiremia į finansavimą. Tad sumanymų yra daugiau, nei laiko ir resursų visus juos įgyvendinti.

Ačiū už pokalbį!