Praradimas

Jo žvilgsnis ten taip dažnai nuklysdavo, atrodė lyg jis lauktų išskrendančių paukščių. Kad jam negera mūsų skubančiame, skrendančiame, dundančiame pasaulyje, seniai pastebėjau.

Suspaudęs delnais smilkinius, sakė, kad laiko tiksėjimas varo jį į neviltį ir kad jis nieko gero šioj žemėj negalįs nuveikti. Bandė sodinti kankorėžius, bet laukti, kol užaugs iš jų eglės, buvo ne jo jėgoms.

Ruošiausi vyrą kviesti vakarienės, bet prie stalo jo vieta buvo tuščia. Namai prisipildė liūdesio, kai išgirdau iš eglės viršūnės jo balsą: "Labanakt..." Visą naktį su sūnum prabudėjome  prie aukštos eglės. Visur buvo pilna eglės spyglių: ant žemės, eglių šakose, ant tako, mūsų namų palangėse, grindyse. Sūnus mąstė, kaip susigrąžinti tėvą.

Reikėtų statyti naują namą, keisti aplinką. Mes jį apsupome meile ir  rūpesčiu. Susigrąžinome. Bet liepėme praustis, skustis, valyti dantis, kramtyti mažais gabalėliais duoną, negerti daug alkoholio ir mažiau rūkyti.

Mūsų taisyklės ir skubantis gyvenimo tempas jam pasidarė nebepakeliamas ir pavasarį jis vėl įkopė į gandralizdį. Vėl jam atidavėm viską, ką turėjom geriausia, kad jis grįžtų jau i naujus mūsų pastatytus namus. Taip kasmet, ratu ir ratu, su sūnum sukomės apie eglę, kol spyglius sumynėm į juodą žemę.

Daugiau aš taip nebegaliu, pasakiau  sūnui, bet jis  paprašė, kad nebandyčiau nieko KEISTI. Laikas įrodė, kad TAI, kas vyksta yra nevaldoma nei laiko, nei gyvenimo dėsnių, nei mūsų gerų ketinimų. Gyvenimo pusiaukelėje aš vis dar tebestovėjau prie tos pačios eglės ir laukiau stebuklo. Jaučiau, kad  prarandu savo žmogų.

Kai gimė anūkėlis, jis sugrįžo jo pažiūrėti. Pasislėpusi nuo visų, išėjau iš namų ir nupjoviau eglę. Vyras labai supyko ant manęs, išėjo į rudens laukus ir negrįžo.

Bus daugiau.

Iš ciklo "Senatvė". Stasės Balčytienės nuotr.