(Anti-)filosofija kine: Amarcord

…filosofijos kine nėra. Tai – šio pranešimo planas A. Pranešimo planas B – …„apriorinis sintetinis teiginys“, atgręžiantis filosofinį mąstymą „senųjų“ žanrų (pavyzdžiui, Parmenido Elėjiečio išpažinties ir poemos) link…

…laisvas nuo prielaidų…

…PRITEMPIMAS (visiems aišku: BET KO PRIE BET KO)…

… dalykas, nuo seno galimas ir pageidaujamas humanitaristikoje, kaip (ne-pernelyg)-griežtame moksle…

…interpretaciniai mokslai reiškiasi kaip pats „pritempinėjimas“, ir tik dogmatinis (redukcionistinis) filosofavimas jį gali „išvyti iš Valstybės“, ergo…

[…]

Federico Fellini – pirmiausia mąstytojas (planas A). Filosofiškas (planas B), bet ne filosofas: kuria (dialektinę) sistemą, neišradinėdamas naujos terminologijos. Filosofuoja „siurrealistiniais“ EKSCEPTAIS, atmesdamas konceptus… Būdas ne naujas filosofijoje „A“: turime poetinę („B“?) ikisokratikų, Pascalio, Nietzsche'ės, Hakim Bey… ir t.t., filosofiją… Būdą, kuriuo filosofija (kaip absoliuti dvasia!) pažįsta save pačią, pereidama į kitą pakopą – postfilosofiją, antifilosofiją… etc. (planas A-B, „jeigu A, tai B“).

[…]

Statytojas (režisierius), daugiausia pritauškęs apie LYTĮ kaip smagų ir nekaltą žaisliuką, priešingą lyčiai-sadomazochizmo-įrankiui (Gilles Deleuze'o filosofijos ir Larso von Triero Antikristo temos), žmogus, kiaurai permirkęs intelektualioje skatologijoje, keturioliktajame (su puse) savo filme leidžiasi į prarasto laiko paieškas, taikydamas skatologinį (planas anti-B) „metodą“: bet kurios išpažinties tema visada sukosi ir suksis apie “antrąjį galą”.

[…]

Kritikų įsikąsta ir daugiau nei trisdešimt metų valkiojama dainelė, kad Amarcord'e „meninėmis priemonėmis tiriama mąstymo specifika <…>, kuriai veikiant natūralūs gamtiniai žmogaus norai bei polinkiai virsta potencialiu fašizmo šaltiniu”, yra psichoanalitinė arba anti-psichoanalitinė (Deleuze’inė) nesąmonė. „Pačiame politiškiausiame“ Fellinio filme iš atminties gelmių ištrauktos „fašistinės scenos“ apgaubtos tokia pačia nostalgijos bezdalų aura, kaip ir visos likusios pasijos vaikystės kalambūrams (prikolams)…

[…]

Žodis „filosofija“ filmo scenarijuje (ne juostoje) ir montažo aprašyme (La sceneggiatura) šmėsteli dukart: licėjinėje filosofijos pamokoje, dėstant filosofinį kičą, panašų į nuosekliai brukamas universitetines disciplinas, ir… asenizatoriaus Carlini, praminto Odekolonu, monologe kanalizacijos šulinyje: „Durante l’operazione continua nella sua riflessione FILOSOFICA (paryškinta mūsų – sb), ad alta voce (…) chissà perché c’è tanta cattiveria contro la merda! E un prodotto nostro, come i pansieri“ (=kapstantis po išmatas, Odekolonas, nugrimzdęs i filosofinę refleksiją, galiausiai aukšta gaida paskelbia: „Kodėl visi taip nemėgsta šūdo? Jis – toks pats mūsų [kūno] produktas, kaip ir mąstymas“).

[…]

Lyginant su Parmenido Elėjiečio „to gar auto noein estin te kai einai – tas pat yra mąstyti ir būti“, Odekolono message’o struktūrinis audinys fantastiškai tapatus: „to gar auto – etron* & noein“!

[…]

“Galbūt visa [filosofijos] istorija tėra tik skirtingos vienos metaforos intonacijos, ištartos su tam tikrais konteksto niuansais” (J. L. Borges)?
(Planas B.)

[…]

Tokiu būdu įsipareigojame nebegaminti filosofinių gulbių mėnesienos fone, o mąstymo revoliucijos (antifilo, postfilo) manifestą užgardiname amarcord‘išku „drumstėjimu“ (Planas A).

[…]

„Žmogiško produkto“ kontekste „visa, kuo tūkstantmečiais manipuliavo filosofai, buvo sąvokų mumijos; jų rankos nesukūrė nieko tikro ir gyvastingo. Melsdamiesi jie marino, jie gamino iškamšas, šitie ponai sąvokų stabmeldžiai <…> jie buvo pavojingi viskam, kas gyvastinga.“ (STABŲ SAULĖLYDIS. „Protas“ filosofijoje).

[…]

Žmogiškasis produktas gali ir turi pabandyti filosofuoti a-semiotiškai, a-konceptualiai. Eksceptologijos (kaip ekskrementologijos) požiūriu, tradiciniam „tvarkingam“ totalitarizuotam (visgi fašistinis, sutikite, aspektas) mąstymui galime  priešpriešint AMARCORD'O kanalizacijos šulinio „to gar auto noein estin te kai etron“ i skatologinę (karnavalinę, liudistinę, libertarinę) VAIKĖZŲ (ragazzi) filosofiją and so on.

[…]

APPENDIX

„Skatologinis“ Amarcord, kurio vienas [„siūlo“] galas veda į totalitarizmo koncepcijų atpainiojimą, kūrėjui (režisieriui, ne demiurgui) tik dar labiau viską totaliai supinant; vien nuolankiausiems Bachtino pasekėjams en personne paliekant galimybę jas pastatyti nuo galo ant galo (nuo galvos ant kojų-sėdynės, jeigu taip aiškiau, sorry), [filmo] konceptualizmas kaip sumų suma (kurios tautologiškumo įpratome nepastebėti pankonceptualistinės kultūros interjere) čia galėtų būti interpretuojamas tik (ir tik) kaip tam tikras nepadorus (amarcord'iškas) gestas bet kokiam konceptualizmui kaip totalitarizmui per se, kai jis, pretenduodamas į vienvaldžio lyderio (dučės) forpostą, iš šeimos galvos, mokytojiško, kleboniško-išganytojiško ir t. t. diskurso bando pažaboti, civilizuoti, kontroliuoti, kanalizuoti ir apšviesti „laukinį“ natūralumą, pavardinkime: šlapinimąsi, tuštinimąsi, vaikišką onanizmą, šėlsmą ir išdaigas…

[…]

Kanalizacijos ir apšvietos perceptai, ryškiausiai (dialektine forma) išreikšti Amarcord „kanalizacijoje“ – scenoje su atmatų šuliniu, – leidžia interpretuoti feliniškus perkodavimus kaip meno (kūrybos apskritai) „galų“ įprasminimo/išprasminimo paieškas (paieškas-įslaptinimus) toje pandemoniuminėje-pan-«ceptualistinėje» atmosferoje, kur virusinė fašizmo torpeda bando uzurpuoti ir struktūralizuoti vulgarų („liaudišką“), chaotišką („pirmapradį“), periferinį bezdalyną…

[…]

„Estetikos“ ir „meno filosofijos“ perceptai, kurie, anot kultinio Gille Deleuze/Felix Guattari tandemo, yra kūrybos alfa ir omega, lygu – postplatoniškas gestas, sugrąžinantis poetus į valstybę, nors (dar) ne kaip idėjų kūrėjus, bet jau ir ne eiliakalius – antrinės (tretinės, nes pirmoji – eidosas) tikrovės postuluotojus-simuliantus.

[…]

Eksceptologija raitosi iš juoko, nelaiko šlapimo ir „atbulais“ pirštais bado savąjį ekscepto-logizmą… Kai tik sugauna save konceptualaus žandaro (-ės) vaidmeny, tarsi Prokrustas tykantį ir gaudantį (griebiantį, čiumpantį...), su-imantį į rankas substancinį „cepi“ – Kapt! – kuris normaliems, „blevyzgas“ suprantantiems ir jas mėgstantiems „eksceptologams“ baigiasi (nei prasideda, nei baigiasi!) apšviestoje (Les Lumières, Aufklärung, Illuminismo!) kanalizacijos neapibrėžtyje:

[…]

«Karlinis čiumpa kablį ir labai vikriai vieną po kitos pakelia keturias cementines plokštes, dengiančias atmatų duobę. Kamerdineris, baidydamasis kvapo, tučtuojau kilsteli nosinę, bet ir toliau šviečia žibintu Karliniui; juvelyras nuleidžia kojas žemyn ir iki krūtų susminga tamsioje pliurzėje. Lyg niekur nieko, jis ima daužyti suakmenėjusius srutų sluoksnius, stengdamasis surasti žiedą. Matydamas, kaip kamerdineris dangstosi nosį, Karlinis atsisuka į jį ir išmintingai be mažiausios pagiežos ištaria: „Aš manau, kad tarp kvepėjimo ir smarvės nėra jokio skirtumo: kaip vienas, taip kitas – jie tik sąvokos „kvapas“ atspalviai. Galimas daiktas, jeigu mus įtikintų, kad kvepėjimas – blogai, o smarvė – gerai, reikalai pasaulyje visai kitaip suktųsi. Ir ko gi žmonės šitaip nemėgsta šūdo?! Jis – toks pat mūsų organizmo produktas kaip ir mintys!“

[…]

:D :D :D

[…]

P. S. Jei „slaptas“ Amarcord pavadinimas reiškia meilės „šniūrą“, už kurio jį galima pritempt iki Platono PUOTOS, tai kodėl šito neatlikus kitais sumetimais nei akademinis merkantilizmas bei įsipareigojimai institucijoms…

P. P. S. Kaip galimi aprioriniai studentiški sprendiniai? (planas jei A, tai B)

*etron (ητρον) sen. gr. – išmatos, šūdas