Reikalingi vairuotojai...

Lauke vasaris, tamsu, šalta... Sniegas, tarytum pūkas užklojęs žemę, juodai blizgėjo tamsoje, o aš išėjau iš laiptinės, praktiškai to nematydamas, nosies šnevrės tik jautė gaivų šaltuką, lipdamos, kai giliai kvėpuojama, o giliam kvėpavimui čia buvo ta vieta, skubėjau į nežinią... Apsidairiau į kelią, sunkvežimio nesimatė, pasitaisiau tašę ir įbridau į sniego pūką. Per retų pušelių parkelį prabėgau, vis žiūrėdamas į kelio posūkį, ar nepasirodė kur mano naujo gyvenimo mašina. Kelias buvo tuščias, nevalytas ir slidus. Išbėgau į jį, pasižiūrėjau į kairę, gal už posūkio pasirodys kokios šviesos, bet tamsa tik tebuvo, į dešinę nusisukau, kur Dzūkų gatvė leidosi į centrą Varėnos, ir tolumoje kažkokio sunkvežimio mirksėjo avariniai žibintai, širdyje suvirpėjo, giliai įkvėpiau ir pasileidau bėgt. Bėgt buvo geras puskilometris, tad bėgau vis lėčiau ir lėčiau, kvėpuot darėsi sunku, o ir tašė gan nemažai svėrė; sumesta viskas paskubomis, nežinant net ką dėt. Į armiją panašūs jausmai vedė, bet ten bent tašė buvo sudėta, dar ir girtas, o čia neaiškiai greit atsirado darbas... tolimųjų reisų vairuotoju ir iškart į Ispaniją važiuot, su didele mašina, nei karto nevairuota, su nauju žmogumi. Naujas nežinomas kelias ir gyvenimo naujo pradžia...

„Fura“ stovėjo prie buvusio karinio komisariato... kažkas jau matyto ir pažinto. Bėgant galvoje sukosi minčių uraganai, prisiminimai, dabartiniai išgyventi jausmai ir nepažinto noras pažint, nežinia, kuri drebino kūną, nors lauke buvo šalta, bet kūnas drebėjo vidumi, išorėj prakaitavo, nuo bėgimo ir nešulių svorio... „Viskas, daugiau negaliu“, garsiai sau tariau... Sustojau, persimečiau tašę ir lėtai priėjau prie sunkvežimio... Aukšta, ilga, visa snieguota, einu vos kvėpuodamas, artėju prie kabinos, darau duris, auštokai gan randasi, plūsteli šviesos ir šilumos gūsis... Lipu, keberiojuos kažkaip, dedu daiktus...

 - Nu zdarova, aš Vasia,- plačiai šypsodamasis ir imdamas dėliot daiktus, atsiliepia vairuotojas, jaunas, rusiškų bruožų, akcento... - Aš blogai kalbėju lietuviškai, aš iš Postavų, baltarusas.

 - Sveikas, aš Audrius, ar Andrej, kaip tau geriau. Kalbėk rusiškai, aš gerai suprantu, - įsitaisydamas nematytoj sėdynėj kalbu, kartu dairausi po kabiną.
Aukšta, galima vos ne išsitiesus stovėt, prietaisų skydelis koks ilgas, daug lempučių, mygtukų, rodiklių ir net palubėj kažkas šviečia... Sėdynė keista, patogi, linguojanti, pagal svorį, o per langą išilgai kabo dideli veidrodžiai... Šilta, net karšta, nes vairuotojas tik su telniaške ... vis šypsosi plačiai...

 - Nusirenk, mesk daiktus. Ir kur čia mums dabar važiuot? - klausia rusiškai.

 - Va čia tiesiai, gale į karę, ir ten bus aikštelė prie kapinių, galėsi apsisukt, - ranka gestikuliuodamas rodau ir toliau dairausi po kabiną.

Variklis sugargaliavo, maloniai suvirpėjo kabina, ir linguodami pajudėjome. Sėdynė kilnojosi aukštyn žemyn, Vasia nužvelgė, besišypsodamas tarė:

 - Ten apačioj, pasiieškok prie durų, rasi mygtukus, gali susireguliuoti sėdynę, pasišildyti ją, nors čia šilta, kabina - šiaurinis variantas,- šyptelėjo, lyg iš aukšto. - Nu pasakok, kas kaip ir, ar kelias tolimas, vairuot moki?

- Moku, nors tokios dar nevairavau, aš daugiau rusiškas... MAZ‘as, „Kamaz"“as, ZIL'as... o čia kokia markė?

- „Iveco“ mašina - veka, kalnų ožys, nieko, išmoksi, aš ir nesenai išmokau... O kiek tau metų, Andriucha? Ar mergų čia yra šitam mieste? Kur čia sukt dabar? Į dešinę?

- Jo, čia į dešinę ir ten greit bus į kairę, - žiūrėdamas kaip plaukia už lango apytemos namai, tariau mintimis kažkur kitur ir kartu čia būdamas.

- Rūkyk, jei nori, va peleninė. Kaip čia mergos, geros? Žmoną gal turi?

- Turiu... ir du vaikus turiu, o mergos? Ai, pusę velnio, būna ir geresnių... Va čia suk į kairę ir žiūrėk kur apsisukti, - rodau ranka, deguosi cigaretę, - ne, nesisuk, čia nevalyta, važiuok tiesiai, pagrindiniu keliu pasuksim į kairę ir į dešinę, ten kombikormo aikštelė, tai tikrai apsisuksim. Bliacha, kiek čia visokių mygtukų, o langas kaip čia atsidaro?

- Ten, prieky, mygtukas šviečia, prie palangės, spausk, čia viskas automatika, - išdidžiai taria Vasia.

Mašinos variklis maloniai gargaliuoja, kabina svyruoja kiekviena proga, šilta, viduje vos šviečia palubėj lemputės, darydamos dar paslaptingesnę aplinką, ką ten aplinką, viduje viskas virpa, traukiu cigaretę giliai... Visa nauja ir paslaptinga... Štai kapinės praslenka, šnapsinė artėja, posūkis ir kombikormo tvora... Visas gyvenimas praėjo patvory, galima sakyt , turgelis, apšviečiamas faromis, pasirodo... Ech, nėr kada galvot kol kas...

- Va čia ir apsisuksim, žiūrėk kokia manevringa „fura“, - vos ne iškilmingu balsu kalba Vasia, staigiai sukdamas vairą. Sunkvežimis ima staigiai suktis, rėždamas šviesomis tamsą, puspriekabė sukasi vietoje. - Žiūrėk, „Žiguli“ taip neapsisuka, kaip „fura“.

- Nu geras, - pūsdamas dūmą stebiuosi. Išties nebuvau matęs, kad tokia ilga „fura“ taip lengvai apsisuktų vietoje. Puspriekabės ratai, trys ašys, vietoj sukosi, o vilkikas, vos nesiliesdamas su puspriekabe, pasišokinėdamas, lengviai susiraitė penkių metrų pločio aikštelėje, ir štai jau išsitiesinęs, važiuoja į priekį, nepažintu keliu.

- Vėl kombikormo patvoriu, į dešinę, prie šnapsinės, pro kapines, vėl į dešinę, greit į kairę, tada geras kilometras tiesiosios, į dešinę, penki šimtai metrų, prie niekad neveikusio šviesoforo, į kairę, penki kilometrai tiesiai, per 1 Varėną, į kairę, toliau tiesiai iki Lazdijų 80 kilometrų, ten į kairę ir už 10 kilometrų siena,- išpoškinau vienu įkvėpimu. Duok apsižiūrėt, kas čia kaip.

- O tu gerai gaudaisi, manau susidirbsime, „Iveco“ nauja beveik, puspriekabė biškį ne kokia, ratą tvarkė, ką tik iš serviso. Vežam odas į Ispaniją, Kęstukas gerą reisą davė, čia mano irgi pirmas reisas, na, savarankiškas, anksčiau su „Diadka“ varėm, dabar va abu pirmą kartą varom... Žemėlapiuose gaudais? Skaičiuot moki?

- Moku, - atsakau šypsodamasis nuo klausimo keistumo. - Žemėlapius teko kiek atsirinkinėt, armijoj kai tarnavau, susiskaičiuoju dar pinigus kai kada.

- Gerai, rašysi ataskaitas, paskum paaiškinsiu kas kaip, žemėlapius paskui ant sienos studijuosim, dabar varom, valgyt noriu, visą dieną kaip šuva pralaksčiau, tai pas Kęstuką, šefas mūsų, zajabatelskas žmogus... kol pinigus išmušiau, popierius susirinkau, servisas, tai išalkau, aina nachuj toks darbas. Nu dabar ramiai iki sienos, ten lenkus imsim, vėl siena, o ten jau autobanas, jokių problemų, tik mink ir babkes skaičiuok. Mergų, bliad, noriu papist ką. Papasakok, ar nieko mergas pisęs? Kaip čia jos duoda?

- Duoda, kur jos dėsis, jei ne tai, kaip čia vienas sako... “Du smūgiai į kepenis, ir tu mano, pupa“... Cha cha cha, - man besakant, praplyštam abu kartu, garsiai, vos ne žviegdami kvatot. - Nors lietuvės man, kad ir gražios, nelabai... Kas kita rusės, ar chachluškos...

- Jo, ruskės achuitelnos, nors man lietuvės labiau patinka, pasipuošusios gan gerai, pasidažiusios, tik kažkaip neteko nei vienos dar išdulkint, gal žinai kokią nieko, a?

- Kad dabar jau vėlu, važiuojam, pasakok, kas čia per mygtukai, kaip čia viskas valdoma?

- Chujnia, vėliau išmoksi, kai sėsi prie vairo, nemyžk, čia viskas paprasta. Anekdotus moki? Papasakok kokį... Žinai, kaip apie mūsų darbą yra? Klausyk: „- Kuo tavo tėvelis dirba, Vovočka? - klausia mokytoja - Ai, nežinau, sėdi visą dieną ant kėdės ir per langą žiūri...“

- Cha cha cha, per langą gi žiūrim primesk ir po devynias valandas varysim, pamainom, jauti?

Juokiamės, rūkome, pro langą plaukia, vien juodumoje blizgantis, sniego patalas, šviesos rėžia nakties paslaptis, kaip peilis, medžiai, apkibę vatos lengvumo patalu. Glėbo ežerą pravažiuojame, tarytum praplaukiame. Mėnulis sidabru blizgina lygų ežero patalą, gražu, o dūšioj grauduma kyla... Keistu gyvenimo etapu išdūmiau... Vaikus nuvedžiau pas uošvius, gyvenančius kitam gale Varėnos, beveik nepaaiškinau, nors vaikai įpratę nuo mažens, kad nuolat kelionėse dingstu, atsisveikinau. Pas uošvienę pasiskolinau kelis litus kelionei, grįžau namo, daiktus greit dėjausi, nebuvo kada galvot, su tėvu taip be žodžių išėjo... Nors maža mes viens su kitu kalbam, be žodžių visad viens kitą suprantam, bet dabar gal reikėjo kažkaip kitaip, nus laiko nebuvo... Žmona Vilniuj darbuojasi, telefonu tik persimetėm keliais žodžiais, išlekiu, grįšiu, myliu, žiūrėk, vaikai pas tioščią ir t.t. Gal ir gerai, kai ant smūgio, nėr kada galvot, lėk, pasitikėk vien nuojauta ir noru pažint kas nežinomai viliojo dar nuo vaikystės... Lekiu stačia galva, o dūšia? Ne šikt, gali ir pakentėt...

- Kaip, po devynias, paaiškink kas ir kaip čia, - vis klausimai kyla ir kyla, nėra kada galvot, tiek naujovių, kaip ką atsirinkt.

- Ai dabar aš minu iki sienos, laiko dar turiu, ten stosim į koleiką, eilutė keli kilometrai, gal daugiau, ten ir paaiškinsiu, viską po biškį suprasi, nemyžk, maukis batus ir mesk kojas ant skydelio, laisviau jauskis, čia gyvensim dabar tris keturias savaites, taip kad viskam savas laikas, kaip „Diadka“ sako: "gaudyk viską ore"... Nieko čia sudėtingo, suki barankę ir į mergas žiūrai... Ispanijoj šilta bus, šortus pasiėmei?

- Nepagalvojau, ai iš džinsų pasidarysiu, jei kas... Kiek arklių čia pas ją, kaip traukia?

- 440 latvių po kapotu, dvidešimt tonų tempiam, viso keturiasdešimt gaunas bendras svoris ir einam devyniasdešimt, jei saugiklį ištrauktumėm, tai visu šimtu trisdešimt gal ištrauktumėm, greičio ribotuvas stovi, daugiau devyniasdešimt neduoda, o ir nereikia, kad tik kalnuose jėgos užtektų, kurą taupyt reikia, žinok, visa palengva, nakatu išmoksi, aš išmokau, nors „Diadka“ griežtas buvo, pyzduliai lauždavo už kiekvieną klaidą. Kiek tau metų, Andriucha? Man tai dvidešimt trys va buvo...

- Trisdešimt trys vasarą bus.

- Aš galvojau, tu pacanas dar, o tu jau pavaręs kaip reikiant, zajabis, tai mergų daug išdulkinai?

- Ko tau tos vien mergos, nu buvo gyvenime visko ir visokių, bet ką čia pasakot... Dulkint jas reikia, ką daugiau, kitaip jos mums smegenis uždulkins...

- Čia tai tiksliai, turiu aš Postavuose tokią vieną, ženytis nori, pist nenoriai duoda, o ir aš vis „dalnebojinu“, nėra kada, jei tik į Maskvą, kai varėm... „Diadka“ nupirko vieną tokią „Volokalamkėj“, tai kabinoj atidulkinau... achuitelnai, tokia gera papuolė, uch aš jai daviau „rakom“, net spiegė... tris šimtus rublių sumokėjo už ją, jei varysim kada, tai žinau kur jų pilna, tik reik kuro taupytis, prakalsim, turėsim, ką pavalgyt ir išgert... Maisto aš namie pripirkau, palendricių paėmiau, bulvių, konservų gerų, kruopų, makaronų, duonos, mineralkės du pokus, paskum pasiskaičiuosim, „abščiakas“ čia pas mus „dalnebojščikus“ bendrai pinigai, cigaretės, maistas, degtinė ir mergos, dulkinam ir vieną dviese, kad tik būtų ką...Ispanijoj Jangueroj negritoskės tamposi, ar dulkinai kada tokią... Cha cha cha pamatysi, kokios lūpos, subinės, stačiom varyt gali... Ech nepapuoliau šitą kartą pas saviškę, Kęstukas išvarė į reisą, bet užtat jau pats viską dėliosiuos, pats sau šefas, su tavim kartu, toks mūs gyvenimas ant ratų, - varo monologą Vasia, lengvai valdydamas sunkvežimį, apsnigtu ir nakties patalu klotu keliu. - Čia malkos viskas, dar ant sienų, kelių galima pasidaryt, tuo ir gyvi, nu ir Kęstukas duoda, numeta po šimtinę baksų, tad gyvent galima, tik reik su protu skaičiuot viską ir rašytis. Išmoksi, aš ir išmokau, pradžioj baisu, klausyt reikia vyresnių, patyrusių vadylų... Ar daug mergų turėjai, papasakok, man įdomu, aš tai Taniušą ir dar kelias išdulkinęs, bet noriu jų visų...Tik aišku ne vokietkų, pamatysi kokios jos baisios, aina nacher, o Lenkijoj ruberojdės pamatysi kaip pakelėse stovi, uch figūros, kol veido nematai.... Rumunės visos, lenkių ar ruskių ant kelio retai pamatysi, tiesa rodė maždaug kurioj aikštelėj lenkė gera stovi, sakė, liuks nučiulpia ir aplamai gerai pavaro...

- Alkanas tu tikrai... Vasia... vien apie mergas tik ir varai... Duok man apsiprast, atsirinkt kas prie ko, gi sakai laiko dachuja turėsim, tad spėsim išsipasakot, pacanas dar tu kaip ožiukas, kad tik kišt, o kur nerūpi...Kaip tam anekdote...apie jautį žinai?:„ - Žiūrėk, žiūrėk, pakalnėj banda karvių, lekiam žemyn išsirinksim po kokią gerulę ir pasilinksminsim, - netverdamas vietoj, jaunas jautukas kreipiasi į seną jautį, trepsi, per šnerves giliai kvėpuoja... - Geriau lėtai nusileidžiame ir... paimam visą bandą, - giliai mastydamas atsako senas jautis".

- Cha cha cha, geras, cha blia, paimam visą bandą... Kur čia važiuot, miestelis kažkoks prieky?

- Merkinė, tiesiai per ją varom, čia atsargiai daugiau šešiasdešimt nevaryk, Varėnos mentai čia būna dažnai, gaudo už greitį, jie vieni bjauriausių Lietuvoj. Gera mašina, šilta, nekrato, - kalbu, dairausi iš aukšto, Merkinė plaukia ramybėj, sniego pataluos, tarytum suvystyta, tik dūmai iš kaminų šauna į viršų, į dangaus juodybę, praskiestą žvaigždžių mirgesiu. - Kažin kiek laipsnių lake dabar?

- Tuoj pasakysiu, nakatu eisim, kurą taupo taip achuitelnai, paleidi kokius šešiasdešimt aštuonis, nei greitį viršyji, nei gazą spaust reikia, - kažką spausdamas, nors akių neatitraukdamas nuo kelio, šneka Vasia, nusišypso, - minus dvidešimt keturi, bet dar šals, pamatysi, va koks dangus giedras, be farų galima važiuot, kur mėnulis užšviečia...Cha cha, geras, ane?

- Nu jo, prisivažinėjęs esu be farų, armijoj, tik ten mėnulis daug arčiau, geriau šviečia... Joooo, šąla neblogai, ir sniego kiek daug, gera žiema, kaip kelias?

- Sausas, kaip vasarą, ABSa's čia geras, tikrino servise, kelias geras, patinka man, kai tokią šaltą žiemą varai vien su „telniaške“ ir dar merga, jei nuoga ant „spalnyko“ gulėtų... išvis achuitelna būtų... Nu mmmmh... norėčiau taip padirbėt...valgyt padaro, papisi kada nori, pakalbi, kelias tik lekia, vaizdai keičiasi... Ir dar pinigus moka, jauti, kiti už tą patį dar patys susimoka, o čia uždirbi, tik varyk per gyvenimą, kaip briedis, atkišęs lūpą...bliubliubliuuuu... Cha cha cha... Bybį dėjau, geras darbas, pamatysi, Andriucha, užveda jisai, daug pamatai, pažįsti daug žmonių, tik suk barankę per gyvenimą... Muzikos turi kokios geros?

- Paėmiau čia biškį kasečių, bet tokių tu manau neklausai, metalas man patinka, - kalbu rausdamasis celofaniniam krepšelyje.

- Aš rusiškas klausau, „Viagra“, „Ruki Vvrech“ ir tokias, Cojų dar klausiau, patiko, Makarevičių... Duok, ką turi, nes šitos jau kur yra atsibodę, lenkuose bent radija groja neblogą muziką, o čia, ypač Rusijoj tai nors kauk, be muzikos, į raciją dainuot pradedi... Cha cha, pamatysi čia visko, ko nematęs, tik nepaisyk, viskas zb...

- DDT turiu va, dėk, manau tiks ir tau, - duodamas kasetę, sakau, nuotaika gan nebloga, o ir pakeleivis matau, nors jaunas, bet dar pakenčiamas, o tai svarbiausia dabar, kol visa čia atsirinkt reiks ir laikas prabėgs, ir mintys neparins... Judam per gyvenimo apsnigtą kelią, šilta, valgyt yra, kita gali ir pakentėt, nėr dar taip blogai...

Bešnekučiuojant laikas čiūžė kaip rogės pas gerą šeimininką... Lazdijus pasiekėm be vargo... Štai ir avarinių žibintų mirksėjimas tolumoj pasirodė... Juodos būdos eile iki horizonto nusidriekusios, niūrus vaizdas, ir dar tie avariniai mirksniai... geltoni... Stojam į eilę, Vasia traukia kažkokią rankenėlę sau iš dešinės... Cccssssss... sušnypščia stabdžiai, oras išskečia kaladėles ant ratų, „fura“ maloniai keliskart sulinguoja...Šokam iš kabinos ir į dešinę bėgam... keli žingsniai, segu klyną, ir uchhh... kyla garas, čiurkšlė pavaro sniegą geltonai... Šnervės sulimpa nuo šalčio, ausis ima kabint, nors pačiam taip šilta, nesijaučia niekas... tik čiurkšlė pragraužia sniego patalą ir grynas šaltas oras...Lietuvos sienos pakraštyje...

Šokam į kabiną, Vasia kažką ant valdymo skydelio spaudo... Suūžia kažkas man už nugaros, kur gultai uždengti užuolaida sunkia... Sukaukia, vėl tyliai ūžia, švilpia ir staiga iš kažkur karštėjantis vėjelis papučia.

- Webastą paleidau, čia zajabys, yra dvi... viena sausa, fenas vadina dar, va pakūriau, o kita šlapia, kai miegot eini, galima suprogramuot kad variklį šildytų, kaip nori ir kokią nori temperatūrą nustatai ir miegi, orą drėkina, tai ne fenas... Tas tik pauzėm užkurt geras, ar eilėj kai stovi...Kažin, kiek čia kaleika? Ryt gal praeisim, davai, darom ką valgyt, trauk iš „spalnyko“ dujinę, puodas ten irgi yra, vanduo kanistroj tau po kojomis, aš makaronus, tušonkę ir arbatą traukiu, reikia pavalgyt, tada popierius žiūrėsim, - beria Vasia, stojasi, kažką traukia iš palubėj padarytų stalčių. Apsidairau, randu gulto kraštą, keliu, krapštausi, va lyg dujinės balionas, traukiu, štai puodas, dedu viską, Vasia uždega šviesą... Pasidaro ryšku, pirmą kartą apsidairau jau šviesoje...ne tokia ji didelė, pasirodo šviesoje... tamsios visur spalvos, juodos dėžutės, skydelis, palangės rudos, užvalkalai tamsūs, murzina mėlyna su kitom blankiom spalvom, užuolaidos pusiau plasmasinės, guminės kabo...na ir apsisukt šiaip ne taip galima... Randu baką po kojomis pastatytą, traukiu, pilu šaltą vandenį į puodą, kuriam dujinę, metam grikių du pakelius, jie specialiai paruošti maišeliuose, atidarom konservus, pjaustom svogūną, keptuvėn metam... Sėdim, plepam laukdami, kol išvirs ryžiai... Tamsa kloja viską... Kabinoj karšta, prisiglaudi prie stiklo, tas šaltas, už lango pusnys ir gyva eilė „furų“, kaip kupranugariai nusidriekę virtine Lazdijų kalniukuose, tarytum baltuose barchanuose... laukia komandos, kada įsileis į muitinę eilinę partiją... Tylu... sniegas blizga... Traukiam išvirusius grikius, Vasia, prasidaręs dureles, pila lauk likusį vandenį, aš dedu keptuvę ant ugnies, čirškinu svogūnus, pilu konservus, mėsos geri gabalai... kol riebalai išsileidžia, trupinam mėsą, paskum pilam ant viršaus grikius, kepinam, vartydami... Dedam į bliūdelius tą gėrį... Statom arbatinį...

- Skanaus...

- Ir tau...

Iš horizonto ima degtis sunkvežimių gabaritiniai apšvietimai, tarytum naujametinė ilga eglučių girlianda palengva ima šviesos slinkti link mūsų, pirma dūmų, tiksliai užvedamų variklių garų debesys ima kilti, paskui pasigirsta užvedamų variklių riaumojimas...

- Patraukimas, - šokdamas už vairo, taria Vasia, - laikyk arbatinį, pajudėsim biškį... Visad taip: atsistok pavalgyt, tai kažkas sumaišo... zakon podlosti.

Dedu nuvalgytą bliūdelį ant paaukštinimo, laikau arbatinį, stovintį ant liepsnojančios dujinės vyryklės. Užsidega prietaisų skydelis, Vasia pasuka užvedimo raktelį, šviesos prigesta ir kllllinkt...užsiveda variklis, klaksi, kabina sulinguoja. Pajudam taip lengvai, tarytum jokio krovinio nebūtų. Slenkam nakties tamsoje tik šviečiant pažibinčiams. Už mūsų pajuda privažiavusios kitos „fūros“, pasirodo gan per trumpą laiką jau nemaža eilutė, už mūsų, susikaupė... Tyliai slenka sunkvežimiai, tik garų kamuoliai kyla virš kabinų, puspriekabių, oras šaltas stovi vietoje, garai išsissklaido jau aukštai žvaigždėse...

Taip kokias dešimt minučių: vis pajudam, pariedam ir sustojam, vėl pajudam... „Furos" tarytum šliaužia kaip sraigės juodu asfalto pakraščiu, tik sniegas girgždina ratus... Ech, dar tvoros supokšėtų nuo šalčio... Koks malonus garsas išlenda iš vaikystės Musteikos palangių, kai maži būdami, svečiuodavomės pas senelius kaime...Sniego pilni kalnai suversti, snaigės išgraviravę langus rožėmis ir snaigėmis... Nosytės priglaustos prie lango, šala, oras išpučiamas tyliai tirpdo šalčio darbus... tvoros pokši... Močiutė neišleidžia net į lauką... Vaizdas lyg gyvas praplaukė akyse... Už lango sniegas po ratais girgždėjo...

Sausumos laivai tyliai slinko savo eilute... Už puskilometrio stojom, ėmė gest gabaritai... Stojom... valgėm toliau... Gėrėm kavą ir rūkėm prasidarę langus...

Pučiam dūmą į lauką, atgal visvien šaltukas ropščiasi, patyliukais... Ramu...

Bus daugiau.