Trys novelės

GERIAU PO ŽEME?

“Ir ko jūs čia atvažiavot?” – lyg ir savęs klausia tarp rožių besiilsintis, nes supranta, kad jo neišgirs. Supranta, kadangi jau bandė ne tik prabilti, bet ir šaukti ir spėjo įsitikinti, jog viskas veltui.

“Dieve, Dieve”, – dar pabando suaimanuoti, tačiau išgirsta tik save.

Skausmas atlėgo, tačiau koks jis buvo baisus, niekada nepamirš. Vos spėjęs parašyti “Neatidaryčiau durų. Svaigsta galva”, pajuto tokį dūrį į širdį, kokio niekada nebūtų galėjęs įsivaizduoti. Tačiau jei tą jo laišką perskaitė, kažin ar suprato, kad jau viskas. Ne sykį panašiai guodėsi, pridėdamas, kad nekreiptų dėmesio, išgers lašiukų, ir viskas bus gerai. O šįkart reikėjo būtinai pridėti dar vieną žodį: “Gelbėkit”. Deja, nesuspėjo.

“Ko verti jūs, kursiokai, jei tik dabar prisiminėt? Kodėl nepadėjot, kai darbo prašiau? Kai buvau persekiojamas už drąsius straipsnius, dėjot į krūmus. O kai milijonieriaus sūnelis atėmė iš manęs, kolega, tavo seserį, kad taip įvyktų, ir pats stengeisi. O laikiau geriausiu draugu. Ne ką geresnis pasirodei ir tu, kurį taipogi vadinau draugu. Matyt, bijodamas, kad tik kas neįtartų, jog rūpiniesi artimu. Tiek pasiekus, norisi dar aukštesnės tarnybos? Tai ko vis dėlto čia atvažiavot? Kad žmonės neabejotų jūsų padorumu?

Na, o jūs, profesore, turbūt laiminga, išgirdusi apie mano mirtį? Nesitikėjot tokios greitos nepatogaus žmogaus baigties? O jūs, profesoriau, ta proga turbūt ir taurelę išlenkėt? Juk su tokia neapykanta reikalavot iš kolegų jokiu būdu nedalyvauti tos mano nelaimingos knygos pristatyme. Nieko kito iš sektanto ir negalima buvo tikėtis. O aš tą liūdną vakarą pirmąsyk pajutau peilio dūrį į širdį. Tik dar ne lemtingąjį. Iki jo dar buvo likę šiek tiek laiko. Na taip, jau visai nedaug.

Jei iš naujo leisčiau tą knygą, tikrai nebeatsisakyčiau puslapių, kuriuose buvo ir žymiausių sektantų pavardės. Tarp jų ir lietuvių, net kai kurių ministrų. Gelbėdamas knygą padariau nedovanotiną nuodėmę. Atleisk man, Viešpatie.

O stipendijos kaip doktorantas taip ir negavau. Didysis profesorius, tituluojamas geriausiu Lietuvos istoriku (nors tiek mūsų istorijoje pripainiojo, kad pats velnias joje koją nusilaužtų), pasistengė, kad jo sūnelis būtų pamalonintas. Žinoma, pamalonino, nors ir arkliui aišku, kad yra durnas, kaip bato aulas. Su Pono Dievo, atsiprašau, su galingojo tėvelio pagalba jau ir disertaciją apgynė. Užtarėjai lydėjo kiekviename žingsnyje. Taip, kaip mane visokie drijauskai, pasiryžę jei ne sunaikinti, tai bent išpurvinti.

Mano el. pašte suradote pasaką? Taip, buvau sumanęs parašyti jų visą knygą. O tą pirmąją nusiunčiau latvikei, apie kurią visko prisisvajojau. Deja… Tokio atsakymo sulaukiau, kokio niekam nelinkėčiau. Šalia pagiriamojo pasakos komentaro radau ir porą sakinių, kurių niekam nelinkėčiau: “Man reikia tokio vyro, kuris turi rūmus, liuksusinį automobilį ir daug pinigų”.

O ko vertas kunigėlis, pradėjęs ceremoniją, kai tėveliams iki kapo duobės buvo likęs gal pusšimtis metrų – abiems problemos su kojomis? Na taip, nepagalvojo tėvelis, kad taip gali atsitikti ir atsiskaitė su dvasiškuoju tėvu iš anksto. O šiam, regis, toji šimtinė eurų kišenę degino, – savo giesmę užbaigė mano brangiems tėveliams tik priartėjus prie kapo. Į velnių būrį šaut tokius kunigėlius!

Gal ir po visų šitų prisipažinimų galvojate, kad man būtų geriau ant Žemės negu po žeme? Oi, kaip klystate.

Padėk man, Viešpatie”.

*

Jei Dievas būtų buvęs gailestingas, nebūtų leidęs numirti tokiam jaunam ir talentingam, daug galėjusiam, bet dar daugiau nespėjusiam. Lyg ir nebuvo už ką taip nubausti, tarsi nepagalvojus, jog kartu pasmerkiami dar du šios Žemės žmonės. Mažiausiai du.

Žemėje ir taip per daug nelaimingųjų, kokia prasmė tokiu būdu dar padidinti jų skaičių? Gal toks klausimas kai ką papiktins, atseit, piktžodžiauja žmogus. O jūs bent akimirkai atsidurkit šito nelaimėlio vietoje. Iškart pasaulis apsivers aukštyn kojomis.

Kažkada kažkas yra užrašęs: “Vėl imčiau melstis, jei būtų Dievas”. Tą eilutę galėjo užrašyti tik be galo didelį skausmą patyręs ir jau niekuo nebetikintis. Nei Dievu, nei velniu. Toks, kaip ir šių eilučių autorius.

Na taip, tūkstantį kartų per dieną pakartoju: “Amžiną atilsį duok, Viešpatie”. Tik ar nors kiek palengvėja nuo šito? Tikrai ne. Tik dar sykį prieš akis pamatai ne tik visai neseniai matytą mielą veidą, išgirsti balsą, kurį atpažintum iš milijonų, ir vėl apsipili ašarom, nors kas tik netingi įrodinėja, kad jokiu būdu negalima ašaroti – taip tik apsunkinsi šią Žemę palikusiojo dalią. O kas ir kada turėjo galimybę tuo įsitikinti? Jei dar visai neseniai tą tau taip brangų žmogų matei sveiką ir gyvą, o dabar negali neįsivaizduoti, kas maždaug vyksta su juo.

Gatvėje, prekybcentriuose, traukinių stotyse, kontorose, visur kur, kur skuba ar neskuba žmonės, tarsi niekas ir nepasikeitė. Niekas net nepastebi tavo nelaimingo veido. Koks negailestingas pasaulis užgriuvo tave, ir kad niekada jau nebūsi laimingas, žinai tik pats. Ir tas žinojimas varo iš proto. Net iki tokios ribos, kad, jei turėtum pistoletą, tikrai nusišautum. O ir jau ne pirmą sykį pagalvoji, kaip būtų gerai, jei vaistinėje ar bent pas turgaus prekeivius galėtum nusipirkti kalio cianido. Nes toliau gyventi nebėra nei prasmės, nei jėgų.

Tik dar sykį prisiminęs ne taip seniai to tau brangaus žmogaus pasakytus ir į širdį įkritusius ždžius, kurie tąkart neatrodė labai svarbūs, supranti, kiek daug nespėjai, nes vis pritrūkdavo laiko. O ir svarbiausių jam skirtų žodžių nespėjai pasakyti. Juk buvai įsitikinęs, kad juos ištarsi, kai pats pajusi, jog netoli valanda, kurios dar niekam niekada nepavyko išvengti. Deja, toji nelaimingoji sumaišė kortas. O dabar kažką atiduotum, jei likimas bent vienai dienai sugrąžintų tai, ką jau visam praradai.

2023 m. birželio 28-30 d.

 IN­TER­NA­CIO­NA­LAS

Kiek to­je is­to­ri­jo­je tei­sy­bės, da­bar sun­ku pa­sa­ky­ti. Tie­sa, kai apie tai pa­sa­ko­jo vie­na­me la­ge­ry­je su poe­to Ka­zio Bin­kio sū­nu­mi Ge­rar­du sė­dė­jęs pa­žįs­ta­mas, at­ro­dė, jog abe­jo­ti nė­ra dėl ko. Tuo la­biau, kad tas žmo­gus bu­vo ir pa­do­rus, ir iš tų, ku­rie bet ko bet ka­da ne­pa­sa­ko­ja.
O is­to­ri­ja su­si­ju­si su pro­le­ta­ria­to him­nu „In­ter­na­cio­na­las“, ku­riam at­si­ras­ti ne­va pa­dė­ju­si pran­cū­zų „Mar­se­lie­tė“. Jį ir pa­ra­šė pran­cū­zas – trans­por­to dar­bi­nin­kas, poe­tas, Pa­ry­žiaus Ko­mu­nos na­rys Eže­nas Pot­je 1871-ai­siais, po gar­sio­sios kru­vi­no­sios sa­vai­tės. Vė­liau at­si­ra­do ru­siš­ka­sis va­rian­tas. Ver­ti­mas iš ru­sų į lie­tu­vių kal­bą bu­vęs ne­vy­kęs, ta­čiau tie, ku­rie pa­si­ry­žo ap­vers­ti pa­sau­lį aukš­tyn ko­jo­mis, vis vien jį gie­do­jo. Ka­zio Bin­kio šau­niai kom­pa­ni­jai lyg ir pri­trū­kus pi­ni­gų links­my­bėms, kaž­kas įkal­bė­jęs poe­tą už­suk­ti pas rau­do­nuo­sius ir pa­siū­ly­ti jiems už pa­do­rų at­ly­gi­ni­mą iš­vers­ti tą him­ną į nor­ma­lią kal­bą – kad ne­bū­tų gė­da ir žo­džius iš­mok­ti, ir gie­do­ti. Lyg ir Al­gir­das Ju­lius Grei­mas tai bu­vęs, ku­rio dė­ka Bin­kis jau bu­vo ne vi­sai pa­do­riai ap­ra­šęs vieš­na­gę pas bend­rą pa­žįs­ta­mą: „Pas Meln­gai­lį, pas Bo­ri­są kas no­rė­jo, tas ir pi..“. Vi­zi­tas pa­si­se­kė, už ver­ti­mą Bin­kiui ne­va bu­vo su­mo­kė­ta tūks­tan­tis li­tų.
Is­to­ri­jos tę­si­nys ne toks links­mas. Gal kaž­kas iš gie­do­rių, įtar­da­mas kaž­ką ne­ge­ro, iš­siaiš­ki­no, kad, skai­tant him­no pir­mą­sias ei­lu­čių rai­des, gau­na­si ne tik nei šis, nei tas, bet tik­ra ka­tast­ro­fa, o gal ir Bin­kio kom­pa­ni­jos vy­rai kaž­kam kaž­kur pra­si­ta­rė apie ak­ros­ti­chą, ku­riuo, vers­da­mas him­ną, poe­tas nu­ta­rė pa­sal­din­ti per­ne­lyg rim­tus to teks­to žo­džius. Re­gis, ne tik už da­ly­va­vi­mą Bir­že­lio su­ki­li­me prieš so­vie­tų val­džią, kuo di­džia­vo­si tė­vas, bet ir už to­kio ver­ti­mo po­pu­lia­ri­ni­mą nu­ken­tė­jo jo sū­nus Ge­rar­das, vė­liau ir la­ge­ri­nin­kus su tik­ro­mis him­no ei­lu­tė­mis su­pa­žin­di­nęs.
Pats bjau­riau­sias pa­si­ro­dė pir­ma­sis po­smas:
Pir­myn, ver­gai nu­že­min­tie­ji,
Išal­ku­si mi­nia, pir­myn!
Su­kil­kit, žmo­nės pa­verg­tie­ji,
Ko­von vi­si iš­vien smar­kyn!
Na, o iš to­les­nių ei­lu­čių pir­mų­jų rai­džių tai­po­gi ga­na rim­ti žo­džiai ra­do­si: KOL GA­LI. Ir taip to­liau...
To­dėl ne­nuos­ta­bu, kad, vos oku­pa­vus Lie­tu­vą, bol­še­vi­kų ofi­cio­zas „Tie­sa“ pa­skel­bė vie­šą ver­ti­mo kon­kur­są nau­jam „In­ter­na­cio­na­lo“ lie­tu­viš­kam teks­tui su­kur­ti. Ta­me pat laik­raš­čio nu­me­ry­je pri­pa­žin­ta, kad esan­tis ver­ti­mas ne­vy­kęs, ta­čiau dėl ko­kių prie­žas­čių, ne­pa­žy­mė­ta. Tik nu­ro­dy­ta bū­si­miems ver­tė­jams, jog nau­ja­sis teks­tas tu­ri vi­siš­kai ati­tik­ti ori­gi­na­lą ir re­vo­liu­ci­nės poe­zi­jos kū­ri­nio rei­ka­la­vi­mus, o svar­biau­sia, kad tu­ri bū­ti „ver­tas mū­sų iš­va­duo­to­sios liau­dies, ku­ri jį dai­nuo­ja su to­kiu en­tu­ziaz­mu ir dva­sios pa­ki­li­mu“. Už ge­riau­sius teks­tus, ku­rie lau­kia­mi iki 1940 me­tų rug­sė­jo 15 die­nos, pa­ža­dė­tos trys pre­mi­jos – 500, 300 ir 200, tik ne­pa­žy­mė­ta, ko­kia va­liu­ta – li­tais ar jau čer­von­cais.
Nau­ją­ją val­džią to­ji is­to­ri­ja, re­gis, bus ge­ro­kai suer­zi­nu­si, jei net Jus­tas Pa­lec­kis ne­su­ge­bė­jo nuo la­ge­rio iš­gel­bė­ti sa­vo krikš­ta­sū­nio – poe­to Bin­kio sū­naus. O gal ne­no­rė­jo? Ta­čiau kai ne­lai­mė­lis grį­žo iš ka­lė­ji­mo ir jie su­si­ti­ko, tar­si nie­ko apie tai ne­bū­tų gir­dė­jęs, oku­puo­tos Lie­tu­vos val­do­vas pa­klau­sė: „Na, kaip, kaip tu ten, sū­nau, pa­te­kai?“ „Nie­ko nuo­sta­baus, – at­sa­kė poe­to at­ža­la. – Pa­sau­ly­je vi­si ke­liai ve­da į Ro­mą, o Ta­ry­bų Są­jun­go­je – į ka­lė­ji­mą.“
Nei klau­si­mas, nei at­sa­ky­mas neiš­gal­vo­ti. Juos iš poe­to sū­naus iš­gir­do tas pa­ts la­ge­ry­je kar­tu var­gus var­gęs pa­žįs­ta­mas. Ne­si­no­ri ti­kė­ti, kad me­la­vo.
Pa­na­šu į is­to­ri­nę fan­ta­zi­ją? Gal. Kad tik­rai taip ga­lė­jo bū­ti, pa­ts Grei­mas, ori­gi­na­lio­jo ne­kro­lo­go „Var­puo­se“, skir­to poe­tui Bin­kiui, au­to­rius nea­be­jo­jo.
Na, o kiek tie­sos ki­to­je is­to­ri­jo­je, su­si­ju­sio­je su pa­čiu An­ta­nu Sme­to­na, tai­po­gi iki ga­lo neaiš­ku. Pre­zi­den­to biog­ra­fi­ją pa­ra­šęs poe­tas įter­pė tarp rim­tų fak­tų ir įvy­kių nei šį, nei tą: kad Sme­to­na ne­va už­tai­sęs mer­gai vai­ką. „Ko­dėl? Ko­dėl to­kią ne­są­mo­nę įra­šei?“ – lyg ir klau­sęs Bin­kio Pre­zi­den­tas. „Tu­ri gi bū­ti to­kio rim­to, so­li­daus žmo­gaus biog­ra­fi­jo­je kas nors ne­ti­kė­to, sma­ges­nio. Kad skai­ty­ti ne­bū­tų nuo­bo­du“, – lyg ir at­sa­kęs Ka­zys Bin­kis.
Bin­kis ne­bū­tų Bin­kis. Teš­vie­čia jam am­ži­no­ji švie­sa.

2022 m. gruo­džio 4 d.

KA­DA BUS GE­RIAU

Se­no­kai Je­ro­ni­mas ne­bu­vo už­su­kęs į tą mies­to da­lį, ku­ri ar­čiau­siai cent­ro. Mie­ga­ma­ja­me ra­jo­ne, kaip da­bar įpras­ta va­din­ti dau­giaaukš­čių kvar­ta­lus, yra be­veik vis­kas, ko rei­kia – bent ke­li pre­ky­bos cent­rai su vais­ti­nėm, ban­kais, ka­vi­nu­kėm, na ir ke­lio­li­ka ki­to­kių pre­ky­bi­nių taš­kų. Net mo­der­ni baž­ny­čia, iš­dy­gu­si ša­lia se­no ber­žy­nė­lio. Ir po­lik­li­ni­ka, pa­sta­ty­ta dar so­viet­me­čiu. Jo­kio ypa­tin­go rei­ka­lo se­niems kau­lams su­kti ie­nas ten, kur daug po­nų ir vi­si gra­žūs.
Ta­čiau šian­dien no­ri ne­no­ri te­ko pa­ju­dė­ti trau­ki­nių sto­ties link – se­niai sve­čiuo­se ne­bu­vu­si te­ta pa­no­ro ap­lan­ky­ti, neat­sa­ky­si juk, bū­tų nei šis, nei tas. Ke­lias pa­žįs­ta­mas, nors ir la­bai se­niai ne­ma­ty­tas.
– O kas gi čia da­bar? – gar­siai iš­sprū­do va­žiuo­jant jau Sto­ties gat­ve­le. – Ko čia tie žmo­ge­liai lū­ku­riuo­ja? Ir dar to­kioj il­goj ei­lėj...
– Tai­gi čia varg­šų varg­šai, – at­si­lie­pė į Je­ro­ni­mo klau­si­mus tak­sis­tas. – Lab­da­ros val­gyk­la.
Pa­si­ju­to tar­si iš nau­jo skai­ty­tų Ja­no­nio ei­lė­raš­tį. Tie­sa, ja­me ei­na kal­ba apie lau­kian­čius dar­bo, ne duo­nos ar sriu­bos lėkš­tės. Be to, ši­to­je ei­lė­je sto­vin­tys neat­ro­do nei ap­spu­rę, nei dar kaž­kuo iš­skir­ti­niai, kaip tas poe­to varg­šas be­dar­bis. Tik kaž­ko­dėl vi­si su­ka akis į šo­ną, kiek­vie­nas sten­gia­si dar la­biau už­si­maukš­lin­ti ke­pu­rę ar gob­tu­vą, ar ša­li­ku vei­dą pri­si­deng­ti
– Gė­di­ja­si, – trum­pam kaž­ko­dėl stab­te­lė­jęs sa­ko tak­sis­tas. – Juk tarp pi­jo­kų, tarp ki­to­kių ne­lai­mė­lių yra ir aukš­tuo­sius moks­lus bai­gu­sių, nor­ma­lios pen­si­jos neuž­si­tar­na­vu­sių ar ga­lo su ga­lu ne­su­du­rian­čių naš­lių.
Kad to­kia pa­gal­ba yra tei­kia­ma, bu­vo gir­dė­jęs, o ir per te­le­vi­zi­ją kaž­ką pa­na­šaus ma­tęs. Ta­čiau vi­sa tai pa­ma­ty­ti iš ar­ti vi­sai kas ki­ta. Ne­no­rė­tų to­kio­je ei­lė­je at­si­dur­ti. Ne­duok Die­ve, ne­duok Die­ve... Ko ver­tas toks gy­ve­ni­mas, jei dėl lėkš­tės vi­ra­lo ar rie­kės duo­nos taip tu­ri nu­si­že­min­ti?
Jau ke­lin­ta die­na per ra­di­ją ir te­le­vi­zi­ją pa­sa­ko­ja apie ūki­nin­kus, iš­pi­lan­čius lau­kuo­se pie­ną, nes, pra­ra­dę bet ko­kią vil­tį, varg­šai dar ti­ki­si, kad gal val­džia su­si­pras ir kaž­ko­kiu bū­du pri­vers di­de­lius po­nus pa­di­din­ti su­pir­ki­mo kai­ną. Kad bent ne­rei­kė­tų pa­pjau­ti pa­sku­ti­nės kar­vu­tės. Lie­tu­va juk vi­sais lai­kais gar­sė­jo sa­vo kai­mo pro­duk­ci­ja. Sme­to­nos lai­kais lie­tu­viš­kas svies­tas net į už­jū­rį iš­ke­liau­da­vo, bu­vo la­bai ver­ti­na­mas. Ir Je­ro­ni­mui sun­ku su­pras­ti, ko­dėl iš par­duo­tu­vės par­si­ne­ša­mas pie­nas gal sep­ty­nis ar net aš­tuo­nis kar­tus bran­ges­nis, nei už jį mo­ka ūki­nin­kams. Žur­na­lis­tų kal­bi­na­mas mi­nist­ras ap­si­me­ta šlan­ga, prem­je­rė, re­gis, tai­po­gi ne­lin­ku­si kiš­tis į „pri­va­čius rei­ka­lus“.
Te­ta dar pri­si­me­na Sme­to­nos lai­kus. Va­žiuo­jant iš trau­ki­nių sto­ties ne­ju­čia kal­ba pa­kryps­ta apie go­du­mą:
– Anuo­met net mi­nist­rai pės­ti į tar­ny­bą vaikš­čio­jo. Ir tūks­tan­čių hek­ta­rų, ko­kius da­bar val­do bu­vu­sių kol­cho­zų pir­mi­nin­kų sū­ne­liai, nie­kas ne­tu­rė­jo.
– De­ja, to­kie sū­ne­liai val­do ne tik že­mę... Pa­ban­dyk jiems pa­prieš­ta­rau­ti. Be­mat su­ži­no­si, iš kur ko­jos dygs­ta.
Liūd­na, bet ne be­vil­tiš­ka, gal­vo­ja Je­ro­ni­mas. Ateis ir toks lai­kas, kai daug kas pa­si­keis į ge­res­nę pu­sę. Juk ir da­bar jau yra kuo pa­si­džiaug­ti – neat­pa­žįs­ta­ma Lie­tu­va, jei pa­ly­gin­tu­me ją su ta, ku­ri bu­vo de­vy­nias­de­šim­tai­siais. Na taip, jei ne­bū­tų bu­vę leis­ta rau­don­gal­viams su­si­grob­ti fab­ri­kų, kol­cho­zų, da­bar gal gy­ven­tu­me kaip ko­kioj Šve­di­joj. Juk, su­si­grą­ži­nus Nep­rik­lau­so­my­bę, vie­šai jau bu­vo kal­ba­ma apie šve­diš­ką­jį va­rian­tą. De­ja, tiems, nuo ku­rių la­bai daug pri­klau­sė, ne­tru­kus kaž­kas pa­suf­le­ra­vo ki­tą, kai kam so­tes­nį ke­lią.
Ne­ju­čia pri­si­mi­nė Je­ro­ni­mas lyg ir ka­lam­bū­rą, o gal ir tik­rai vie­nin­te­lio pa­do­res­nio Ru­si­jos žmo­gaus – pir­mo­jo pre­zi­den­to Jel­ci­no – lyg ir juo­kais pa­sa­ky­tus žo­džius. Kai jo pa­klau­sė, ka­da bus ge­riau, tru­pu­tį pa­gal­vo­jęs at­sa­kė: „V su­bbo­tu“*. Re­gis, at­sa­ky­mas pa­ten­ki­no ne tik klau­sian­tį­jį.
Bu­vo ga­na įdo­mi as­me­ny­bė. Pa­sa­ko­ja­ma, jog, iš­gė­ręs lit­rą deg­ti­nės, su­ge­bė­da­vo ­ves­ti sri­ties par­ti­nį ple­nu­mą. Nu­si­pel­nė jis ir Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės la­bui. Be­lie­ka ap­gai­les­tau­ti, kad bu­vo pri­vers­tas į pre­zi­den­to kė­dę leis­ti at­si­sės­ti pro­fe­sio­na­liam ka­gė­bis­tui Pu­ti­nui. Be jo­kių rin­ki­mų. Ir dar pa­sa­ko­ja­ma: kai mi­rė Jel­ci­nas, jo lai­do­tu­vių die­ną naš­lė bu­vo iš­mes­ta iš bu­to, ku­ria­me gy­ve­no.

2023 m. va­sa­rio 17 d.
* šeš­ta­die­nį

Publikuota Šiaulių krašte, kultūros, meno, literatūros leidinys "Atolankos" vasario 9 d.