Seniai laukta monografija

Vyresnės kartos skaitytojai turbūt pamena „Respublikos“ dienraštyje skelbtus straipsnius apie religines sektas. Žurnalisto-tyrėjo akiratyje buvo ir visam pasauliui, ir, žinoma, Lietuvai aktuali informacija. Besidominčiųjų ratas vis augo, todėl nenuostabu, kad autoriui, jau filosofijos doktorantui, buvo pasiūlyta imtis ta tema mokslinio darbo. Deja, atlikus didelį darbą, laukė netikėtos kliūtys – net buvo sustabdyta knygos, kuriai išleisti paskirtos valstybės lėšos, leidyba. Sektantų užtarėjai pasirodė galingesni. O ir pats žodis sekta turėjo pasikeisti į kur kas nekaltesnį apibūdinimą – naujasis religinis judėjimas (NRJ).

Tačiau šitų didelių užmojų autorius Mindaugas Peleckis dirbo toliau, ir šiandien galime pasidžiaugti 400 puslapių monografija „NAUJIEJI RELIGINIAI JUDĖJIMAI LIETUVOJE: tarp tradicijos ir kosminių religijų“.*

Religijos fenomenu nuo paauglystės besidominčiam autoriui prireikė beveik poros dešimtmečių, kad atsirastų knyga, kuri – „ir kruopštus mokslinis darbas, ir žurnalisto praktika, kai pateikiamos ne tik knyginės, bet ir gyvos žinios“, kaip teigiama monografijos anotacijoje. Pirmą kartą Lietuvoje pristatomas ir analizuojamas naujojo religingumo fenomenas. Plačiajam skaitytojų ratui skirtoje knygoje – apie 100 religinių ir pseudoreliginių krypčių. Kadangi NRJ fasadai neretai gerokai skiriasi nuo to, kas jų viduje, analizuojamos ir atsiradimo priežastys, ir santykiai su tradicija, čia pateikiamos ir pagrindinės maldos, tikėjimo išpažinimai, daug pokalbių su įvairių NRJ atstovais. Toji informacija pateikiama niekieno neaukštinant ir negąsdinant, o bandant padėti atrasti tiesą sudėtinguose NRJ labirintuose, kas be ko, ir apsaugoti nuo postmoderniajame pasaulyje plintančių tikėjimų.

*

Pirmajame knygos skyriuje „Kokia naujųjų religinių judėjimų filosofija?“ – ne tik asmeninės pastabos apie NRJ pažinimo etapus, bet ir humanizmui bei religijotyrai, kosminei religijai (XXI a. tikėjimui?) skirti puslapiai. 

„Šios monografijos tikslas, – rašo M. Peleckis, – panagrinėti naujųjų religinių judėjimų fenomeną, tapusį mokslinio diskurso dalimi XX a. paskutiniais dešimtmečiais. Pasaulyje atlikta nemažai NRJ tyrimų, o Lietuvoje jų iki šiol beveik nebuvo. (...) Beveik visų NRJ šaknys glūdi gerai žinomose religinėse, filosofinėse sistemose, nors kiekvienas judėjimas turi kažką savita“ (p. 9).

Nors knygos autorius niekada nepriklausė jokiai religinei arba parareliginei bendruomenei, prisipažįsta, jog turėjo ir tebeturi savų simpatijų, yra įsitikinęs, kad kai kurie NRJ nėra agresyvūs. Vis dėlto perspėja tuos, kurie ketina įsitraukti į bet kurio NRJ veiklą: „tai Jus pakeis.“ Deja, ne visi pokyčiai „tik į gera“, „galimi ir skaudūs nusivylimai“ (p. 11). Filosofiniai NRJ doktrinų bruožai pradedami analizuoti nuo pačių naujausių – nuo NSO religijų, atsiradusių po Antrojo pasaulinio karo JAV, Kanadoje, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje. Pastebėjus „skraidančias lėkštes“, viešai apie tai prakalbus, gimė ir pirmosios NSO religijos. Plačiau apibūdinta viena pirmųjų – Aetherius Society, susijusi su britų išradėju G. Kingu. Įkurta 1955-aisiais, žinoma ir šiandien, jos centras – Holivude. „Šiame NRJ susipina Rytų ir Vakarų kultinės tradicijos. (...) Tradicijos supinamos be griežtos logikos, paprasčiausiai stengiantis kuo labiau įtikinti žmones, jog pasaulį valdo ne žmonės ir ne Dievas, bet kosminės būtybės, turinčios savo „štabą“ (Šambalą) Žemėje ir stebinčios žmones“ (p. 18). 

*

Įdomu, kad pasaulyje nėra vienos nuomonės, kaip klasifikuoti religinius judėjimus. Vieni mokslininkai siūlo NRJ skirstyti sociologiniu ir teologiniu požiūriais, kiti – į krikščioniškas ir kvazikrikščioniškas, treti – į kategorijas pagal istorinę kilmę, dar kiti – pagal dvi dimensijas. Ir t. t. Monografijoje ne tik pateikta keletas prieštaringų variantų, bet ir pabandyta nustatyti pagrindą, pagal kurį būtų galima NRJ geriausiai suklasifikuoti. M. Peleckis siūlo tokią Lietuvai adaptuotą klasifikaciją (abėcėlės tvarka): budistiniai, daoistiniai, gimtasis tikėjimas („neopagonybė“), hinduistiniai, islamo ir pseudoislamiškieji, judėjiškieji, krikščioniškieji ir pseudokrikščioniškieji, new age NRJ. Knygoje glaustai aptarta tradicionalizmo ideologija, apibrėžtos sąvokos, stipriausiai veikusios NRJ atsiradimo ir sklaidos procesus. O analizė pradėta nuo NRJ sąvokos – iš Japonijos atėjusio termino ir Vakaruose tapusio universaliu vietoje žodžio „sekta“. Įsidėmėtini autoriaus žodžiai: „Skirtingai nei daugelyje pasaulio kraštų, kur vis labiau atsigręžiama į tradicines kultūros, religijos, etikos, meno vertybes, Lietuvoje, tenka konstatuoti, naujieji religiniai judėjimai paprastai ignoruoja Tradiciją. Jie dažniausiai, dėl kultūros tradicijų svarbos dabartiniame pasaulyje nepakankamo supratimo, vaikosi postpasaulio madų, kuriomis vilioja žmones, netikinčius, jog Tradicija yra vertinga. Taip yra todėl, kad Tradicija nereklamuoja savęs, ją reikia atrasti pačiam. Tai yra viena iš daugelio priežasčių, kodėl tokia svarbi mūsų kultūrai, mentalitetui, nacionalinei savimonei unikali baltų kultūros ir religijos tradicija turi tiek mažai šalininkų. Ši padėtis labai stebina daugelį užsienio religijos specialistų, ypač japonus, kurie puikiai supranta nacionalinių kultūros ir religijos tradicijų puoselėjimo svarbą niveliuojančiame skirtybes postmoderniame pasaulyje“ (p. 54).

*

Skyrelyje „Postmodernizmas ir magija“, kaip jam ir dera, daug paslaptingų žodžių ir jų išaiškinimo. Čia ir požiūris į magijos ištakas, magijos įvairiose senovės kultūrose bei įvairiais istorijos laikotarpiais apžvalga, magijos atgimimas Europoje, raganavimo laikai ir jos atgimimas XX a., chaoso magija, kaip postmodernistinis reiškinys, maginių organizacijų gausa. „Populiarūs tapo ir „verslo šamanai“, iš kurių ne vienas užmetė tinklus Lietuvoje“ (p. 60). O ką, norint „atversti“ žmogų į svetimą religiją, reiškia kalba? Pasirodo, pirmasis tai suvokė garsusis keliautojas K. Kolumbas, dar 1492 m. laivo žurnale pažymėjęs, jog, „tik išmokius „indėnus“ ispanų kalbos, „bus įmanoma atversti šiuos žmones į krikščionybę“. Po daugiau kaip pusės tūkstančio metų „atvertimas“ į kitą religiją arba įtraukimas į NRJ – kur kas paprastesnis darbas nei tas, kurį teko atlikti konkistadorams. (...) Sudominus potencialų „naujatikį“ kuria nors iš globalesnių kalbų, imamasi kito verbavimo etapo – „naujakalbės“ (newspeak); pasak George’o Orwello, kiekvienas NRJ būtinai privalo turėti savo terminiją, kuri yra pagrindinis instrumentas, padedantis NRJ integruotis į visuomenę“ (p. 62). 

*

Budizmui skirtuose puslapiuose pažymėjus, kad vienas svarbiausių šios bendruomenės, kuri Lietuvoje tarsi šešėlyje, tikslų – jos kūrimas, visų pirma prisimenamos dvi asmenybės – rašytoja Jurga Ivanauskaitė ir fotomenininkas bei poetas Paulius Normantas, abu nuolat lankę budistinius kraštus ir juos propagavę. Šalia ir atsakymas pateikiamas: „čia „kalčiausia“ šio tikėjimo filosofija. Nesiafišuoti. Tiesiog tikėti. Praktikuoti. Gyventi kaip budistui. Arba, anot sōtō zen mokyklos įkūrėjo Shunryū Suzukio Roshio (1904–1971) mokymo, paprasčiausiai sėdėti ir tyliai pasiekti nušvitimą“ (p. 66). Paminimas ir vienas pirmųjų Lietuvos budistų – vertėjas, psichologas Antanas Danielius (1942–2002). Informuojama, kad Lietuvoje yra tibetietiško, japoniško ir korėjietiško budizmo atmainų sekėjų. Tarp žinomų zen budistų – rašytojai Algimantas Lyva, Robertas Kundrotas, žurnalistas Rytis Juozapavičius. Prieš porą dešimtmečių vykdyto visuotinio surašymo duomenimis, save budistais įvardijo 408 mūsų valstybės piliečiai. Be kita ko, monografijoje pristatytos ir kitos Tibeto religijos – bon, seniausioji, panaši į šamanizmą, dzogčenas – senovinė tradicija, išsirutuliojusi Indijoje ir Tibete, kalačakros tantra  – kartais pavadinama kontroversiška, o įsigilinus – nemokanti nieko blogo, karma kagyu, arba Deimantinio kelio budizmo mokykla, pažyminti meditacijos svarbą, lodžongas – sudėtinga tibetietiško budizmo tradicijos praktika, proto mankšta ir dvasios ugdymo menas, reiyukai – vidinio tobulėjimo centras, kuris jungia savyje Lotoso sutros kultą bei protėvių tradiciją ir kurio tikslas – kad būtų kuo daugiau besistengiančių harmoningai suderinti savo ir kitų poreikius. Lietuvoje bono sekėjų nedaug, organizacija neregistruota. Dzogčeno bendruomenė veikia nuo 1992-ųjų, įregistruota 2002-aisiais „Dorželing“ vardu. Kalačakros tantros sekėjai turi svetainę internete. Karma kagyu įregistruota 1998 m., Lietuvoje – apie pusšimtis narių, toji budizmo mokykla pažymi meditacijos svarbą. Budistų bendruomenė Reiyukai Teisingumo ministerijoje įregistruota 2001-aisiais, veikia Klaipėdoje, Vilniuje. Pirmoji zen bendruomenė mūsų šalyje susikūrė 1989-aisiais. „Vilniaus zen centre vyksta rytinės ir vakarinės praktikos, kelių dienų, savaitgalio atsiskyrimai. Kasmet Vilnių aplanko 2–3 zen mokytojai iš Korėjos, Honkongo, JAV ir kitų šalių. Ilgalaikėms zen pratyboms mokiniai iš Lietuvos važiuoja į Lenkiją, JAV arba Korėją, kur vyksta trijų mėnesių atsiskyrimai. Zen budizme budistinė filosofija akcentuojama mažiausiai iš visų Budos mokymo sekėjų bendruomenių. Esminis zen tikslas – per meditaciją pasiekti nušvitimą, tačiau to siekiantis jokiu būdu neturi pamiršti kasdienių darbų“ (p. 81). 

*

Apie daoizmą – religinę ir filosofinę sistemą, V a. pr. Kristų atsiradusią Kinijoje, esame girdėję iš ją tyrinėjusių Lietuvos mokslininkų A. Andrijausko, D. Švambarytės, L. Poškaitės. O M. Peleckio dėmesys daugiausia sutelktas į „Falun gong“ mokymą  – senovinį kinų mokymą apie visatą, kurio esmė – tolerancija, atjauta, kantrybė. Monografijos autoriui viena šio mokymo išpažinėja iš Kanados apie jo esmę yra pasakiusi dar suprantamiau: „Būti geru žmogumi.“ Įdomu, kad šis mokymas apsiriboja savanoriais, nėra jokių dvasininkų, nėra ir narių sąrašų. Specialius meditacijos ir tradicinius kinų mankštos pratimus „Falun gong“ nariai Vilniuje, Sereikiškių parke, atlikinėjo dar 2001-ųjų rudenį. Šiuo egzotišku tikėjimu lietuvius bandė sudominti trys latviai ir kanadietė Prieš tūkstančius metų sukurtą sistemą, padedančią tobulinti psichinę sveikatą, praktikuoja per 100 milijonų pasaulio žmonių, ypač ji paplito po 1992 metų. Iki tol ir Kinijos valdžios požiūris į ją buvo teigiamas. Situacija pasikeitė 1999 m., kai po sociologinio tyrimo paaiškėjo, jog judėjimui priklauso daugiau žmonių nei komunistų partijai. Tais pat metais jis paskelbtas už įstatymo ribų. Kinijos valdžia išsigando, kad nepasikartotų situacija, kuri ne kartą šalies istorijoje jau yra buvusi, – kai religiniai judėjimai nuvertė valdžią. Po prieš tokį sprendimą surengtos protesto akcijos „Falun gong“ paskelbta blogiu, informuota, kad jos nariai praras senatvės pensijas, bus ir kitaip persekiojami. Tąsyk buvo nužudyta apie 400 judėjimo narių, daug suimta. 

*

Nemažai knygos puslapių skirta gimtajam lietuvių tikėjimui, be kita ko, pažymint, kuo jis skiriasi nuo latvių dievturybos. Čia primenama, kad dabar tradicine religija pripažintas senasis dievturių tikėjimas Latvijoje pirmąsyk įregistruotas dar 1926 metais. Seniausiai ir vienintelei senojo lietuvių tikėjimo puoselėtojų organizacijai Romuvai ilgokai teko kovoti dėl oficialaus pripažinimo. Romuvos koncepciją dar 1900 m. sukūrė Vydūnas, o pirmąją Romuvą 1929-aisiais – Domas Šidlauskas-Visuomis. Būta nemažai sekėjų Amerikoje. 1952–1960 m. veikė pogrindyje, likvidavo KGB. Pogrindinės grupės buvo Intos lageryje, tremtyje. 1967 m. atkūrė Jonas ir Inija Trinkūnai, senuoju baltų tikėjimu susidomėję studijuodami Vilniaus universitete. Šiuo metu aktyvių senojo lietuvių tikėjimo išpažinėjų – apie pusketvirto tūkstančio. Ypatingas įvykis – J. Trinkūno įšventinimas į krivius Vilniuje, ant Gedimino kapo kalno, 2002 m. spalio 19 dieną. Senoji religija tradicine Lietuvoje pripažinta tik 2021 metais. „Romuva – seniausia ir vienintelė senojo lietuvių tikėjimo puoselėtojų organizacija, jos veikloje nėra sektos požymių, ji neužsiima mistinėmis praktikomis, tik bando prikelti pamirštus papročius, apeigas, dainas. Jos dėka nemažai jaunimo domisi tuo, kas ilgai buvo slepiama arba pamiršta“ (p. 85). Palyginimui: kuo skiriasi Lietuvos „pagonys“, knygoje pateikiamas pasikalbėjimas su artimiausių kaimynų – latvių prigimtinį dievturių tikėjimą išpažįstančios bendruomenės atstove. 

* Monografijoje išsamiai atsakoma į klausimą, kuo jogas skiriasi nuo krišnaisto, aiškinama, kas ji, apie milijardą pasekėjų turinti viena seniausių pasaulio religijų  – hinduizmas. Išsamų įspūdį apie krišnaistų tikėjimą ir gyvenimą galima susidaryti iš knygoje pateikiamo pokalbio su vienu iš šios religinės grupės vadovų. Nemažai dėmesio skirta islamui, Lietuvoje gyvuojančiam daugiau kaip 600 metų totorių ir kitų tautų dėka. „Atkūrus nepriklausomybę, paskutiniame XX a. dešimtmetyje musulmonų Lietuvoje pradėjo daugėti. Tai – sparčiausiai auganti religija pasaulyje, tačiau šis procesas mūsų stebinti neturėtų“ (p. 110). Skyrelyje „Kabalistai, arba Kodėl Vilnius vadinamas Šiaurės Jeruzale“ informuojama, kad kabala – judėjiško misticizmo tradicija, atsiradusi XI–XIII amžiuje. Susidomėjimas ja ypač išaugo XX a. pabaigoje, ją studijuoja tokios garsenybės kaip Madonna, Britney Spears, Demi Moore, Naomi Campbell ir kt. Glaudžiai susijusi su Lietuva. Lietuvoje studijuojančiųjų vis daugėja. „Pagrindinė kabalistų knyga  – mistiniai Toros komentarai „Zohar“, jų atsiradimas apgaubtas legendų. (...) Kabala moko, kad pasaulis atsirado iš Dievo emanacijų, kurių yra dešimt. Žmogaus vidaus struktūra atitinka visatos struktūrą, tačiau žmogaus nuodėmės kenkia šiai harmonijai. (...) Kabala yra slaptasis mokslas, nes tyrinėja slaptus, penkiais pojūčiais neprieinamus faktorius. Labai svarbus mokytojo ir mokinio santykis, nes, tik bendraudamas su mokytoju, mokinys įvedamas į mokymą ir sužino kabaloje užslėptas paslaptis“ (p. 122). 

* Daugiausia monografijos puslapių, net 113, paskirta krikščioniškiesiems tikėjimams. Pradedant abraomitais, baptistais, Jehovos liudytojais ir baigiant kvakeriais, Jungtine metodistų bažnyčia, mormonais, munistais, fokoliarais, Medžiugorjės fenomenu, Naująja apaštalų bažnyčia, adventistais bei kitomis bendruomenėmis ir nedenominacinėmis bažnyčiomis. Tarp jų – ne viena skandalingai pagarsėjusi bažnyčia, kontroversiškas NRJ. Pateikiama ne tik plati informacija apie kiekvienos iš jų atsiradimą pasaulyje ir Lietuvoje, bet ir tikėjimo išpažinimai, doktrinos, pasižadėjimų tekstai, sakramentai ir kt. Čia ir įvairių šalių religijotyrininkų vertinimai, spaudos atsiliepimai, liudininkų tvirtinimai. Be kita ko, pateikiami ir katalikų bažnyčios pripažinti (ir kai kurie nepripažinti) žymiausi Marijos apsireiškimai.

* Specialus knygos skyrius paskirtas New age  – „Naujojo amžiaus“ sąjūdžiui, prasidėjusiam 1971 m., kai pasirodė knyga, vadinama kontrkultūros biblija. Monografijos autorius, analizuodamas dėl šio reiškinio Lietuvoje atsiradusius išpažinėjų darinius, atsako į klausimą, kas tai – žmonijos ateitis ar tik banalybės. Čia plačiau minimas Po- NAUJOJI ROMUVA, 2022 , N R . 4 ( 621 ) 39 vilo Žėko mokymas ir garsioji Čepukų piramidė, Lietuvos ezoterikų konfederacija, kurios tikslas – „įvesti civilizuotą tvarką ezoterinių žinių ir praktikos naudojimo srityse“ (p. 242), antropoteosofija (mistinė doktrina), satanizmas, spiritizmas ir kiti judėjimai bei reiškiniai, kurių vienas naujausių – Anastazijos sekėjai (impulsą judėjimui suteikė mistinė moteris, paslaptinga žiniuonė, neva gyvenanti Sibiro taigoje). „Tokių naujųjų judėjimų pasaulyje suskaičiuojama per 5  000. Lietuvoje jų nėra daug, tačiau didžioji dalis New age propagandos mūsų šalies žmones nevaržomai pasiekia per vadinamuosius ezoterinius knygynus, kuriuose galima įsigyti įvairiausio plauko „burtininkų“ literatūros“ (p.  254). „Tačiau ši knyga nėra New age tikėjimų reklama, – pažymi monografijos autorius. – Norėtume pabrėžti vienintelį dalyką: be įdomių, nors ir neoriginalių mokymų, esama ir daugybės anekdotinių NRJ, kurių skaičius tik didėja. Mūsų manymu, tik tradicinės religijos gali duoti žmogui visą suvokimą apie tikėjimą, tačiau postmoderniųjų, „naujųjų“ religijų tyrinėjimas taip pat gali duoti naudos suvokiant dvasingumą“ (p. 249). 

* Kelios ištraukos iš išvadų skyrelio. Iš tikrųjų verti dėmesio visi jo puslapiai, apibendrinantys tai, kas sukaupta knygoje. Atsakydamas į klausimą, ar Lietuvos NRJ skiriasi nuo kitų šalių religinių judėjimų, monografijos autorius pažymi: „Ir taip, ir ne. Taip, nes Lietuvoje, kaip ir daugelyje šalių, esama nemažai senosios religijos išpažinėjų, ne, – nes perimame daug ką ir iš Rytų, ir iš Vakarų. XXI a. pr. Lietuvoje madinga domėtis fengšui, reiki, dzenbudizmu, new age religijomis: visa tai panašu į 7–8 dešimtmečių Vakarų Europą ir Jungtines Valstijas“ (p. 357–358). Įvairiais aspektais aptaręs NRJ, M. Peleckis siūlo kelias principines išvadas: „į tyrimo lauką patekę judėjimai dažniausiai yra senųjų, tradicinių religijų atšvaitai kreivame veidrodyje“; „beveik visų NRJ doktrinų filosofinės (arba teologinės) ištakos – akivaizdžios, siekiančios senąsias tradicijas, tačiau dažniausiai daugiau ar mažiau įtaigiai pridengtos mesianistinėmis religinių judėjimų lyderių (dažnai charizmatinių) pretenzijomis į originalumą ir išskirtinumą“; „akivaizdu, jog svarbiausios į tyrimo lauką patekusios doktrinos, iškreipiančios Tradiciją, naudojamos įvairioms psichologinėms manipuliacijoms  – dažniausiai tam, kad į NRJ būtų pritraukta kuo daugiau narių, tai religines grupes paverčia turtingesnėmis, įtakingesnėmis“ (p. 358).

Dar keli svarbūs dalykai: „NRJ paprastai mums ateityje žada lengvą, šviesų, nerūpestingą gyvenimą, o Tradicijos (kitaip dar vadinamos Keliu) atstovai to nežada. Einant Keliu, gyvenimas netampa paprastesnis ar lengvesnis, tačiau jis tampa įdomesnis. Kovoti su NRJ beprasmiška, – jiems patinka, kai su jais kovojama, tada NRJ jaučiasi esą reikšmingi, prisiima aukos vaidmenį“; „greta teorinės NRJ analizės lygiagrečiai atliktas ir nemažiau svarbus faktografinis aptariamų krypčių sisteminimo ir jų pagrindinių idėjinių ir ideologinių orientacijų išryškinimo darbas“ (p. 358–359). Neabejotina, kad ši monografija ne vienam padės nepasiklysti NRJ džiunglėse. Norint susivokti, kur tikrasis Dievo žodis, o kur  – apsišaukėlio klejonės, M. Peleckis siūlo atsiversti bet kurį senovinį šventraštį ir jame neabejotinai rasime patvirtinimą, jog visi esame vieno Sutvėrėjo vaikai. Sukaupti tokią įvairiapusę medžiagą monografijos autoriui padėjo ir daugelio kalbų mokėjimas: M. Peleckis – Tarptautinės hiperpoliglotų asociacijos (The Association of Hyperpolyglots) narys.