Dviejų eilučių istorija

 Nesutilindžiavo pamokai ar pertraukai mokyklinis varinis varpelis, tik rūdimis springstančiais vyriais skaudžiai sugirgždėjo keletos spalvų dažų likučių konfeti pasidabinusios klasės durys. Į klasę tyliai lėtai įėjo jos esybė mokytoja Išmintis. Berniukas neatsistojo, toliau tebesėdėjo, ir, susikaupęs, lyg besiožiuojančia parkerio plunksna kažką dar skrebeno tame popieriaus lape. Galbūt bandė paryškinti taškus, galbūt padėti daugtaškius. Jos esybė priėjo prie berniuko, ir palinkusi, pro kuklų jo petuką, pagražintą keliais šviesiais plaukeliais, susidomėjo tomis dviem eilutėmis. Po minutėlės atsitiesė, ir iš lėto savo žydrųjų, lyg tas rašalas, akių žvilgsnį nukreipė langų link. Atrodė, kažkas dręskiančio, lyg ta berniuko parkerio plunksna, palietė jos tauriuosius vidinius klodus. Jos skruostais, tarytum dvi skaidrios sraigytės, iš tos akių žydrumos žemyn palengva slinko ašaros, palikdamos spindinčius, lyg pavasariniai upeliukai, pėdsakus.

Vakarėjo. Pamažu, lyg nedrąsiai, besileidžiančios saulės spinduliai pro klasės langus ėmė dairytis po vidų, voratinklinių portjerų šešėlių siluetus dėliodami ant grindų, sienų, tų keletos mokyklinių suolų. Neaišku, kada paliko klasę tas šviesiaplaukis dviejų eilučių autorius, ir jos esybė mokytoja Išmintis. Galbūt seniai seniai,  galbūt prieš akimirką. Ir tas visai juk nebuvo svarbu, kaip ir nesvarbu ar jie išėjo kartu, ar kiekvienas sau. Dabar tiesiog jų nebuvo, kaip ir nebuvo pageltusiame sąsiuvinio lape, ant vieno iš suolų, tų dviejų sakinių. Galbūt juos ištrynė jo didenybė visagalis Laikas, galbūt tai tebuvo akimirkos magija, o gal ištirpdė nusileidusios dvi skaidrios sraigytės.

Vakarėjo, pamažu viską ėmė dengti pilkos sutemų paklodės, sakytum norėdamos paslėpti Didžiąsias gyvenimo Paslaptis.

2023-02-21