Pavyzdžių įtaka ir reikšmė žmogui, arba Nemeskime kelio dėl takelio

     Kodėl Dievas visus laikinius gyvūnus paleido į gamtą, o žmogų apgyvendino savo sode? 

     Todėl, kad visi gyvūnai iš prigimties žino, kaip jie turi gyventi, o žmogui to reikia mokytis. Vadovėliuose rašoma, kad žmogaus protėviai palaipsniui visko išmoko ir tapo tikrais žmonėmis, – bet tai nesusipratimas. Mes esame žmonės ne todėl, kad daug ko išmokome, o todėl, kad galėjome visko išmokti, kad mūsų smegenys yra visiškai kitokios nei gyvūnų. Tik mums reikia teisingų (mūsų prigimtį atitinkančių) pavyzdžių (šventosios dvasios).
     O kas būtų atsitikę su žmogumi jeigu jį supančioje aplinkoje jam tinkamų pavyzdžių nebūtų buvę?? Apie tai byloja tikrų „mauglių“ istorijos. Vaikai nuo mažens augę laukinėje gamtoje tarp žvėrių (vilkų, šunų ar beždžionių) staugė, lojo ar ūkčiojo, bet ne kalbėjo. Jie plėšė nuo savęs drabužius, veržėsi į laisvę ir nepripažino žmonių maisto. Jie netgi ne vaikščiojo, bet ropojo keturiomis arba tūpčiojo – priklausomai nuo to ką matė: vilką, šunį ar beždžionę.
     1800 metų sausį Averono apylinkėse buvo sugauta būtybė, kurios tik išvaizda priminė žmogų. Tai buvo 11 – 12 metų berniukas. Jo elgesys bylojo, kad jam svetima viskas, kas žmogų skiria nuo gyvūno. „Averono laukinis“ tapo visos Prancūzijos sensacija. To meto didžiausias autoritetas psichiatrijos srityje F. Pinelis ištyrė berniuką ir konstatavo, kad jo jutimo organai neišsivystę, judesiai nekoordinuoti, kalbos nėra nė užuomazgų, o svarbiausia – jis neturėjo protinių gebėjimų. F. Pinelio išvada: „Averono laukinis“ – nepagydomas idiotas. 
     Su tokia diagnoze nesutiko Žanas Itaras. Jaunas medikas nusprendė įrodyti, kad lavinant berniuko pojūčius, ugdant žmogiško elgesio ir bendravimo normas laukinį galima paversti pilnaverčiu žmogumi. Tačiau po penkerių metų titaniškų pastangų Itaras pasiduoda... Jis priverstas pripažinti, kad, nors pažanga akivaizdi, palyginti su normaliais vaikais, buvęs laukinis neišmoko nei kalbėti, nei mąstyti.
     Žymi lietuvių kilmės mokslininkė Birutė Galdikas 1971 metais išvyko į Indonezijos Borneo salą tyrinėti orangutangų. Ten gimė jos sūnus Bintis. „Aplink save matydamas vien orangutangus, berniukas vis labiau ėmė mėgdžioti jų elgseną, veido mimikas, pamėgo laipioti į medžius. Apsilankęs psichologas patarė Bintį išvežti.“ (Lietuvos rytas. 2000 m. rugsėjo 9 d. Nr. 212.)
     Oksaną Malają, gimusią 1983 m. lapkričio 4 d. aptiko 1991 metais atkampioje Ukrainos TSR vietovėje, griūvančioje fermoje. Valdžios atstovams iš pirmo karto jos net pagauti nepavyko – apgynė ją auginę šunys. Pagauta ir uždaryta izoliatoriuje ši būtybė bejėgiškai gulėjo ant grindų, tačiau kai prie jos kas nors artinosi, ji rodė dantis ir grasinančiai urzgė. Laukinukė judėdama keturiomis lengvai užšokdavo ant kėdės ar stalo. Atsidūrusi tarp žmonių Oksana galėjo pasakyti tik „taip“ arba „ne“ – užtat gerai lojo. Prieš valgydama ji maistą apuostydavo, o ilsėdavosi ant grindų susirietusi į kamuoliuką. 
     Oksaną Malają apgyvendino Odesos protiškai atsilikusių vaikų globos namuose. Viso kolektyvo pastangomis mergina išmoko skaityti, truputi rašyti, skaičiuoti iki dvidešimties. Ji jau geba nusiprausti, išsivalyti dantis, apsitarnauti, o svarbiausia, normaliai bendrauja su žmonėmis, nors gyvūno instinktai tebėra giliai įsišakniję. Tačiau ja besirūpinanti gydytoja sako, jog maža vilties, jog Oksana kada nors galės gyventi savarankiškai. (Pagal Liudmilos Tribušnajos 2001 m. straipsnį:http://www.peoples.ru/family/children/malaya/). Surinkite Google „Oksana Malaja“ ir galėsite ją pamatyti filmuotoje medžiagoje.     
     Berniukas iš Ugandos, Džonas Sibunija, kurį laiką augo džiunglėse tarp žaliųjų beždžionių. Nors vėliau jį daug ko mokė, Džono gebėjimas pačiam kalbėti ir suvokti kitų kalbą buvo labai ribotas. Ištyrus jo smegenis kompiuteriniu tomografu paaiškėjo, kad toje vietoje kur turėjo būti kalbos sritis, yra tamsi dėmė. Niaurobiologas Džei Geit šią anomaliją aiškino stipriu smūgiu į galvą. Iš tikrųjų tai vaiko smegenų raidos sutrikimas atsidūrus netinkamoje aplinkoje. Smegenų sritis, atsakinga už kalbą nesusiformuoja savaime, vien tik pagal DNR informaciją. Kad vaikas išmoktų kalbėti jis turi girdėti kalbančius žmones! 
     Ar Jūs kada nors susimąstėte, kodėl nėra kalbančių kurčiųjų, o yra tik kurčnebyliai?? Jeigu nuo gimimo vaikas nieko negirdi, kodėl jis negali kalbėti? Juk tokio vaiko kalbos aparatas yra pilnai susiformavęs ir veiksmingas? Atsakymas paprastas, jeigu vaikas negirdi kalbančių žmonių, tai jo smegenyse negali susiformuoti kalbos sritis, anksčiau sakydavo kalbos centras. Negalios atveju įsijungia kompensaciniai mechanizmai. Aklasis jaučia pasaulį geriau už sveikąjį ausimis ir pirštais, kurčiasis – akimis.
     Taigi, sveikas (girdintis) žmogaus vaikas kalbančių žmonių informaciją natūraliai kaupia savo smegenų žievės pokyčiais, formuojančiais taip vadinamą kalbos (44 arba Broca) sritį (žemėlapį)!! Štai kodėl iš prigimties kurčias yra ir nebylys. Beje, kalbos sritis nebūtinai turi susiformuoti standartinėje smegenų vietoje. 
     Nei šuniukui, nei kačiukui, kad jie lotų ar miauktų, nereikia to girdėti, gyvūnų garsus valdanti smegenų struktūra pakankamai gerai užprogramuota genais - ne genuose. 

     „Tik gimus mūsų smegenų žemėlapiai yra tarsi juodraščiai, tarsi eskizai, kuriems trūksta detalių ir diferenciacijos. (...) Nuostabiausia tai, kad kritiniu laikotarpiu smegenų žievė tokia plastiška, kad jos struktūrą keičia kiekvienas naujas dirgiklis. Toks jautrumas leidžia kūdikiams ir mažiems vaikams kritiniu kalbos (ir visų kitų įgūdžių – aut. past.) laikotarpiu atskirti naujus garsus ir žodžius be jokių pastangų, tiesiog klausantis, kaip kalba tėvai. (...) Praėjus kritiniam laikotarpiui, vaikai, kaip ir suaugusieji, žinoma, ir toliau gali mokytis kalbų, tačiau tam reikalingos pastangos ir dėmesys.“ (Doidge N. Save keičiančios smegenys. V., 2012. P. 89.) Ne veltui patarlė sako, kad lenk medį, kol šis yra jaunas.
      „Ericas Kendelis buvo pirmasis parodęs, kad mokantis keičiasi tam tikrų neuronų struktūra ir tarp jų esantys sinapsiniai ryšiai. Jis pirmasis pademonstravo, kad mums formuojant ilgalaikius prisiminimus keičiasi neuronų anatominė forma ir didėja jų su kitais neuronais turimų sinapsinių ryšių skaičius. Už šį darbą 2000 metais jis buvo apdovanotas Nobelio premija.“ (Ten pat. P. 220; 221.) 
     Iki tol „mokslininkai tikėjo, kad vienintelė galimybė smegenims pakeisti savo struktūrą yra rūšies evoliucija, kuri daugeliu atvejų gali užtrukti tūkstančius metų. Pasak moderniosios Darvino evoliucijos teorijos, naujos biologinės tam tikros rūšies smegenų struktūros galimos tik dėl mutacijų, kurios nulemia genofondo variacijas. Jei šios variacijos naudingos išgyvenimui, tikėtina, kad jos bus perduotos ir kitoms kartoms.“ (Ten pat P. 292.)
     Subrendusio žmogaus šnekėjimas, kaip ir bet kuri kita jo veikla, vaiko atžvilgiu yra pavyzdys (pagal Šventąjį Raštą - dvasia). Tik vaiko smegenų ir reikiamų pavyzdžių sąveikoje susiformuoja smegenys, kurios užtikrina kalbėjimą, rašymą, skaičiavimą, gebėjimą piešti, groti ar šokti... Jeigu žmogaus vaikas dėl vienų ar kitų priežasčių negirdėjo kalbančių žmonių, jis ir nekalbės, jo smegenys šiuo atžvilgiu nebaigs formuotis (neišnaudos savo prigimtinių galimybių), neturės baigtos žmogiškos struktūros ir negalės atlikti kalbos funkcijų. 
     Jeigu vaikas augs neraštingoje aplinkoje (kur nebus rašančių žmonių) jo didžiųjų smegenų pusrutulyje prie ketvirto lauko, atsakingo už rankos motoriką, nesusiformuos rašymą valdanti (taip vadinama Eksnerio) struktūra.
     Apibendrinkim: žmogaus kūdikis neturi genetinės informacijos apie savo paskirtį. Šią jam gyvybiškai ir emociškai  svarbią informaciją jis turi gauti iš aplinkos. Paprastai tariant žmogus negimsta nei medžiotoju, nei žemdirbiu, nei dainininku.., nei motina, nei tėvu, nei apskritai žmogumi. Tai pati bejėgiškiausia būtybė, nenulaikanti savo didelės galvos ir net nežinanti kokiu būdu jai skirta judėti. Toks mažiausiai savarankiškam gyvenimui paruoštas organizmas visiškai nepritaikytas išgyventi pasaulyje be žmonių!! Ir jeigu žmogaus kūdikis ar vaikas pateks į jam netinkamą aplinką jis atrodys panašesnis į gamtos klaidą, nei į Dievo (kitiems evoliucijos) kūrimo viršūnę.
     Iš čia paminėtų faktų išklotinės išplaukia svarbiausios (esminės) išvados. Kiekviena sekanti žmonių karta CIVILIZACIJOS (vaikščioti, kalbėti, šokti...) turi mokytis iš naujo. Tam reikia sąlygų ne prastesnių negu turėjo jų tėvai. Tų sąlygų praradimą seka žmonijos degradacija. Sąlygos prarandamos dėl stichinių nelaimių, karų, epidemijų, persikėlus į žemesnio lygio aplinką, atitrūkus nuo savo civilizacijos ir panašiai.
     Antra, mes matome milžinišką PAVYZDŽIŲ įtaką bręstančiam vaikui. Pavyzdys gali būti geras arba blogas, teisingas arba klaidingas, atitinkantis žmogaus prigimtį arba neatitinkantis žmogaus paskirties. Blogiausias variantas būna tuomet kai pavyzdys yra tik vienas ir tas pats blogas - kai žmogaus palikuonys neturi galimybės rinktis. Kai šeimoje kartu su kūdikiu auga ir šunys - viskas gerai. Bet kai kūdikis auga tarp šunų ir nemato žmonių – pasekmės būna tragiškos. Neturėdamas iš ko rinktis žmogaus vaikas tampa... šunimi.
     Visus teisingus pavyzdžius galime apibūdinti vienu žodžiu: kultūra. Kultūra yra visa tai, kas perduodama ne per genetinį kodą: pvz., kalba, tapyba, vaizduojamasis menas, darbas, muzika, šokis, architektūra, mokslas, įstatymai, istorija, žemdirbystė, gyvulininkystė, jūreivystė... Kultūros užuomazgas turi daug aukštesniųjų gyvūnų, - bet tik užuomazgas. Kai jauna šimpanzė iš vyresnių šimpanzių išmoksta akmeniu suskaldyti riešutą – tai irgi kultūra. Kultūrą viena karta turi perduoti kitai, kaip estafetės bėgikai perduoda fakelą. Nutrūkus kartų kontaktui kultūra prarandama. Kultūra - civilizacijos pagrindas.
     Šiuo metu per televiziją rodoma nemažai realybės laidų, kuriose žmonės bando po vieną ar po kelis kuo ilgiau išgyventi laukinėje gamtoje be civilizacijos atributų. Laidoje „Nuogi ir įbauginti“ žmonės į laikinę gamtą išeina be drabužių ir turi ten ištverti kelias savaites. Akivaizdu, kad tokiems išbandymams žmonės visiškai nepritaikyti. Jie tuoj susižaloja basas kojas, juos sukandžioja uodai, skruzdėlės, musės, sparvos, širšės ar kiti vabzdžiai. Būdami pliki (be kailio) žmonės greitai nudega saulėje arba patiria šalčio šoką. Nors jie pasiima skeltuvą, puodą, mečetę (ar panašų daiktų rinkinį) tokį išbandymą atlaiko toli gražu ne kiekvienas. Žmogui iš civilizacijos perkeltam į laukinę gamtą, idealistiniai poreikiai tarytum išnyksta. Tokiame stovy atsidūrus laukinėje gamtoje jo tikslas: pavalgyti, sušilti (arba atvėsti) ir normaliai išsimiegoti.
     Todėl Dievas negalėjo Adomo ir Ievos paleisti į laukinę gamtą (Žemės dykynes), nes ten jie nebūtų išgyvenę be žmogaus prigimtį atitinkančios aplinkos ir pavyzdžių. Žmogus informaciją apie save turi rasti aplinkoje. Be atitinkamos kultūrinės terpės, žmogaus vaikas absoliutus nulis – tik degradavęs gyvūnas. Minimali kultūrinė terpė - bent vienas dvasiškai ir fiziškai subrendęs individas.
     Žmonės, nors ir paveldi unikalią prigimtį, gali tapti tobulais tik jų atžvilgiu tobuloje aplinkoje, kurioje yra dieviško gyvenimo ir bendravimo vienas su kitu pavyzdžiai. Tik ten, kur jie gaus teisingą informaciją apie save ir pasaulį. Tam tikslui Dievas ir įkūrė Žemėje Rojaus sodą, kur „išminties ir žinojimo juos pripildė, gera ir pikta jiems nurodė.“ (Šventasis Raštas. V.,1998. Sir 17. 7.) 
     Žmogaus palikuonys net kalbėti ar vaikščioti kaip skirta žmogui negali atlikti iš savęs, t. yra negavę reikiamos informacijos. Lygiai taip pat žmogaus palikuonys turi gauti teisingus nurodymus su kuo jie gali arba su kuo jie negali lytiškai santykiauti. Tam tikslui Biblijoje yra dvylikos lytinių draudimų sąrašas. Toliau ištrauka iš Kunigų knygos, dvidešimtojo skyrius Bausmės už įvairias nuodėmes. 
     „10Jei vyras svetimauja su ištekėjusia moterimi, nusikalsdamas svetimavimu su artimo žmona, abu – svetimautojas ir svetimautoja bus nubausti mirtimi. 11Jei vyras sugultų su savo tėvo žmona, jis atidengė savo tėvo nuogumą. Abu bus nubausti mirtimi – jie užsitraukė kraujo kaltę. 12Jei vyras sugultų su savo marčia, abu bus nubausti mirtimi. Jiedu nusikalto kraujomaiša – jie užsitraukė kraujo kaltę. 13Jei vyras sugultų su vyriškiu tarsi moterimi, jiedu abu nusikalto bjauriu iškrypimu – jie užsitraukė kraujo kaltę. 14Jei vyras vestų moterį ir jos motiną, nusikalstų kraujomaiša. Jie – jis ir jos – turi būti sudeginti ugnyje idant nebūtų tarp jūsų kraujomaišos. 15Jei vyras turi lytiniu santykius su gyvuliu, jis turi būti sudegintas, o gyvulį užmušite. 16Jei moteris eina prie gyvulio turėti su juo lytinius santykius, užmuši tą moterį ir tą gyvulį – jie turi būti nubausti mirtimi, nes užsitraukė kraujo kaltę.“  (Šventasis Raštas. V.,1998. Kun 20.) 
     Dievas Mozei sakė. „3Nesielgsite, kaip elgiamasi Egipto žemėje, kur gyvenote, ir nesielgsite, kaip elgiamasi Kanaano krašte, į kurį jus vedu. Jūs negyvensite pagal jų įstatus. 4Vykdysite tik mano įsakus ir ištikimai laikysitės tik mano įstatų: aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas.“ (Šventasis Raštas. V.,1998. Kun 18.) 
     Kas drįstų teigti, kad Dievo paliepimai yra neteisingi arba kad jie netinkami civilizuotai visuomenei? Nieko panašaus, jie aiškiai ir tiksliai sustato skirtingų lyčių ir kartų santykius į savo vietas ir atitinka tiek vyro, tiek moters prigimtį. Apie pirmapradį neklaidingų žinių šaltinį aiškiai byloja kita Šventojo Rašto vieta. „18Jeigu vyras sugultų su moterimi jos mėnesinių metu ir atidengtų jos nuogumą, jis atidengtų jos kraujo šaltinį, o ji atidengtų savo kraujo šaltinį. Abudu turi būti pašalinti iš jų tautos.“ (Šventasis Raštas. V.,1998. Kun 20.) Mėnesinių dienomis susilaikyti nuo lytinių santykių liepia ir šių dienų medicina.
     Šiandien žmonija gręžiasi link barbariško gyvenimo būdo. Pradeda toleruoti lytinius santykius tarp tos pačios lyties asmenų ir su tokiais lytiniais santykiais supažindina savo mažamečius vaikus. Mokslus baigęs, bet šeimos dar nesukūręs jaunimas į didėjančią LGBT bendruomenę žiūri tolerantiškai. Jie minkšti, infantilūs ir dar žiopli. Ką galima jiems patarti: neįsileiskite velnio į bažnyčią, nes tas lips ir ant altoriaus. Tos pačios lyties partneriai siekia šeimos statuto. Prilyginti šeimai jie reikalaus leidimo įsivaikinti. O šiandien jau prakalbo ir apie LGBT istoriją, nes siekia, kad apie juos kalbėtų mokytojai ir moksleiviai, dėstytojai ir studentai. 
     Tokiu būdu jie reikalauja išskirtinio DĖMESIO ir nori būti pagrindiniu PAVYZDŽIU jaunimui. Dėl savo gyvenimo stiliaus propagavimo jiems reikia paradų, juos puolančių (įžeidinėjančių) ir juos ginančių. Jiems parankiausi belyčiai vaikai ir jaunuoliai, kitaip tariant tie kurie iš dideli rašto jau „nežino“ kuriai lyčiai priklauso. Kol kas jie dar nedrįsta sakyti, kad vyriška ir moteriška lytis jau yra atgyvena, bet tam mus ruošia. Šiandien net vyriškos giminės žodis žmogus užkliūna. 
     Žymi moteris radijo laidos metu retoriškai klausė. Kas našlaičiui yra geriau: gyventi vaikų namuose ar turėti dvi mylinčias mamytes, arba du mylinčius tėvelius? Tuokart žurnalistas Algis Ramanauskas dviejų mamyčių ir tėvelių versijai neprieštaravo. Bet daiktus reikia vadinti savais vardais: našlaičiui tai būtų ne dvi mamos ir ne du tėčiai, o tik dvi tetos ir du dėdės, kurie dėl subjektyvių ar objektyvių priežasčių nenori ar negali natūraliu būdu turėti savo palikuonių. Motinos ir tėvo titulai nėra duotybė, jie užsitarnaujami.
     Nepamirškime, kad vaikas turi prigimtinę teisę matyti teisingą skirtingų lyčių bendravimo pavyzdį, o ne jį dvasiškai ir fiziškai luošinantį iškrypimą. Pati blogiausia situacija bus tam vaikui, kuris matys tik jo prigimtį neatitinkančius pavyzdžius. Tuomet jis neturės pasirinkimo laisvės. „14Kai Dievas pradžioje žmogų sukūrė, jis davė jam galią laisvai pasirinkti. (...) 16Jis padėjo prieš tave ugnį ir vandenį; tiesk ranką į tą, kurį tu pasirenki.“ (Šventasis Raštas. V.,1998. Sir 15.)
     Stipruolis tenesigiria savo stiprumu, turtuolis tenesipuikauja savo turtais. „Bet jei kas didžiuotųsi, tesididžiuoja, kad turi išminties pažinti mane... (Šventasis Raštas. V.,1998. Jer 9.)
     Verčiau paklausykime JO nurodymų (aukštesnio lygio informacijos) ir nemeskime švaraus kelio dėl purvino takelio. Jeigu keli nuošimčiai žmonių gimsta luoši, tai dar nereiškia jog sveikieji turi taip pat susiluošinti. Juo labiau, kad dalis luošų susižalojo patys. Arba kodėl mes turėtume sekti kitų (paklydusių) šalių pavyzdžiu? O gal jau praradome savo galvas ir vertybes? 
     2021-10-05 daug televizijos kanalų transliavo Prancūzijos katalikų bažnyčios atgailą. Nuo 1950 metų Prancūzijoje užfiksuota virš 216 000 pedofilijos atvejų... Daugiausia nukentėjo 10 – 12 metų berniukai. „J.-M. Sauve`as sekmadienį naujienų agentūrai AFP sakė, kad tyrimo metu išaiškinta 2,9–3,2 tūkst. pedofilų kunigų ir kitų Bažnyčios narių. Pasak jo, tai minimalus išaiškintas skaičius.“
     Tame yra du baisumai. Pirmasis, - tai ką jie darė. Antrasis, - tai, kad jie netiki Dievu. Jeigu jie tikėtu Dievu taip nesielgtų, nes už tokius veiksmus jų (kaip pareigūnų) laukia dviguba atsakomybė per gyvųjų ir mirusiųjų teismą. Biblijoje nėra draudimo vyrui santykiauti su vaiku. Matyt tokio nuopolio tais laikais dar nebuvo.
     Katalikų bažnyčia remiasi Šventuoju Raštu, bet jame juodu ant balto parašyta, kad celibatas Dievo tarnams nėra būtinas. „1Toks yra tikras žodis: jei kas siekia vyskupauti - trokšta gero darbo. 2O vyskupas turi būti nepeiktinas: tik kartą vedęs, blaivus, protingas, padorus, svetingas, gebąs mokyti. 3Ne girtuoklis, ne kivirčius, bet švelnus, nemėgstantis vaidytis, negodus, 4geras savo namų šeimininkas, turintis klusnius ir tikrai dorus vaikus. 5Jei kas nesugeba šeimininkauti savo namuose, kaipgi jis vadovaus Dievo Bažnyčiai?!“ (Šventasis Raštas. V., 1998. 1Tim 3.) Analogiški reikalavimai ir diakonams (patarnautojams). Tai kam Dievo tarnams pasirinkti tokį išbandymą, kuris prieštarauja jų vyriškai prigimčiai ir kurio jie nėra pajėgūs išlaikyti?
     Biblija turi dar vieną, ne mažiau prasmingą pavadinimą: TESTAMENTAS. Testamentu kažkas kažkam užrašo savo turtą, šiuo atveju Dievas - žmogui. Žinoma, palikimu galima ir pasinaudoti, ir jo atsisakyti. Bet ar protinga atsisakyti tokio turto kaip teisingas patarimas? Kas atsitinka tuomet, kai žmogus save stato aukščiau už Dievą ir JO neklauso? „24Nepasidarykite nešvarūs nė vienu iš šių papročių, nes tokiais papročiais yra suteršiamos tautos, kurias išvariau jūsų akyse. 25Taip buvo suterštas kraštas, todėl nubaudžiau jį už jo kaltę, ir pats kraštas išvėmė savo gyventojus.“ (Šventasis Raštas. V.,1998. Kun 18.) 
     
     2021-01-24 Helsinkyje numatytas pirmas teismo posėdis, jame bus nagrinėjama ypatingos svarbos byla. Kaltinama Suomijos parlamentarė Paivi Riasianen. „Jos teisinis persekiojimas prasidėjo 2019 metų birželį, kai ji socialiniame tinkle „Twitter“ kreipėsi į Liuteronų Bažnyčios vadovybę, išreikšdama abejonę tuo, kad jie oficialiai remia LGBT renginį „Pride 2019“, pridėdama Biblijos teksto citatos nuotrauką. (...) Suomijos generalinė prokurorė parlamentarei P. Riasianen, penkių vaikų motinai, atnaujino seniai nutrauktą bylą dėl krikščioniškai organizacijai parašytos knygelės apie žmogaus lytiškumą...“ (XXI amžius / Lietuvos krikščionys kviečia palaikyti Suomijos parlamentarę, kuri bus teisiama už Biblijos citavimą. 2022. Nr. 3. P. 20.) 
     Šventasis Raštas į akis rėžia karčią tiesą. Tiesa niekam nepatinka, o štai melas apibūdinamas kaip saldus. Buvo metas kai Šventojo Rašto savininkui grėsė mirties bausmė, nes jis labai nepatiko ir nepatinka diktatoriams. Už Bibliją Šiaurės Korėjoje šiandien žmogų pasodintų į kalėjimą. Bet tai knyga sumušusi visus ilgaamžiškumo ir populiarumo rekordus. Net marksizmo – leninizmo lektoriai pripažino, kad Lenino raštai savo tiražais neprilygo Biblijai. 
     Kaip mane gali pavadinti tie, kuriems šis tekstas nepatiks? Nesantaikos kurstytoju, homofobu, atsilikusiu, nepažangiu..? Biblijoje parašyta, jog niekas žmogaus negali suteršti iš išorės. Viskas kas žmogui užtraukia gėdą išeina iš jo vidaus: iš jo elgesio, iš jo darbų, iš jo kalbų. Jums pateikiau labai svarbią informaciją, o išvadas darykite patys.