REIKIA KELTI KULTŪRINĮ LYGĮ, sako teatro ir kino aktorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Regimantas ADOMAITIS

Gimėte Šiauliuose. Kurioje miesto dalyje gyvenote? Ar iš tos ankstyvos vaikystės, prabėgusios Šiauliuose, išliko kokių prisiminimų? Kodėl ir kada išsikėlėte?

Iš Šiaulių laikotarpio visiškai nieko neatsimenu, nes buvau dar 
visai mažas, kai iš Gubernijos, kur gyvenom, išsikėlėme į Kauną. 
Daugiau atsimenu jau iš Šimonių kaimo prie Pasvalio, kur tėvas 
nuvežė per karą ir apgyvendino namelyje prie savo statyto vandens 
malūno ant Mūšos. Sibiro ragaut neteko, nes, atėjus sovietams, malūnas 
ir užtvanka jau buvo vandens nugriauti.

Vidurinę baigiau Pasvalyje.

Ar su Šiauliais dar turite kokių sąsajų?

Ne.

Vienas Jūsų biografijos faktas ypatingas – prieš studijas 
aktoriniame baigėte fizikos-matematikos fakultetą. Tokio pavyzdžio 
tarp kolegų turbūt daugiau nėra. Tuo labiau, kad fizikai ir lyrikai 
anuomet buvo vertinami kaip visiškos priešingybės. Tikriausiai ne 
taip paprasta buvo apsispręsti ir pasiryžti dar vienoms studijoms?

Perėjimas nuo fizikos prie teatro buvo labai paprastas: teatrą 
mylėjau visada, nepraleisdavau nė vieno gastroliuojančių teatrų 
spektaklio, bet, baigęs vidurinę, pasirinkau fiziką, tenkindamas greičiau 
tėvų, o ne savo norą. 

Buvau, ko gero, komedijinis aktorius, bet dėl fizinių duomenų 
režisieriai stumdavo į herojinio plano vaidmenis, todėl mėgstamų 
vaidmenų nedaug.

Ką išskirtumėte iš vaidmenų teatre?

Iš tokių galiu paminėt tik keletą. Tai – Francas iš J. P. Sartro 
pjesės „Altonos atsiskyrėliai“ (Nacionalinis dramos teatras, režisierius 
H. Vancevičius), Seras – iš R. Harvudo „Aprengėjo“ (Nacionalinis 
dramos teatras, rež. A. Latėnas), Hendelis – iš P. Barzo „Susitikimo“ 
(Nacionalinis dramos teatras, rež. R. Banionis), Tėvas – iš F. Bordono 
„Paskutinių mėnesių“ (Vilniaus mažasis teatras, rež. R. Tuminas ir A. 
Dapšys). 

Daug metų tyrinėju gyvenimo, likimo ir kūrybos temą. Ką 
Jums sako tų trijų žodžių kaimynystė? Ar tikite likimu? Toks 
įspūdis, kad jis Jums buvo dosnus. Ar visada? 

Likimas, be abejo, egzistuoja, nors savo valia ir atkaklumu galime 
daug ką pakoreguoti. 

Prisipažinsiu: pasipiršau būsimai žmonai spektaklio 
„Mindaugas“ metu, kai Šiauliuose gastroliavo vilniškis teatras. 
Ir ne tik pasipiršau, bet ir nutarėme, kad, kai sukursime šeimą ir 
gims sūnus, pavadinsime jį Mindaugu. Taip ir įvyko. Kuo Jums 
išskirtinis šis vaidmuo?

Mindaugas (Nacionalinis dramos teatras, rež. H. Vancevičius) 
buvo brangus tik Justino Marcinkevičiaus skausmu dėl Lietuvos 
ateities. Daug įdomesnis buvo V. Paukštės „Mindaugas“ Klaipėdos 
dramos teatre.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje esate 
įrašytas pirmuoju numeriu. Turbūt ateiti į Sąjūdį turėjo įtakos ir 
Justinas Marcinkevičius?

Gali būt. Tačiau mane išrinko man nedalyvaujant. Buvau 
išvykęs, filmavausi. Apie tai žmona pranešė. Tačiau Sąjūdis buvo ir 
mano slaptų minčių ir lūkesčių vaizdinys. Sąjūdis mums buvo kelias į 
Nepriklausomybę.

Kad visada buvote neabejingas Lietuvos istorijai, akivaizdu ir 
iš sūnų – Gedimino, Mindaugo, Vytauto – vardų.

Iš mano sūnų vardų negalima spręsti apie mano patriotizmą. Apie 
tai daugiau pasako tas faktas, kad, nebūdamas partinis, gavau TSRS 
liaudies artisto vardą, nors šiandien tai nebeturi jokios prasmės.
Šalia teatro scenos Jūsų gyvenime visada buvo kinas. 

Vaidmenų daug ir labai įsimintinų. O ką Jūs pats išskirtumėte ir 
kodėl?

Iš kino vaidmenų nieko negalėčiau išskirti. Kine daug labiau nei 
teatre vaidmenys priklauso nuo režisieriaus.

Pastaruoju metu nemažai iečių sulaužyta dėl „Niekas nenorėjo 
mirti“, neabejotinai puikaus filmo. Baigdamas vidurinę egzamino 
metu buvau paklaustas, kokie herojai jame padarė didžiausią 
įspūdį. Kai pasakiau, jog miško broliai, vos nepatekau į didelę 
nemalonę. Nors tai buvo tik antras (jei neklystu) Jūsų vaidmuo 
kine, tačiau toks, koks įsiminė visam gyvenimui. 

Kaip jau minėjau, sudėtinga ką nors išskirti iš kino vaidmenų. 
Gal tik vienintelį Donatą iš „Niekas nenorėjo mirti“ galiu paminėt, nors 
tas filmas šiandieninių „teisuolių“ yra visiškai „sunešiotas“, lyg meno 
kūrinyje svarbiau būtų istorinė, ne meninė tiesa. 

Sujaudino Jūsų viešas pasisakymas apie lietuviškus televizijos 
serialus – žemą jų meninį lygį, siaubingą nuokrytį. Tai liūdnai tiesai 
jau ne pirmi metai, ir tai suvokia ne tik specialistai. Kai pradedamas 
rodyti šiuolaikinis lietuviškas kinas, skubama perjungti TV kanalą, 
apie tai esu girdėjęs iš daugelio pažįstamų. Teatro scenoje taipogi 
daug „naujovių“, dėl kurių nebesinori atverti teatro durų. Apie 
panašius dalykus prieš trylika metų esame kalbėję su Donatu 
Banioniu. Tuomet maestro pažymėjo, jog dažniausiai teatre 
ištveriantis tik keletą minučių.

Kaip Jums atrodo, kas atsitiko? Ir kas turėtų pasikeisti, kad 
būtų kitaip?

Reikia kelti kultūrinį lygį.

Ar pakankamas valstybės dėmesys kuriančiam žmogui? Ką 
Jūsų nuomone derėtų keisti?

Šiandien daug ką norėtųsi keist, tik kažin ar tai reikia daryt. 
Įplaukiant į Helsinkio uostą pasitinka skulptūra kažkuriam tai carui, 
tik neatsimenu kuriam. Ir niekam tai neužkliūna. Mums derėtų ne 
skulptūras, ne pastatus ar memorialines lentas naikinti, o, kaip jau 
minėjau, kelt savo kultūrinį lygį.

Kaip vertinate vietoj savaitraščio „Literatūra ir menas“ 
dabar leidžiamą kultūros žurnalą? 

„Literatūra ir menas“ man labai patinka, nors daug ko iš to, ką jie 
rašo, dėl savo neišprusimo aš nesuprantu.

Ačiū už pokalbį.

Jums ačiū už domėjimąsi manąja persona.