Memento mori pavasarėjant

Prie galinės pastato pusės, lūkuriuoja paruoštas katafalkas, o aikštelėje ir prie privažiavimo sustoję nemažai automobilių. Taip, kažkas bus netrukus vežamas, kaip sakoma, į paskutinę kelionę, palydint gausiai, ratuotai, lydinčiųjų, gedinčiųjų kolonai. Na, ir ką mes iš tiesų lydim? — išgražintą, tvarkingai paguldytą kūną, kuris, apleistas buvusios jame gyvybės, yra, tiesiog, niekas... Sakysit „kaip tai niekas!?“ Na taip, nėra tai jau absoliučiai niekas, bet juk mes iki tol bendravom, bendradarbiavom, džiaugėmės ir nerimavom ne su tuo, kas dabar patalpintas į prabangų (ar kuklų) karstą, o su tuo Didžiuoju Pradu-Gyvybe, kuris prieš dieną-kitą paliko šį pasaulį... Ir ką dabar bereiškia tie mūsų gausūs suvažiavimai jo palydėti? Ką bereiškia, daugiau ar mažiau, gyvų ar sintetinių gėlių krepšelių?.. Sakysit „tokia tradicija“, „pagarba velioniui“ ir pan. Manau, kad tikriausia pagarba tai iškeliavusiai gyvybei yra ją karts nuo karto prisiminti, mintyse su ja pabendrauti, — juk ji YRA, tik, žinoma, ne ČIA, bet yra — yra Kelionėje, tik kitoje nei kad mūsiškė...

Nežinau, klystam kartais kiekvienas iš mūsų: klystam darbuose, poelgiuose, mintyse. Galbūt, ir aš čia dabar kame tai klystu, pasiguosdamas, kaip sakoma, kad klysti žmogiška. Ateis akimirka kai kiti — ar taip pat ar kaip nors panašiai — elgsis su mano beverčiu kūnu, su mane palikusiu Didžiuoju Pradu. Tiesiog, laikas visagalis, — kas neišvengiama, tas negali neįvykti. O pavasaris po truputį vis gyvėja: pumpurėliai kaupiasi, paukšteliai vis daugiau čirškauja savąsias giesmeles. Vieni sugrįžta iš savų klajonių, kiti — iškeliauja į Didžiąsias Keliones, kaip ir palydimi kol kas pasiliekančiųjų.