Karo pradžia

Vaikštau ir vaikštau

kiekvieną naktį
kartu su jumis numirti
krentu į žiemkenčius
žvaigždės man 
užmerkia akis
ragauju jūsų žemės skonį
prakaito 
kraujo -
jis yra toks pats -
mano kraujo
skonis
vaikštau ir vaikštau
kiekvieną naktį
kartu su jumis numirti

2022 03 28

xxx

Pabuski
vaikas verkia paliktas tamsoj
toks piktas vaikas
griuvėsiuose sutemo
sutemo vaikas erdvių gilumoje
ten tik sutryptos rožės vilkdalgiai
ir visos gėlės
jam per tirštos
ir visos gėlės
iš liepsnos
jam baisios
pabuski
vaikas verkia paliktas tamsoj

xxx

Skausmas turi ribas --
- nuo iki -
džiaugsmas neturi
tik blyksnį
kuris su tavim nemarus
manęs buvo tiek 
kiek atsinešei mano sielos

xxx

Aš esu
Dievo
karys
vėjo pamušalas
gamtos pažiba
poetas
ir pasaulio galiūnas
nuostabi girtuoklė
aš
esu daug kas
bet svarbiausia
aš 
esu

2022, karui prasidėjus...

xxx

Žinoma, aš irgi pralaimėsiu.
Pražūsiu, kaip ir jūs visi,
bet ne be kruvinojo mūšio,
vėliavų, laukinio juoko
ir vilčių vilčių.
Kai ant lentos dėl viso pikto pagulėsiu,
sunėrusi tvarkingai suledėjusius pirštus,
jūs netikėkit, jei mylėjot -
aš sugrįšiu
tai tik kvailas pokštas -
aš grįšiu iš Jeruzalės puikiosios,
mojuodama jums palmės šakele!

xxx

Lauke labai ramu. 
Nei vėjo, nei saulės, nei nieko. 
Tuščia, kaip Budos akyse.
Laikas mėtyti rentą, kurią gavau. 
Vaistai, maistas, 
paskui pasileidi ir šiek tiek dar pasimėtai. 
Gera diena. 
Nelyja, nesninga, nesimuša, nešaudo, nekrenta bombos, negriūva namai, nieks nerėkia.
Sekmadienio tyla - Dievo tylėjimo muzika. 
Man patinka. 
Tyla ir vėjas. 
Tyla, dangus. Debesys niekada netriukšmauja. 
Jeigu be lėktuvu... 
Atsibusiu, bet dar ne dabar.
Tyla man pati reikalingiausia -
 kai pasiilgsti savo sielos.

xxx

Iš čia neprisišauksi neišgirs -
išėjusieji tyli
o juk žadėjo 
man slaptai pranešti
gerą 
blogą žinią
iš čia neprisišauksi
turėk kantrybės
juk nebeilgai 
pasaulis tavo dūžta kaip stiklai
juk visada tau taip patiko 
šukės
ir į šukes tu pavertei kiekvieną
kas bandė savintis tave
dabar rami - vienatvėje išdidinai save -
kuri netilpo nei į vieną
molio puodą
gyvenimas man buvo tik proga -
pakelt akis
ir pažiūrėt į dangų -
nuo žemės atsiplėšti
ir išnykti 
sidabro varpo
virpėjime lengvam

xxx

Eilutę vieną dovanok
nors vieną
šviesią
nes siela mano trokšta
nes sausra
sausra 
ir lūpos mano
karčios kaip pelynas
mirtis tai mėlynas pavasario
dangus
tai medžio lapas 
nepagriebtas 
rudeniško vėjo
įstrigęs
dangaus stikle
eilutę vieną dovanok

xxx

pažiūrėk mama
auga žolė 
lyja lietus
o mums reikia numirti
pažiūrėk mama
prie negyvo kareivio kojų 
pražydo pienės
pažiūrėk mama 
mus apkabina
keturi angelai
jie mus apgaubs
balta drobe

2022 03 17

xxx

Aš ryte parėjau be galvos namo
bet kam man toji galva
parėjau be minčių
be vaizduotės
svajų
be nieko
parėjau be galvos
tuščias
norėjau šaudyti
žmones šunis kates paukštelius
tai mokėjau
buvau išmokytas
mylimoji neklausk 
kodėl parėjau be galvos
su galva
man būtų visai
nepakenčiama 
nebepakeliama
man gerai be galvos
lengva
o debesys ką
o ką medžiai
sniegas
aušra
nieko nieko nieko
ir nieko
leiskite man dar pašaudyti
tuos kurie šitaip gražiai
krenta
net akių nesuspėję 
užmerkt