ATMESTI ŽODŽIAI
nėra tobulų balų
tenka šokinėti kelmais
ilgėtis varlių paradų
kai ant tako suskamba šukės
(atsakas uždelstai mėnulio pilnačiai)
lengva pagauti saulės zuikutį
atkelti debesų vartus
gal tada pavyks atmesti visas mintis
ir išgirsti tylą nesudrumstą ramybės
ASTRONAUTAI
koridoriuje pametę paltą
ieškokime sienų
tamsa
paskutinis smūgis į langą
bet stiklas nesuduš
atvirkštinė žemės trauka
išmes į kosmosą
gaudyti ledinių kometų
GALIMA
pelkėmis sulopyti ežerus
krūmais paslėpti upes
atjausti
lietaus išsekintas varles
sapnuoti dangoraižių griuvėsius
ilgėtis atpigusių griovių
medinių telefonų
ir vilkų
LAIMĖJIMAS
nebūtina tamsa
pakaks ir rūko
apgauti šešėlius
o kai oras atšals
ir pasnigs
išliksime balti
net ir šviečiant saulei
PASIRINKIMAS
nepasiekęs juodo asfalto sutrumpėja ruduo
nepalikdamas vietos vasaros akvarelei
ir tik žiema gali pakelti baltus sparnus
ir skristi iki pat horizonto krašto
nes gražiausi keliai visada tušti
ir niekas nenori prarasti automobilio
bėgti laukais iki pat tvotų
slepiančių blogus kelius
čia galima aplenkti laiką
sugrįžti atgal į pievas
stebėti drugelius
ieškoti beržų
pasislėpusių užburtose giriose
GELEŽINIS KELIAS
pervažoje sunku pastebėti trečią bėgį
todėl negrįžta vaikystės traukiniai
keleiviniai vagonai veža debesis
skubėkime į pamirštą peroną
kuriame lietus gaudo pušis
ir stebi žvaigždžių plūdes
skęstančias balose
tarsi saulė šviečia mėnulis
ir galima ganyti stogus
kad alkani kaminai
ramiai sugraužtų čerpes
VAKARONĖ
kai temsta
aukšti gatvių stulpai
uždega elektros lemputes
kad būtų pratęsta diena
ir išgėrus šaltos
nesaldytos arbatos
neapkarstų lubos
nudažytos balta
cukraus spalva
TEN
kur teka pamiršta upė
aukštos pušys
laukia keltininko
keliančio į tą pačią pusę
iki pat debesų bedugnės
RAMYBĖ
vakare
kai neišvengiamai sutems
paguos tik baltos
snaigių žarijos
SAKMĖ
gęsta
apsnigti debesų laužai
nėra nematomo tilto
į tolimą žaibų atolą
sumaniai
paslėptą mėnulio miestą
Vilnius, 2021 m