Atkelk vartus - parjoja raiteliai namo

Kai krisi
kai krisi žemyn
paleisk iš saujos mano plaukus
akis liemenį
nesilaikyk už sienų
lubų grindų
kai krisi žemyn
užsičiaupk
nebe tavo tos krevetės ir ta vodka
kai krisi žemyn
negalvok kodėl tu krenti
nes krenta visi
nors ne karas ne badas ne maras
krisdamas gali
susigalvoti kokią tylią
kryčio dainelę
labai asmenišką –
apie jūreivius arba
rojaus sodą
apie kokį drugelį
apie bet ką – – –
ak per daug
per daug tu buvai užsiprašęs 

///

Į ligoninės kiemą
sniegas toks skaistus
krito ir krito
vaikščiojo juodas vėjas
alėja tuščia
morgo žibintai geltoni
nemigos akimis
širdį pražiūrėjo
kiaurai

///

Atkelk vartus - parjoja raiteliai namo
jų vėliavos rudens - skutais -
atkelk vartus - nereikia man nei sutartinių nei laužų -
tik rūko slėnių ir upių tekančių iš lėto
Nelaimių vasara pasibaigia ir nebereikia vel is naujo melstis
nei prašyti nieko - jau viskas išprašyta - uz viska padekota -
jau visko per akis.
Užmerk akis - už vartų pamirštas veršiukas  tilindziuoja 
varpeliu - jam vėjas diriguoja - nieks nebepasikeis -
Sumigsime po medžiais - paskui pradingsim šešėliais
saulei patekėjus - šventa žiema veršiuką išsives 
mane ir raitelius, kurių gyvybė taip karštai liepsnojusi - 
išblėsta su šalna. 

///

Meilė tai kai nedidelę mano širdį
smulkiai sukapoja kirviu
ir sako 
tu juk laimėjai
meilė kai
Kairo oro uoste į tave taip pažiūri
kad apakus
ištiesi rankas į priekį tamsoje
ir išeini šokti su juo
karo šokio -
tango nelaimingųjų 
tango -
meilė kai medį bučiuoji ir greitai greitai
jam kalbi prisieki paprašai atsiprašai
užverti galvą aukštyn
kad ašaros bėgtų atgal į akis
man juk maža
man visada per maža
buvo ašarų

Bretanė, 2021 m.