Algirdui Klovai atminti… Neįvykusio interviu atsakymai

Sulaukiau aš to skambučio, deja, ne Tavo, bet apie Tave... 

Atrodo, - pusę krūtinės kažkas išplėšė... negalėjau susitaikyti... Žinai, per paskutinę Knygų mugę, Muzikos salėje dovanojai „dar šiltą“ savo kompaktą. Ir dabar „Versmės tėkmė“ sukasi mano grotuve. Jau tą patį vakarą išklausęs, kitą dieną Tau pasakiau - kiek ten muzikos, rimties, meditacijos, improvizacijos, erdvės ir laiko dermės. Klausantis Tavo sodraus, minkšto smuikelio negali nesigrožėti kaip jis sliuogia melodijos vingiais, kaip grakščiai frazuoja paprastutę kelių intervalų slinktį, renka ritminį patalą melizmais išpuoštai improvizacijai. Atrodo, jog norėtųsi dar kažkokio sąskambio, kažkokios erdvės, - va jinai ima ir suskamba. Norėtųsi lyg kažkokio kitokio registro, - va, ima ir atsiranda būtent tas ir būtent toks. Gal reikėtų stabtelėti, pasigrožėti, pasiklausyti nuvilnijančios garsų lavinos, pasiklausyti pauzės, va- ir ji. Kaip tik ten, kur jos reikia. Taip ir gyvenime, Algeli, Tu visada buvai ten, kur reikia ir tiek kiek reikia. Kažkaip visada suspėdavai pasakyti, paklausyti, dalyvauti, parašyti, užtat visi Tavęs laukdavo, kviesdavo, prašydavo. Tu sugebėjai visus girdėti ir užpildyti tas tuštumas, kurios kartais susiformuodavo. Kalbame apie folk-džiazą, - Tavo „Laumių sakmės“ jau įrašytos ir parodytos. Pradedame atrasti romansus, - Tu su „ratiliokais“ jau juos išdainavęs... Reikėtų kaip ir pašokti – Tu jau „varai“ naktišokius, Griežynės vakarus ir nenustygsti nepagrojęs su Japonijos artistais tuometiniame Sereikiškių parke, ar Arinuškos romansų programose... Ar būtų Skagenas, ar Budapeštas, Strasbūras, Birštonas ar Šiauliai, - negali nusėdėti pamatęs kaimo muzikantą, nepakalbinęs, nepagrojęs. Atmenu kaip Cardiff‘e pasigavęs į Lietuvos stendą Womex‘e atitempei  keltų arfą, paskui kurią iškilmingai žengęs airių arfininkas čia pat suruošė koncertą Tavo gimtadienio proga... Tu pasižymėjai nepaprasta erudicija ir tik muzikantams duota nuojauta, smalsumu ir supratingumu, kuo pasižymi tikras ir rimtas kūrėjas. Tu žinojai kas yra pauzė, kas yra niuansas, frazavimas, kvėpavimas, dinamika ir visa tai sugebėjai paversti tokiu pat jautriu bendravimu su žmonėmis. Kažkada, per „Skamba kanklius“ buvo sugalvota surengti pašto ženklų parodą su liaudies muzikos instrumentais. Tu iškart pridėjai didelę dalį, lyg žinodamas, kad kažkada to prireiks. Tu domėjaisi viskuo, kuo įmanoma, pradedant pašto ženklais, plokštelėmis, muzikos instrumentais, natomis, džiazo sekcijos vakarais-susitikimais tuometiniuose Meno darbuotojų rūmuose, net Velso sostinėje naktimis mirkei ir atlupinėjai alaus etiketes nuo butelių, nes kažkoks „prietranka“ Fokas, tas etiketes renka...  Net vaikystės laikų nuotraukose, rodytose atsisveikinimo su Tavimi dieną, Tavo spindinčiose akyse matosi ypatingas švytėjimas, nepažabojamas smalsumas, žingeidumas, noras būti ir gyventi. Gyvenimas ir tekėjo tarp gražių jaunų žmonių, suprantančių dainą, muziką, šokį. Visada supratusių tai dėl ko žmonės dainuoja ir gyvena. Ir Tau, Algeli, grojo Povilas, Vytautas, gražiai ir jautriai dainavo solistai, grojo ansambliai, raudojo ką tik Alberto pagamintos, Tau skirtos kanklės, giedojo buvę ratiliokai, vydraginiai, kalbėjo kunigas Vytautas, Vida, Arūnas, Zita, Arvydas, Daiva ir daug kitų, ir viskas vyko su tokiu išgyvenimu ir skausmu, kad Tu negali prisidėti, jog ne vienam spaudė ir širdį ir gerklę. Linas, bandydamas Tavo opusų įrašais raminti mūsų sielas patvirtino, - kiek puikios, įvairios, Tavo „iškentėtos“ muzikos sukaupta archyvuose...  O dabar: ... oi noriu noriu, aš miegelio noriu....
       Žinai, naktį prieš Tave palydint, sapnavau sapną:  nacionalinis liaudies kultūros centras Bernardinų sode įrengė folkloro žvaigždžių taką, kurį puošia, (ne, ne Holivudo plytelės) lietuviški koplytstulpiai. Jie tokie gražūs, tokie skirtingi ir kiekvienas dedikuotas kuriam nors Tautosakos pateikėjui, tyrinėtojui, atlikėjui. Ten tiek daug ir tokių gražių buvo, kad negalėjau apeiti. Tik atmenu, kad Tau buvo skirtas labai labai gražus. Dar sapnavau, (nežinau, bet žmonės kalba, kad Dainų šventės įtrauktos į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašus.., dar sako, kad lietuviai jomis labai didžiuojasi), kad vaikščiojau po Vingio parką. O ten tokios didelės stebulės. Papuoštos, apkaustytos vario ir kitais metalais, ant kurių išrašyta kada kokia šventė vyko, kas dirigavo, kas dalyvavo, kokias ir kieno dainas dainavo. Viską ten gali sužinoti. O tos stebulės tokios didelės ir tvirtos, kaip Lietuva, kaip mūsų dainos..
     Žinai, Algeli, Tu visada buvai linksmas, sąmojingas ir kaip tikras Folkloro vaikas, - neieškojai žodžio kišenėje. Tikiuosi, kad ir Ten likai toks.
        Nutiko taip, kad skubėdamas pamiršai savo smuikelį. O ir mes, - tokie, pasimetę ir išsigandę pamiršome Tau jį įdėti. Tikriausiai ir Danguje su Angelais norėsi pagroti... Labai gaila, bet nežinau kokia kurjerių tarnyba užsiima gabenimų į tą pusę... Jei sužinosi, parašyk SMS, pasiųsime, kad Tu matydamas kaip čia Tavęs trūksta, galėtum bent iš Dangaus mus palinksminti. Na, o jei visgi prireiktų to interviu, dėl kurio skambinai, tai nesikuklink, bet kada paskambink...

Antanas Fokas – Algirdui Klovai
Vilnius, 2021 liepa.