Rasa Ambraziejienė: Lietuvoje rašto vaidmenį – visomis prasmėmis – atlikdavo ženklai ir simboliai

Po šešerių metų pertraukos pasirodė solidžios apimties, beveik pusės tūkstančio puslapių Jūsų nauja knyga "Laumakio raganos. Tautotyrinės sakmės". Pirmiausia norėtųsi išsiaiškinti, kas slypi pavadinime. Kas tas Laumakis, apie kokias raganas kalbama knygoje ir kas yra tautotyrinės sakmės? Ar tai - mitologijos studija, ar grožinis kūrinys?

Pradėsiu nuo pabaigos. Ne, tai ne mitologijos studija. Nors visada domėjausi etnine kultūra, simboliais, mitologija ir toje srityje dirbau daug metų, tačiau niekada nebuvau mokslo žmogus. Ši knyga – grožinis kūrinys, kuriame – daug tikrų žinių apie mūsų tautos kilmės mitus, religines reformas, senovinius papročius, apeigas, tradicines metines šventes ir pan. Tačiau rašydama „romaną“, aš pasidovanoju sau prabangą paleisti vaizduotę, t. y. nesijausti įpareigotai mokslinio tikslumo, turėti teisę rašyti ne tik apie tai, kas ir kaip buvo iš tikrųjų, bet ir apie tai, kas galbūt galėjo būti. 

Laumakis – laumės akis – tai ežeras, kurio apylinkėse gyvena manosios laumės, raganos, vydragos. Tai tiesiog į standartinį rėmą netelpančios moterys, kurių ir Lietuvoje, ir kituose kraštuose buvo visais laikais. Šiek tiek daugiau matančios, reginčios, vydinčios. Suvokiančios ir sugebančios. Tačiau neretai ir pavojingos, ir klystančios. Buvo laikotarpių, kai jas garbino, buvo laikotarpių, kai jas degino. 

Šioje knygoje ta moteriškoji (raganiškoji) istorija skleidžiasi per eilę skirtingų pasakojimų – sakmių, prasidedančių kone nuo Pasaulio sutvėrimo iki nutikimų šiandieniniame Dzūkijos kaime. Tautotyrinės jos yra dėl to, kad, pirmiausiai, jei yra galimybė kažką pavadinti lietuviškai, tai ir bandau tai padaryti; ir antra, jei etnologija yra tauta+mokslas, o į mokslinį veikalą čia nepretenduojama, tai tuom ir pasakau, kad tekste tautą visai subjektyviai „tiriu“, o ne bandau moksliškai nagrinėti. 

Knygos anonse minite, kad tai - sakmė apie moterį ir materiją. O argi senovės deivių kultas ir M. Gimbutienės atradimai neliudija, kad moterys buvusios žynės (kaip kad senovės Šiaurės germanų volvos), taigi, ne tik su materija, bet ir dvasia susijusios? Gal minite knygoje ir Eglės Žalčių karalienės mitą?

O taip, visos moterys (ne tik žynės) susijusios ne vien su materija. Kaip ir kiekvienas žmogus, – kuris yra dvasios ir kūno sankirta. Tačiau šiame kontekste turiu omenyje moterį – motiną – матерь (sen. rus.) – materia (lot.) – mater (lot.) ir t.t., kaip materialų, kūniškąjį, žemiškąjį Tvėrinijos pradą, kaip gimdančias įsčias (siauresne prasme), ir kaip Žemę Motiną ar Deivę Gimdytoją (plačiąja prasme). Beje, keli skyriai knygos pabaigoje skirti būtent Didžiajai Deivei – kaip moteriškajam Dievo aspektui. Deivei kaip Pasaulio įkūrėjai bei kūrentojai, Visatos tinklo verpėjai, Kosminių stygų audėjai ir t.t. 

Eglės Žalčių karalienės mitui šioje knygoje skirta ganėtinai daug dėmesio, paliečiant skirtingas ir įvairiais kampais įvairių autorių nagrinėtas šios pasakos-ne-pasakos plotmes. Bendrai, knygos raganų linija ir prasideda nuo žvilgsnio į žaltį bei gyvatę (gyvatą, gyvybę). Nuo moters (žmonijos) santykio su žalčiu (dievybe ar Dievu).   

Kas Jus labiausiai įkvepia rašyti su mūsų senuoju tikėjimu susijusias knygas? Beje, kaip jį vadintumėte? Kas mes buvome? Na, tikrai ne "pagonys" (lotyniškai "kaimiečiai”), nežinia, ar save vadinome baltais, aisčiais, koks galėjo būti mūsų savivardis? Ar jo, kaip ir galbūt buvusių runų (kur jos dingo?), nebėra likę? Juk aplinkinės šiaurietiškos tradicijos (germanų, keltų) turi gerai išlikusius šaltinius, rašmenis (runas, ogamą). Gal mums tiesiog nepasisekė, kad atitekome Vatikano globai ir visi mūsų runraščiai, taip pat ir tie, kurių maža dalelė išliko Vaidevučio vėliavoje, buvo pasisavinti ir laikomi Vatikane? Juk Vatikanas per savo tarnus Lietuvoje pasirūpino, kad ir Baltų tikėjimo bendrija nebūtų pripažinta "tradicine". Tai kas gali būti labiau tradicinio, jei ne "Romuva"?

Nesu linkusi rimtu veidu postringauti apie tai, ko nežinau arba nepakankamai suprantu. Kas mes buvome? kaip save vadinome? kokia buvo senovės baltų religija? – šie klausimai lieka atviri. Taip, apie visa tai parašau, bet kaip sakmę ar padavimą, kaip pasaką, kaip savo įsivaizdavimą. Aisčiais kiti mus tikrai vadino, žodis gražus ir prasmingas. Baltais esame praminti nuo XIX a.,  tai irgi tyras ir šviesus žodis, mielai jį vartoju. Lietuviai – gal tie, kurie susi-liejo į leičių lietas, t.y. į siauresnius, karinius-gynybinius darinius? O gal tie, kuriuos iš-liejo šion žemėn Kūrėjas (Kūrėja)? Bet visa tai – labiau poezija nei informacija.

Be abejo, pagonys nėra nei mūsų protėvių, nei jų religijos savivardis. Tačiau ir čia galima žaisti žodžiais, ką esu dariusi knygoje „Rasties versmė“, kalbėdama apie žirgą, raitelį, Vytį. Nes vyti galima ir priešą (ar išorinį, ar dvasinį, vidinį), ir vijas (didžiosios Verpėjos-Audėjos gijas). O slavų kalba Vytis – tai Pogonia, kuris taipogi veja – gena (šalin arba vidun, į gardą), bet ir gano (lyg dvasinis Ganytojas). Tad jei pagonį susietume su Pogonia ir Vytimi, gautume visai neužgaulų pavadinimą. Bet kuriuo atveju, šio įvardijimo aš nevartoju.

Apie runų buvimą taip pat nežinau. Galbūt? Tačiau pati sau manau, kad runų rašto pas mus nebuvo. Manau, kad rašto vaidmenį – visomis prasmėmis – atlikdavo ženklai ir simboliai. Net pats žodis sako, kad audinio ar langinės raštas, juostos raštas ir knygos raštas yra raštas. Mes šių rašmenų iki šiol esame apsupti, tik jų niekaip nebeįskaitome, nes bandome skaityti kaip linijinį tekstą, skaldome į fragmentus, pavadiname pavienius ženkliukas gražiais vardais, vietoj to, kad bandytume suvokti senovinius raštus kaip visumą, kaip informaciją ant šachmatų lentos ar pan. Bet čia – kita plati tema. Ir kažin ar Kryžiaus žygių metu mes buvome tokie išskirtiniai, kad tik mūsiškes runas pavogtų ir paslėptų, o skandinaviškomis ar germaniškomis nepasidomėtų. Nei praeityje, nei dabartyje nesu linkusi kaltinti kitų (žmonių, tautų, religijų) tuo, dėl ko kaltė nėra įrodyta.

Na, o norintys dabar jau ir patikrinti galės: Vatikano slaptasis archyvas nuo 2020 m. kovo mėn. atviras ir tyrinėtojams prieinamas. Dėl Vatikano nediskutuosiu. Tam vėl reiktų ilgo atskiro pokalbio. Dabar aptariame ne tai. O ir rašiau ne vien su mūsų senuoju tikėjimu susijusius dalykus, bet bendrai apie savo tautos pasaulėjautą, apie pamatus, ant kurių auga šiandienos ir ateities pilis, apie tautos šaknis, iš kurių želia dabarties gyvybė. Galų gale – apie savo pačios prigimtį, apie promotes, tebegiedančias esaties gelmėje.

Taip, tose šaknyse glūdi ir religija, tačiau nei aš, nei jūs nežinome, kokia iš tiesų ji buvo. Aš apie tai svarstau ir įsivaizduoju visai laisvai, be siekio ką nors įtikinti. Lygiai taip pat į savo šaknų gelmę prieš keliasdešimt metų nėrė ir bendrijos „Romuva“ žmonės. Kai ką jie „atkasė“ galbūt labai tikro, kai kas atsivėrė dainose ar asmeninėse patirtyse. Tačiau ar tai tikrai yra „tradicinis“ tikėjimas šiandienine žodžio „tradicija“ prasme? Nežinau. O jei klausiate asmeniškai, tai tikrai nebalsuočiau „prieš“ ir neribočiau romuviečių jokiais draudimais. Beje, pažįstu nemažai taip pat galvojančių krikščionių. Taigi nereikia pernelyg apibendrinti Seimo narių balsavimų. Apskritai, esu linkusi į dalykus, o ypač į nevienareikšmius, o ypač į priešpriešas, į kovos dvasią žadinančias, žiūrėti taikiai ir nesusireikšminant. Verčiau draugauti nei pyktis. Keistis ir dalintis patirtimis (tame tarpe ir dvasinėmis, ir religinėmis). Net žaisti.

Ankstesnėse knygose nagrinėjate ženklus ir simbolius, "rasties versmę". Gražūs žodžiai, bet ką jie reiškia? Kokius ženklus ir simbolius iš mūsų praeities iššifravote?

Nemanau, kad ką nors „iššifravau“. Kaip jau sakiau anksčiau, man atrodo svarbiau ne paaiškinti konkretų ženklą, bet išvysti juos kaip visumą, kaip tam tikrą pasakojimą: pvz., kaip „sprogęs“ taškas (sėkla, grūdas, tveriantysis žodis) plinta į ratą, kaip šis dalijamas į viršų/apačią, dangų/žemę, šviesą/tamsą ir t.t. ir pan.; kaip horizontalus ir vertikalus dalijimas „piešia“ kryžių, kaip tasai Visatos kryžius sukdamasis „piešia“ svastiką ir t.t. ir t.t.

Knyga „Rasties versmė“ nėra grožinė, joje literatūrinių fantazijų nedaug, ten daug žinių, kurios, bent jau tada, prieš 6 metus, nebuvo surinktos į vieną „krūvą“ ir apibendrintos. Gal dėl to knyga buvo ir tebėra skaitoma, o abu tiražai greit baigėsi. Patys žodžiai „rasties versmė“ atiduoda duoklę anai labiau poetinei, o ne informacinei knygos teksto pusei. Žodis „rastis“ kaip veiksmažodis (su kirčiu ant a) ir kaip daiktavardis (su kirčiu ant i), byloja apie radimąsi tarsi iš nieko, iš esmės – apie Pasaulio sukūrimą, atsiradimą arba rasdinimą, arba išrasojimą.

Ankstų Rasos šventės rytą ant lapelio gali rastis rasa. Na o tai, jog visa ko atsiradimui reikalinga versmė, kreipia mintį į to visa ko Kūrėją, kuris/kuri ir yra toji Versmė, Šaltinis. Beje, knyga „Laumakio raganos“ kaip tik ir bando žvilgtelėti į tą Visatos Kūrėją, kuri yra Ji. Gal tiksliau – Jis ir Ji kartu, viename.