Pavargęs

Lyrinis herojus pajunta, kas meilė it mitologinė drebulė dažnokai meta šešėlį ir nustumia trapius jausmus į rojaus sodo patvorį. Kartais raganaitėmis pavirsta švelnios princesės, ir sunku pavyti pasprukusią laimę. Tada į pagalbą ateina mūzos – laimingi nerašo eilių. Ir gulsčias nulis pavirsta naujų galimybių gausa. Tyli ir santūri poeto rimtis, tik pamiškėse apgirtę verslininkai kepa kepsnius ir maukia viskį. Čia linksma, čia juokiasi poetų princesės. Ar jos laimingos? To nežino lyrinis herojus. Prabėgo sueiliuota naktis, ir brėkštant aušrai sprendžiama dilema – atleisti ar neapkęsti. Skausmas apvalo jausmus. Kančia sudegina kaukes, ir viduje, ir išorėje. Danguje šypsosi mėnulis – jis žino visus atsakymus. Ant stogo ramu – geranoriškai nutilo varnos, ir nebūtina bėgti į kalnus, nes debesų pakalnė artėja, atskrenda dirižablis, jis veža sunkius nuoskaudų akmenis. Jau galima į svečius pakviesti kaminkrėtį ir laukti kada užgros kaminai, ir parko žolėje suspindės paslėpti lobiai, auksinės monetos, ir prabils į laiko padalas sukapota tvora, ir linksmi tiltai atvers naujus krantus. Dabar jau galima netrikdomai stebėti kaip mirksi elektros lemputės, gerti arbatą ir su kaminkrėčiu (jis tikras lunatikų Meistras) šnekėti apie riebias čerpes (mikro ir makro elementų šaltinį), diskutuoti apie lanksčią postmodernią skardą ir laukti kada suskambės telefonas. Tai skambina Žemaitijos princesė, nes pasiilgo poeto meilės ir eilių.