Evoliucijos teorija mus supančio pasaulio suvokimo kontekste

Pažinimo aklavietės

     Vadovėliai rašomi taip, lyg mes jau viską žinotume ir suprastume. Iš tikrųjų daugelyje sričių mus supančio pasaulio pažinimas yra atsidūręs tiesiog aklavietėje. Aiškėja, kad viskas yra kur kas sudėtingiau negu iki šiolei manėme. Paskutiniu dar nepajudintu bastionu liko evoliucijos teorija. Tik ne todėl, kad ji stipri, jos paprasčiausiai nėra kuo pakeisti, jeigu Dievo buvimo pripažinti nenorime. O dabar, kad įrodyčiau savo žodžių teisingumą kviečiu prisiminti kaip keitėsi supratimas apie Visatos raidą.
     Isaaco Nrwtono ir Einšteino lygtys puikiai aprašo medžiagą, kurią matome, liečiame, užuodžiame, ragaujame. Tarp Saulės masės ir Žemės skriejimo greičio yra pusiausvyra, jeigu Žemės greitis padidėtų 1,4142 kartų ji išlėktų iš Saulės sistemos, jeigu Žemės greitis imtų lėtėti ji nukristų į Saulę.
     1937 metais šveicarų ir amerikiečių astrofizikas Fritzas Zwicky stebėdamas Berenikės Garbanų galaktikos spiečių nustatė, kad ženkliai trūksta medžiagos, kurios poveikiu būtų galima paaiškinti galaktikų sukimosi greičius apie to spiečiaus masės centrą. Berenikės Garbanų spiečiuje (kaip bitės aplink avilį) visomis kryptimis sukosi virš tūkstančio galaktikų, Joms daugiau nei 10 milijardų metų, jas nuo Žemės skiria 340 milijonų šviesmečių. Be papildomos ir mums nežinomos kilmės gravitacijos spiečiaus galaktikos jau seniai būtų išsilaksčiusios į visas puses.
     Dėl tokių anomalijų Visatos modelyje atsirado tamsioji medžiaga. Ji sukelia 85% Visatoje fiksuojamos gravitacinės jėgos. Tamsioji medžiaga nėra sudaryta iš įprastos, tik menkai šviečiančios ar išvis nešviečiančios medžiagos. Mokslininkus glumina, kad šios gravitacijos jėgos sukėlėjas išvis nesąveikauja nei su mums įprasta medžiaga, nei su mums įprasta energija. Tai ne juodosios skylės, jų poveikis artimiausioms žvaigždėms nesunkiai aptinkamas. Tai ne tamsūs ūkai, jie veiktų šviesą, sklindančią iš žvaigždžių, esančių už jų. Tai ne pavienės planetos, asteroidai ar kometos, jų masė lyginant su žvaigždėmis tikrai nedidelė. Pavyzdžiui, Saulės sistemoje viskas, kas yra ne Saulė, sudaro vos 0,2% žvaigždės masės.
     Pagal Visatoje esantį vandenilio ir helio kiekių santykį mokslininkai mano, kad tamsioji medžiaga visiškai nedalyvauja branduolinės sintezės procese, tai reiškia, kad tamsioji medžiaga nėra mums įprasta medžiaga, kurios pagrindinė savybė dalyvauti atomų ir branduolių sąveikose, po kurių susidaro mums įprasta materija.
     1976 metais, kai astrofizikai jau pradėjo susitaikyti su mintimi, kad tamsioji medžiaga yra kažkoks paslaptingas, galaktikų spiečiuose egzistuojantis reiškinys. Kai Vera Rubin, Carnegie,o instituto Vašingtone astrofizikė, aptiko masės anomaliją ir pačiose spiralinėse galaktikose. Galaktikų pakraščiuose esantys objektai sukosi aiškiai per greitai. Pusiausvyrą galėjo išlaikyti tik papildoma gravitacija. Masės trūko nuo kelių iki (kai kuriais atvejais) kelių šimtų kartų. Vertinant visos Visatos mastu tamsioji medžiaga sukelia vidutiniškai šešis kartus didesnę gravitaciją nei visa regimoji medžiaga.
     Tamsiosios medžiagos kiekis yra ypač didelis stambiuose astrofiziniuose dariniuose, tokiuose kaip galaktikos, jų spiečiai ar superspiečiai. Mažuose Visatos objektuose, tokiuose kaip planetos ir jų palydovai, tamsiosios medžiagos lyg ir išviso nėra. Pavyzdžiui, traukos jėgą ties Žemės paviršiumi galima tiksliai apskaičiuoti visa medžiaga, kuri yra po mūsų kojomis. Tamsioji medžiaga taip pat nedaro jokios įtakos nei Mėnulio orbitai aplink Žemę, nei planetų judėjimui aplink Saulę, tačiau į ją būtina atsižvelgti aiškinant žvaigždžių judėjimą aplink galaktikų centrus.
     Formuojantis Visatai konkuravo dvi jėgos: gravitacija viską telkė, o plėtimasis viską sklaidė. Vien įprastos medžiagos trauka be tamsiosios medžiagos traukos nebūtų leidusi sukurti galaktikų, žvaigždžių, planetų ir gyvų padarų.
     „Tamsioji medžiaga sukuria gravitaciją pagal tuos pačius dėsnius kaip įprasta medžiaga, bet daugiau tarsi nieko nedaro, kas mums padėtų ją aptikti. (...) Jei kiekviena masė sukuria gravitaciją, tai ar iš to išplaukia, kad bet kokiai gravitacijai būtinai reikalinga masė? Šito nežinome. Galbūt problema – visai ne medžiaga. Galbūt mes nesuprantame gravitacijos.“ (Neil deGrasse Tyson. Astrofizika skubantiems. Kitos knygos. 2019. P. 73.) Knygos autorius – amerikiečių astrofizikas, baigęs prestižinę Bronkso mokyklą, fizikos bakalaurą apsigynęs Harvarde, populiarių laidų apie mokslą vedėjas, vadovaujantis Niujorko planetariumui. Ir še tau, jis (lyg pamokos neišmokęs moksleivis) klausia: ar kiekvienai gravitacijai būtinai reikalinga masė?
     „Blogiausia, kas gali nutikti, tai jei ilgainiui paaiškėtų, jog tamsioji medžiaga yra iš vis ne medžiaga, o kažin kas kita. Ar gali būti, kad stebime poveikį jėgų, pasiekiančių mus iš kito matmens? O gal jaučiame įprastos medžiagos įprastą gravitaciją, ...“ (Ten pat. P. 77.) ateinančią iš kaimyninių Visatų?
     Dabar trumpai apie kitus matmenis. Pasaulio sąranga modeliuojama matematinėmis formulėmis, bet galima daryti ir atvirkščiai - skaitydami jas galime suprasti Pasaulį. Ką byloja neigiami skaičiai? Šimtas litų reiškia turtą, minus šimtas litų reiškia skolą. Jei turintis N eurų, pasiskolina N eurų – jis eurų  nebeturi. Neigiami skaičiai (antipinigai) naikina teigiamus skaičius (pinigus) arba atvirkščiai. Globaliu masteliu neigiami skaičiai liudija apie priešingo pasaulio (antipasaulio) egzistavimą. Dalelių greitintuvuose mokslininkai jau sugeba pagaminti antivandenilio, sudaryto iš neigiamo krūvio antiprotono apie kurį skrieja teigiamas pozitronas. Įdomiausia tai, jog medžiaga plius antimedžiaga paklūsta paprastai matematikos taisyklei ir viena kitą sunaikina. Jų išnykimą lydi milžiniškas energijos pliūpsnis.
     Ar yra didumo ir mažumo pabaiga? Man nesunku įsivaizduoti begalybę, bet tikrai nelengva priimti, kad tikriausiai nėra ribos ir į priešingą, mažėjimo pusę. Ką byloja faktas, jog nėra paskutinio (didžiausio) skaičiaus? (Jeigu Jūs jį žinote pasakykite, aš prie jo pridėsiu vienetą, arba padauginsiu iš dviejų...) Toks faktas byloja, apie begalybę.
     Tikriausiai nuskambės kaip paradoksas, bet mažiausias dydis (pradžia) būtų tik tuomet, jeigu egzistuotų galas (paskutinis skaičius). Vienetą dalindami vis iš didesnio skaičiaus taip ir neprieisime ribos (negausime mažiausio skaičiaus). Kodėl dalijame 1, o ne 0,5 ar 0,03, juk taip gautume dar mažesnius skaičius? Su tokiais skaitikliais trupmenos vadinamos nesupaprastintomis. Jas sutvarkius skaitiklyje lieka vienetas.
     Vadinasi už bet kurį mažą yra daug mažesnis, o už bet kurį didelį yra kur kas didesnis. Tas pats Guliveris vienur buvo silpnas nykštukas, kitur – visagalis milžinas. Taigi, ir mažas, ir didelis yra tik santykinės sąvokos. Nėra ribos nei į vieną, nei į kitą pusę. Pradžia ir pabaiga – tėra mūsų pojūčių iliuzija. Tokiu atveju negalėjo būti ir taško, iš kurio pradėjo plėstis mūsų Visata. Taškas, kaip pradžios simbolis, realybėje neegzistuoja!
     Atomas pasirodė sudarytas iš branduolio ir elektronų. Branduolys - iš protonų ir neutronų. Pastarieji iš subatominių dalelių, vadinamų leptonais ir kvarkais. Vienas leptonas yra elektronas, kitas elektronas – neutrinas. Elektronas mums gerai pažįstamas. Neutrinai retai su kuo sąveikauja, lėkdami iš Saulės jie perskrodžia Žemę tarsi tai būtų tuščia vieta.
     Kvarkai buriasi po tris taip sukurdami neutronus ir protonus. Protoną sudaro du kylantieji kvarkai ir vienas krintantysis kvarkas, o neutroną sudaro du krintantieji kvarkai ir vienas kylantysis kvarkas. Nepaisant tokios atomo dalelių sudėties nepavyksta gauti laisvo kvarko. Kvarkams tolstant vienas nuo kito juos traukianti jėga tik stiprėja, lyg jie būtų sujungti gumele. Bandant juos išskirti atsiranda kvarko ir antikvarko pora arba susidarę kvarkai virsta laisvomis dalelėmis hadronais. Ar pasaulis sudarytas tik iš elektrono, neutrino ir dviejų kvarkų? Iš viso atrasti trys subdalelių kvartetai, kiekvienas iš jų su vis sunkesnių tų pačių dalelių versijomis.
     Sunkiausio iš žinomų kvarkų – viršūninio – masė yra beveik lygi aukso atomo masei, tačiau jis gyvuoja tik apie 10-25 s. (Dešimt pakeltas minus 25-uoju laipsniu, suprantamiau tariant vienetas padalintas iš vieneto su 25 nuliais. Dešimt minus trečiame laipsnyje būtų vienetas padalintas iš tūkstančio arba viena tūkstantoji sekundės, o tokio mažumo skaičių jau sunku kitaip įvardyti). Tai vienintelis kvarkas, kurį pavyko stebėti laisvą. Gelminis kvarkas irgi yra gana sunkus – maždaug kaip helio atomo branduolys. Žavusis kvarkas yra maždaug protono masės, kiti kvarkai lengvesni.
     Hadronas (gr. 'αδρος, hadros 'stiprus, stambus') – stipriąja sąveika sąveikaujanti subatominė dalelė. Hadronai skirstomi į dvi grupes. Hadronai susideda iš fermionų (kvarkų ir antikvarkų) ir bosonų (gliuonų). Gliuonai tarpininkauja spalvinėje sąveikoje, kuri jungia kvarkus tarpusavyje. Gliuonas yra vektorinis bozonas, kaip ir fotonas, turintis sukinį, lygų 1. Turi dvi poliarizacijos būsenas, neturi masės. Gliuono antidalele laikomas pats gliuonas.
     Paskutinių dviejų pastraipų duomenis nurašiau iš interneto (2021-01-06) ir tuo baigsiu kelionę į mažėjimo begalybę. Priartėjome prie mikropasaulio matuojamo 10-31 dydžiais, bet ar tai riba? (Dešimt pakeltas minus 31-uoju laipsniu arba vienetas padalintas iš vieneto su 31 nuliu). Stephen Hawking savo knygoje Visata riešuto kevale rašė, jog fizikoje vis mažesnių objektų tyrimas turi turėti pabaigą – tai Planko ilgis (1616 . 10-38 (dešimt pakeltas minus 38-uoju laipsniu).
     „Norint tirti dar mažesnius atstumus reikėtų tokios didelės energijos dalelių, kad jos virstų juodosiomis skylėmis. (...) Mums dar toli iki dalelių greitintuvų, kurie įgalintų tirti tokius mažus atstumus. Panašūs įrenginiai savo dydžiu pralenktų Saulės sistemą“ (K., 2014. P. 182-184.) Įdomu, kad norint tirti mikropasaulį reikia milžiniškų įrenginių. Tiek ateivių, tiek Dievų mes žvalgomės po išorinę Visatą, bet gali būti ir priešingai.

------ . ------

     Einšteino laikais visi fizikai manė, kad Visata statiška. Vėliau iškilo klausymas dėl Jos stabilumo. 1928 metais amerikiečių astrofizikas Edwinas P. Hubble,as surinko daug patikimų duomenų, kurie rodo, kad mūsų Visata plečiasi. Įdomu tai, kad tolimi objektai nuo mūsų tolsta didesniu greičiu negu artimesni. Paaiškėjo, kad Visata yra persmelkta atostūmio jėgos, priešingos gravitaciniai traukai. „Taip į kosminės dramos sceną žengė „tamsioji energija“, sėkmingai vienu metu ir praskleisdama paslaptį, ir atskleisdama mūsų visišką neišmanymą, kas ją sukelia.“ (Neil deGrasse Tyson. Astrofizika skubantiems. K., 2019. P. 90.)
     Šiandien mokslas Visatą atranda iš naujo. Ateina laikas peržiūrėti bendrąją realityvumo teoriją ir kvantinę mechaniką. „Stūmos jėga randasi iš vakuumo, ne iš ko nors medžiaginio. Vakuumui plečiantis mažėja medžiagos ir mums pažystamos energijos tankis (...) Kuo labiau stiprėja stūmimo jėga, tuo daugiau randasi vakuumo, kuo daugiau randasi vakuumo, tuo labiau stiprėja stūmimo jėga, versdama kosminį plėtimąsi greitėti eksponentiškai ir be galo. (...) Tolimos galaktikos, dabar regimos naktiniame danguje, galų gale nugrims už nepasiekiamo horizonto toldamos nuo mūsų greičiu, didesniu už šviesos greitį. Tai įmanoma, kadangi jos tokiais greičiais ne juda erdvėje, jas tokiais greičiais neša pats Visatos audinys. Joks fizikos dėsnis tam netrukdo. Po kokio trilijono metų bet kas, gyvenantis mūsų Galaktikoje, veikiausiai ničnieko nežinos apie kitas galaktikas. (...)
     Dėl to mane nuolat aplanko košmaras: galbūt ir mums jau stinga kadaise buvusių akivaizdžių Visatos pagrindų detalių? Galbūt dalis kosminės istorijos knygos jau dabar paženklinta įrašu „prieiga negalima“? Ko vis stinga mūsų teorijose ir lygtyse, kas turėtų būtinai ten būti, ko stokodami apčiuopomis ieškome atsakymų, kurių galbūt niekada nerasime?“ (Ten pat. P. 96; 97.)
     Kai 1859 m. lapkričio 24 d. Londone išėjo anglų gamtininko Darvino knyga genetikos mokslo išvis nebuvo. Tik 1865 m. čekų genetikas Gregoras Johanas Mendelis paskelbs savo pirmuosius tyrimų rezultatus. Darvino biologinės evoliucijos teorija yra be jokių skaičiavimų ir supratimo apie paveldimumo ir kintamumo mechanizmus. Bet ji buvo paprasta, atitiko to laikmečio dvasią ir stiprėjančios mokslo visuomenės poreikius.
          Darvino teorijos pagrindas atsitiktiniai įvykiai (atsitiktinės mutacijos). Tačiau ir atsitiktinumai turi savo dėsningumus. Juos žinodami loterijų organizatoriai gali tiksliai apskaičiuoti kokias sąlygas lošiantiems reikia sudaryti, kad jų verslas klestėtų. Tad kodėl mums nepaskaičiavus kokia yra tikimybė gyvybei (genomams) atsirasti savaime. Sako, jog Tiesos yra tiek, kiek yra matematikos.
     Tokių skaičiavimų pagrindus iliustruosiu paprastu pavyzdžiu. Įsivaizduokite dėžę kurioje yra gerai išmaišytų 100 baltų ir 100 juodų teniso kamuoliukų. Jeigu iš tos dėžės aklai trauksime kamuoliukus – teoriškai kas antras kamuoliukas bus juodas. Tokiomis sąlygomis tikimybė ištraukti vieną juodą arba baltą kamuoliuką yra viena iš dviejų (1/2) traukimų.
     Tikimybė iš eilės ištraukti du juodus kamuoliukus yra ½ x ½ - viena iš keturių, tris – ½ x ½ x ½ - viena iš aštuonių.., dešimt – viena iš 210 (1024-ių) bandymų. (Dvejetas pakeltas dešimtuoju laipsniu arba 10 dvejetukų sudaugintų tarpusavy). Žinoma, tai nereiškia, kad aklai traukdami kamuoliukus būtent 1024-tą kartą gausite dešimties juodų ar baltų kamuoliukų seriją. Bet jeigu tam pašvęsite savo laiką ir taip nuolatos žaisite Jūsų sėkmingų rezultatų vidurkis artės prie 1024-ių.
     Skaičius 1024 (210, du pakeltas dešimtuoju laipsniu) turi ir kitą svarbią prasmę, jis parodo kiek galima turėti skirtingų versijų, kai naudojame du skirtingus ženklus (šiuo atveju baltus ir juodus kamuoliukus) ir dėliojame dešimties ženklų kombinacijas.
     O ar įmanoma atsitiktinai iš mūsų dėžės ištraukti pirmiausia visus juodus arba visus baltus kamuoliukus?? Teoriškai taip – po 2100 (du pakeltas šimtuoju laipsniu - šimtas dvejetukų sudaugintų tarpusavy) mėginimų. Bet jeigu Jums kas nors pasiūlytų tai padaryti praktiškai – tikriausiai parodytumėte smiliumi savo smilkinį.
     Beje, šią sunkią užduotį galima įvykdyti greitai ir lengvai, tereikia atsisakyti aklų bandymų ir pasitelkti minimalų intelektą. Galbūt šį darbą pavyktų išmokyti padaryti net kokią nors gabesnę šimpanzę?
     Jeigu naudojame keturis skirtingus ženklus (kaip DNR atveju keturias skirtingas azoto bazes) ir dėliojame dešimties ženklų seką skirtingų variantų skaičius bus 410 (1048576 - keturi pakeltas dešimtuoju laipsniu) - virš milijono.
     Tačiau kai kalbame pvz., apie žmogaus genomo atsitiktinį susidėliojimą, reiškia turime omeny keturių skirtingų azoto bazių labai ilgą (net 3,28 milijardų) rikiuotę. Tikimybė, kad mūsų genomas susidėliojo atsitiktinai yra 43280000000 (norint kitaip pamatyti šį skaičių reikia 3280000000 ketvertus sudauginti tarpusavy ir tai bus keturi pakelti 3280000000-uoju laipsniu)!! Azoto bazių porų skaičius žmogaus genome pateiktas pagal: Vaidutis Kučinskas. Genetika. K., 2001. P. 22.
     Toliau pateikiu savo trečios knygos (Evoliucionavę ar sukurti? I dalies) vėliausią versiją. Nuoroda į šią elektroninę knygą.
https://www.knygos.lt/lt/elektronines-knygos/sventojo-rasto-ir-mokslo-sinteze-nunc/

Knygos santrauka arba DNR stebuklo esmė
     Čarlzo Roberto Darvino (Charles Robert Darwin) evoliucijos teorijos pagrindas atsitiktinės DNR mutacijos. Bet ir atsitiktiniai įvykiai turi savo dėsnius, todėl nėra sunku apskaičiuoti kokia yra tikimybė, gyvybei atsirasti savaime. Sakoma, kad Tiesos yra tiek - kiek yra matematikos.
     Tačiau visų pirma turite suvokti kaip užrašomos mintys. Aiškinimą pradėsiu nuo savo minties, kurią materializuosiu lietuviškomis raidėmis. Ant stalo išdėlioju trylika raidžių: Žemė yra apvali. Po to visas raides sumetu į maišą.
     Raidės liko, bet mano minties maiše tikrai nėra, ten tik ženklų krūva! Maiše minties nėra todėl, kad ženklai (šiuo atveju raidės) neturi jokios informacijos. Informacija užrašoma raidėmis, tiksliau atitinkama raidžių seka: Žemė  yra apvali. Kai raides mečiau į maišą informacija, išdėliota (užrašyta) trylikos  raidžių rikiuote, buvo sunaikinta.
     Šiuo paprastu pavyzdžiu galima iliustruoti nematomą ribą tarp materialumo ir idealumo. Tereikėjo sumaišyti ant stalo esančias raides ir mano minties ten neliko. Tą pačią mintį buvo galima užrašyti kiniškais ženklais pieštuku ant popieriaus lapo, išbraižyti šumerų dantiraščiu molinėje lentelėje, iš nukleotidų susintetinti DNR molekule...
     „2012 m. Georgo Churcho iš Harvardo medicinos mokyklos vadovaujama komanda į DNR kalbą išvertė mokslinę knygą, turinčią 53 000 žodžių ir 11 paveikslėlių. Komanda knygą užkodavo dvejetainiu kodu, bazėmis A ir C kodavo nulį, o G ir T – vienetą. Knyga gavosi paprastos bakterijos DNR dydžio. Besidalydama ląstelė jau nukopijavo 70 mlrd. knygos egzempliorių – po 10 visiems Žemės rutulio gyventojams. Ir visos tos ląstelės tilptų viename vandens laše.“ (Marcus Chown. Kaip paprastai paaiškinti pasaulį. V., 2014. P. 314.) Tik ne išvertė į DNR kalbą, bet užrašė DNR struktūra. Nėra DNR kalbos, kaip nėra lietuviškų raidžių kalbos. DNR – tai Jo tekstas.  
     Dabar atsiverskite genetikos vadovėlį. „Kadangi DNR koduoja paveldimą informaciją, nukleotidai joje turi būti išsidėstę tam tikra tvarka.“ (Vaidutis Kučinskas. Genetika. K., 2001. P. 11.) Antrą citatos dalį užrašiau storu šriftu, nes tai labai svarbi ir teisinga mintis. Tik DNR nieko nekoduoja, analogiškai: raidės nieko nerašo. DNR – nėra nei šifruotoja, nei programuotoja, ji (kaip ir raidės, kurias sumečiau į maišą) tėra priemonė (nukleotidų arba azoto bazių rinkinys) informacijai užrašyti. Esmė netgi ne raidės ar nukleotidai, o jų (apibendrinkim: bet kokių ženklų) rikiuotė!! Tačiau ženklų seka gali būti ne tik prasminga, bet ir be minties (atsitiktinė).
     Tas, kas suvoks tai, niekada nepasakys, jog DNR molekule nėra užrašytas Kažkieno Žodis, Planas ar Mintis. Nebent šis polimeras buvo susintetintas atsitiktinai, tuomet jokia informacija juo neužrašyta.
     DNR esmė yra jos keturi ženklai – keturios skirtingos azotinės bazės: adeninas, timinas, guaninas ir citozinas. Jos žymimos pirmosiomis savo vardo raidėmis. Turint keturis skirtingus ženklus ir grupuojant juos po tris įmanomos 43 (keturi pakelti trečiuoju laipsniu arba trys ketvertukai sudauginti tarpusavy) skirtingos jų kombinacijos. Taip gaunama mums įprasta 64-rių raidžių (ženklų) abėcėlė. Štai keli tokių raidžių pavyzdžiai: AAA, TTT, GGG, CCC arba ATG, ATC ir t. t.
     Kaip šiomis raidėmis užrašyta informacija virsta gyvu organizmu (kaip žodis tampa kūnu)? Visa Žemės planetos gyvybė iš esmės yra dvidešimties skirtingų aminorūgščių dėlionė!! Aš, tu, dumblis, bulvė, žibutė, samana, šermukšnis, blusa, stafilokokas (viena iš bakterijų), dramblys... yra skirtingi, tačiau tų pačių „lego kaladėlių“ rinkiniai.
     Trijų azoto bazių (arba nukleotidų) derinį, „pastatantį“ reikiamą aminorūgštį į jai skirtą baltymo vietą genetikai pavadino kodonu. Bazių seką, lemiančią vieno baltymo struktūrą ir funkcijas – genu, o patį genetinį kodą -  tripletiniu, kadangi bet kuri jo raidė susideda iš trijų dalių.
     Tačiau Gyvybės Knygą skaityti nėra paprasta, nes iš 64 tripletų (Jo raidžių) ne 20 bet 61 koduoja amino rūgštis. Pavyzdžiui, leuciną, seriną ir argininą užsako net 6 skirtingi kodonai. Dėl tokių neapibrėžtumų mokslininkai supyko ir visai gyvybei bendrą genetinį kodą pavadino išsigimusiu. Tik dvi amino rūgštis koduoja vieninteliai tripletai: tai metioninas, kurį į baltymo grandinę „pastato“ tik ATG bei triptofanas, kurį į baltymo grandinę „prikabina“ tik TGG.
     Tokios abėcėlės užteko, kad būtų galima aprašyti visą Žemės biosferą. Šventajame Rašte ją vadina kūriniją. Tokia abėcėle galima užrašyti, ir mums nematyto organizmo genomą, bet tam reikia mokėti ląstelių kalbą. Priklausomai nuo organizmo sudėtingumo jo genomo seką gali sudaryti ir tūkstančiai, ir milijonai, ir milijardai tokių ženklų. XXI amžiaus skaitmeninių technologijų pagrindas yra tik du ženklai: 0 ir 1.
     Nors bet kurios gyvybės formos DNR azoto bazių lygmenyje iš pirmo žvilgsnio analogiška, struktūriškai paprasta ir monotoniška, tačiau ji yra nepakartojama ir mums kol kas nesuvokiamai sudėtinga instrukcija, kaip padaryti vieną ar kitą gyvą sutvėrimą.
     Apvaisinta kiaušialąstė vadovaudamasi savo DNR informacija pradeda dalytis ir diferencijuotis, o finale jau gali būti ir trilijonai somatinių (kūno) ląstelių sudarančių konkretų organizmą. Nurodymai kaip padaryti širdį, nurodymai kaip padaryti akis, nurodymai kaip padaryti smegenis, nurodymai apibrėžiantys elgesį, nurodymai kuo maitintis. Nurodymai kaip orientuotis aplinkoje: ką matyti, ką girdėti, ką užuosti ar skanauti... Visa tai užrašyta keturių skirtingų azoto bazių milijonine ar milijardine seka ant fosforo rūgšties ir cukraus (monosacharido deoksiribozės) liekanų „siūlų“, susuktų į glaudžias spirales.
     „Sudėtingesnių eukariotų išsivystymui būtinas apie 50 000 genų savalaikis įsijungimas.“ (Enzimologija, fermentų kiekio ląstelėje reguliacija.) „Žmogus maždaug pusė valandos būna viena ląstelė, kol pagaliau pasidalina į dvi. (...) Vos per 30 minučių ląstelė turi pagaminti ne tik savo DNR kopiją – šis procesas dėl spartos vienu metu vyksta keliose DNR vietose, - bet dar ir maždaug 10 mlrd. sudėtingų baltymų, tai yra daugiau nei 10 000 per sekundę.“ (Marcus Chown. Kaip paprastai paaiškinti pasaulį. V., 2014. P. 25.)
     Oficiali nuomonė, tiksliau galia propaguojanti evoliucijos teoriją šiandien teigia, kad ši informacija (tinkamose sąlygose susiklosčius palankioms aplinkybėms) susidėliojo atsitiktinai. Beje, šiai prielaidai nėra nė 200 metų.
     Kita žmonijos dalis tebepalaiko tūkstančius metų skelbtą žinią, jog tai yra gyvybės Kūrėjų (Proto veiklos) rezultatas. 26„Tuomet Dievas tarė: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą: tevaldo jie ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius!“ (Šventasis Raštas. V., 1998. Pradžios 1.) Išvertus į mokslo kalbą skambėtų taip: padarykime žmogų pagal mūsų genomą ir fenotipą...
 
     Kuri iš šių dviejų nuomonių yra teisinga???

----------  .  ----------
     Prisikarpykite krūvą raidžių ir pabandykite atsitiktinai rikiuodami jas į eilę parašyti bent vieną prasmingą sakinį. Na argi tokiu būdu kas nors rašo ataskaitą, diplominį darbą..? Taip kvailai elgtis niekam net į galvą neateina. Tačiau yra daug tikinčių, kad mūsų genomas iš 430 tomų po 1000 puslapių susiformavo atsitiktinai. Maždaug tokios apimties būtų žmogaus genomas jeigu vietoje plika akimi nematomų nukleotidų (arba azoto bazių) naudotume standartinio dydžio A, T, G ir C raides.        
     Kad evoliucijos teorija pagrįsta tik tikėjimu ir yra klaidinga nesunku įrodyti matematiškai. Tam tikslui imituokime evoliucinį scenarijų: tą pačią mano mintį (žemė yra apvali) iš tų pačių 13-os raidžių bandykime sudėlioti aklai. Iš maišo atsitiktine tvarka imkime raides ir jas rikiuokime į eilę.
     Kokia tikimybė, kad buvusi mintis susidėlios savaime? Kad iš karto paimsiu „Ž“ – tikimybė yra viena iš 13-os, bet kad po to paimsiu „e“ - tikimybė 1 iš 13 x 12, kad iš karto sudėsiu „Žem“ - tikimybė 1 iš 13 x 12 x 11. Kad iš karto sudėliosiu „Žemė  yra  apvali“ - tikimybė yra viena iš 13 x 12 x 11 x 10 x 9 x 8 x 3/7 x 2/6 x 5 x 4 x 3 x 2 x 1. Tai man turėtų pavykti atlikus maždaug vieną milijardą ir 37,8368 milijonus bandymų!! Bet tai bus tik viena trumpa mintis atsitiktinai sudėta iš tam tikslui paruoštų raidžių.
     Prasmingą sakinį iš trijų žodžių parašiau per keletą sekundžių. Sunku net įsivaizduoti kiek turėčiau vargti, kol šį mažutį informacijos kiekį sudėliočiau aklai. Jeigu Jūsų paprašytų aprašyti praėjusią dieną Jums tai padaryti nebūtų sunku. Bet jeigu Jums lieptų atsisėsti prie nežinomos klaviatūros, užsirišti akis ir tokiu būdu įamžinti vakarykščius įvykius Jūs pasakytumėt, kad taip atlikti užduoties neįmanoma.
     Originali gyvybės byla yra DNR spiralės. Jos mintys (instrukcija, programa) užrašytos keturiomis skirtingomis heterociklinėmis bazėmis: adeninu, timinu, guaninu ir citozinu. Kokia tikimybė, kad kokios nors rūšies genomas susidėliojo atsitiktinai? To tikimybė yra viena iš 4-ių pakeltu n-tuoju laipsniu, kur n – azoto bazių porų skaičius DNR grandinėje. N reikšmės neretai siekia milijardus!! Tai Jums ne trylikos raidžių sakinukas. Todėl atsakymas būtų vienareikšmis – evoliucijos scenarijus yra neįmanomas!!!
     Tą pačią išvadą galime gauti apskaičiavę kurio nors vieno geno ar baltymo atsiradimo tikimybę. Genomo azoto bazių sekos fragmentas (genas) „užsako“ amino rūgščių seką, o amino rūgščių seka lemia baltymo struktūrą ir funkcijas. Tačiau svarbiausia, kad tik pagal išskirtinį projektą surinktas baltymas atliks gyvybiškai svarbias užduotis. Chemikams nesunku ištirpinti amino rūgštis ir jas sujungti peptidinėmis jungtimis. Tačiau atsitiktinis baltymas nebus gyvas.
     Pavyzdžiui, baltymą hemoglobiną sudaro 150-ies aminorūgščių seka. Žinant, kad visa Žemės gyvybė sudėliota iš 20 skirtingų aminorūgščių galima paskaičiuoti kokia buvo tikimybė hemoglobinui atsirasti atsitiktinai. 1/20 x 1/20 x 1/20 – toks šansas, kad iš eilės teisingai susidėlios trys aminorūgštys. Kad šešios – tik viena iš 64 milijonų! Palyginimui: galimybė laimėti nacionalinėje Jungtinės Karalystės loterijoje tėra viena iš 14 milijonų.
     Dabar suskaičiuokime kiek reikėtų aklų bandymų, kad be dieviškų žinių iš karto surinktume bent vieno gyvo baltymo seką? Teoriškai: 20 pakelto 150-uoju laipsniu!! Norėdami pamatyti šio skaičiaus dydį turite sudauginti 150 dvidešimtukų: 20x20x20x20x20....
     Na, o kiek reikėtų laiko, kad įvyktų toks sėkmingas atsitiktinumas? Tarkime, kad per sekundę galima surinkti vieną 150 amino rūgščių sekos versiją. Mūsų Visatai yra beveik 14 trilijonų (14 000 000 000 000) metų. Juos dauginkime iš 366 dienų, 24 valandų, 60 minučių ir 60 sekundžių. Atsakymas 442 713 600 000 000 000 000. Kol formavosi mūsų Visata vienas robotas teoriškai galėjo surinkti tiek hemoglobino versijų.
     Jeigu 20 pakelto 150 laipsniu padalinsime iš 442 713 600 000 000 000 000 pamatysime kiek kartų mūsų Visata gali iš naujo gimti ir vėl pasiekti dabartinę būseną kol vienas amžinas robotas atsitiktinai sudėlios vieną gyvą baltymą. Padalinę gauname skaičių, kurį galima nusakyti sekančiai: 592 (suapvalintas į mažesnę pusę) padaugintas iš 20 pakelto 132-uoju laipsniu.
     Šio skaičiaus dydį irgi neįmanoma suvokti. Net jeigu hemoglobino aminorūgščių seką nuo Visatos pradžios būtų bandę atsitiktinai sudėlioti tiek robotų, kiek dabar Žemėje gyvena žmonių (7,16 milijardai, ir tai būtų darę be paliovos dieną naktį kas sekundę surinkdami vis kitą baltymo versiją) šio skaičiaus sumažėjimas mums, paprastiems mirtingiesiems, neturėtų jokios reikšmės.
     Bet tai būtų tik maža dalis reikalingo laiko, juk evoliucijos teorija „stovi ant dviejų kojų“: kintamumo bei atrankos. Todėl prie atsitiktinio susidėliojimo laiko būtina pridėti ir pokyčių naudingumo išbandymo laiką.
          Šie žmogaus protu nesuvokiami dydžiai akivaizdžiai byloja, jog mūsų Visata yra begalę kartų per jauna, kad savaime susiformuotų bent vieno gyvo baltymo instrukcija (genas). Bet vienas gyvas baltymas toli gražu ne ląstelė, kurioje gali būti keli tūkstančių skirtingų baltymų. O viena ląstelė tai ne daugialąstis organizmas, priklausantis N-tajai ekosistemai.
     Netikėtai radau su kuo būtų galima palyginti skaičių 592 x 20132 (dvidešimtukas pakeltas 132-uoju laipsniu). Pasirodo jis yra kur kas didesnis už fotonų skaičių, kurį per savo istoriją išspinduliavo mūsų Visata. „Kiek iš viso yra šviesos Visatoje? Nors tai atrodo neišsprendžiamas klausimas, mokslininkams pavyko į jį atsakyti. Dviejų trilijonų galaktikų žvaigždės per visą Visatos egzistavimo laiką išspinduliavo 4 x 1084 (dešimtukas pakeltas 84-uoju laipsniu) fotonų (šviesos dalelių). Šis skaičius – keturi su 84 nuliais – yra toks neįtikimas, kad neįmanoma jo palyginti su niekuo, ką galime suvokti.“ (Astronomai išmatavo visą šviesą Visatoje / Iliustruotasis mokslas. 2019. Nr. 4. P. 10.)
          „Tiksliai nežinoma kiek, bet žmogaus organizme gali būti iki milijono skirtingų rūšių baltymų, ir kiekvienas tas baltymas yra mažas stebuklas. Pagal visus tikimybių dėsnius baltymų neturėtų būti. Kad susidarytų baltymas, reikia surinkti aminorūgštis tokia seka, kaip rašydami raides sudarome žodžius. Viską sunkina tai, kad žodžiai pagal aminorūgščių abėcėlę dažnai būna labai ilgi. (...) Norint sudaryti baltymą kolageną reikia teisingai išrikiuoti 1055 aminorūgštis. (...) Tikimybės, kad kolageno molekulė susidarys pati savaime, atvirai kalbant, nėra. To tiesiog nenutiks. (Bill Bryson. Trumpa istorija beveik apie viską. V., 2017. P. 297.)
     Toliau seka daugelį šokiruosianti išvada: gyvybės sukūrimą neigiantys žmonės yra dar labiau tikintys. Tik jie tiki ne Dievu (Protu), bet Evoliucija (Atsitiktinumu).
     „Mokslas nėra neginčytina tiesa. Tai mitas, kaip ir visi kiti mitai, jis tenkina nesąmoningą žmogaus troškimą tikėti tuo, kuo norisi tikėti.“ (Jonathan Black. Slaptoji pasaulio istorija. V., 2020. P. 531.)
     Nors evoliucijos mokslas remiasi tik prielaidomis ir tikėjimu jis šiandien triumfuoja: gyvybė išnarstyta iki DNR atomų, bet jokių dieviškos veiklos pėdsakų nepastebėta. Tačiau būtų lygiai tas pats jeigu laukiniai, nieko negirdėję apie raštą, į rankas paimtų knygą. Jiems knyga irgi nieko nebylotų nei apie mintis, nei apie protą, o juo labiau knygos autorių.
     Pamenate, trylikos raidžių rikiuote užrašiau savo mintį (Žemė yra apvali). Ją perskaitys visi, mokantys lietuviškai. Tačiau tų raidžių medžiagos (struktūros) tyrinėjimas nieko nebylotų apie įvykusį stebuklą (užrašytą mintį), o juo labiau mane.
     „Mes esame DNR sukurtos mašinos, kurių tikslas yra pagaminti daugiau tos pačios DNR kopijų, - sako Dawkinsas. – Tai yra vienintelis kiekvieno gyvo padaro gyvenimo paaiškinimas.“ (Richard Dawkins. The Ultraviolet Garden. 1991. IV Karališkosios mokslo institucijos Kalėdų paskaita.) Toks pareiškimas liudija gilesnio suvokimo stoką. Ne trylika raidžių užrašė mintį - o aš!!
     Richardo Dawkinso ir kitų mokslininkų paklydimas išpranašautas Naujajame Testamente maždaug prieš du tūkstančius metų. „3Ateis toks laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, susiras sau mokytojų, kurie pataikautų jų ausims. 4Nusigręžę nuo tiesos, jie ims klausytis pasakų.“ (Dviejų šaltinių junginys: Šventasis Raštas. V., 1998. ir Biblija. „Naujojo pasaulio“ vertimas. U.S.A., 2018. 2 Timotiejui 4.)
     Iš tikrųjų mes nesame sukurti DNR! Knygas rašo ne raidės, ne žodžiai ir ne sakiniai. Knygas rašo rašytojai. Iš raidžių sudėlioti žodžiai ir sakiniai - tai jų kūrybingų smegenų mintys! Tad kvaila sakyti, kad mus sukūrė genais užrašytos instrukcijos. Mus sukūrė tie, kurie A, G, T ir C bazėmis užrašė tas instrukcijas.     Žinoma, užkietėję evoliucijos propaguotojai kitaip pasakyti ir negali, nes tik tokiu būdu jie išeliminuos gyvybės formų Autorius. Bet skleisdami tokią žinią jie arba nesuvokia dalykų esmės, arba mulkina liaudį.
 

----------  .  ----------

     Raidžių krūva neturi nieko bendro su prasmingu tekstu. Organinių medžiagų buljonas – toli gražu ne gyvybė. Gyvybės Bylos (genomai) – tikrai ne atsitiktinės nukleotidų sekos.
     Jeigu knygą sukarpysite į atskiras raides ir jas sumaišysite, jeigu DNR padalinsite į atskirus nukleotidus ir juos sujungsite atsitiktine tvarka, o patefono plokštelę susmulkinsite – tai nebeliks prasmingo teksto, bus sunaikintas gyvybės failas, niekada neišgirsite muzikos ar eilėraščio įrašo.
     Lygindami atsitiktinai susintetintą DNR (be prasmingos informacijos), lytinės ląstelės DNR ar DNR atliekančią standžiojo disko funkciją iš pirmo žvilgsnio nepastebėsite jokio skirtumo. Taip yra todėl, kad esmė ne pati DNR, o ta informacija, kuri ja užrašyta. Lygiai taip pat atsitiktinė raidžių (ženklų) rikiuotė tik panaši į knygos tekstą, tačiau ji be minčių (be prasmės). Pvz., tų pačių 13-os raidžių (kuriomis užrašiau Žemėyraapvali) atsitiktinė versija: aielmaėvypraŽ.
      Stebuklas ne azoto bazės, ne įvairiausios raidės ar bet kurie kiti ženklai, bet jais užrašytos mintys. Ne patefono plokštelė - o plokštelės mikronelygumais įrašyta melodija. Ne organinių medžiagų buljonas, o iš jų pagal gyvybės bylą (failą) surinktas organizmas.
     Nuo ko priklauso teksto tobulumas, tiksliau jo informacinė vertė? Tikrai, ne nuo ženklų išvaizdos, dydžio ar kiekio, bet nuo to, kas tais ženklais pasakyta.  Raidės gali būti net auksinės, o mintys užrašytos jomis  - lėkštos ir kvailos. Analogiški tekstai (failai) yra tiek mūsų, tiek kitų gyvų organizmų genomai, užrašyti keturių skirtingų azoto bazių seka. Genomo lygis nepriklauso nuo to kokiomis bazių poromis jis užrašytas ir kiek jų tame genome yra, o nuo to kas jomis parašyta. Lygiai taip pat ir knygos vertinamos ne, pvz., pagal priebalsių ir balsių santykį, o pagal išsakytas mintis.
     DNR savo informaciją perduoda RNR, o ši baltymams. Todėl nei RNR, nei baltymai irgi nėra atsitiktinės monomerų (nukleotidų ar aminorūgščių) dėlionės. Lygiai taip pat kaip raidės nerikiuojamos bet kaip. Kai rašo mokytas žmogus jis visiškai nekreipia dėmesio į ženklų (raidžių) išsidėstymo tvarką, jo tikslas – kuo trumpiau ir aiškiau perteikti savo mintis. Aklai dėliodami raides niekas nieko vertingo negali parašyti.
     Azoto bazės (arba nukleotidai) taip pat yra raidės, kuriomis (kuriais) užrašyti visų gyvų organizmų genetiniai kodai - gyvybės projektai, bylos, failai, instrukcijos, idėjos ar panašiai. Tik klausymas kokiu būdu šie organiniai ženklai išsirikiavo: savaime ir atsitiktinai ar buvo į savo vietas Kūrėjo sustatyti??
     Sąvoka ženklas yra kur kas universalesnė ir platesnė nei mums įprastos raidės. Kadangi mintis (informaciją) gali būti užrašyta ir skirtingais garsais (oro virpesiais), ir įvairaus ilgio elektromagnetinėmis bangomis, kas į jokias raides nepanašu. Jeigu Jums iš toli parodyčiau Brailio raštą pasakytumėte, jog tai tuščias popieriaus lapas. Iš tikrųjų jis pilnas milimetrinių pūslelių (šiurkštus). Iš nelygumų sudėlioti ženklai leidžia akliesiems puikiausiai (be jokių problemų) skaityti pirštais.
     Visas žmonių bendravimas remiasi vienais ar kitais ženklais. Pagrindinė bendravimo ženklais forma yra artikuliuota kalba. Tik artikuliuotos kalbos ženklai, o tiksliau įvairūs garsai, gyvuoja trumpai. Oro virpesiais nešama informacija toli nenukeliauja. Analogiškai, į ramų ežerą mestas akmenukas sukelia vandens ratilus, tačiau netrukus ežero paviršius vėl tampa lygus.

---------------  .  --------------

     
     Ką reiškia mokslininkų pastangos imituojant pirmykštės Žemės sąlygas gauti nors pačią paprasčiausią gyvybės formą?? Tai noras gauti DNR ar RNR ir tikėtis, kad jų monomerų sekomis atsitiktinai užsirašys kokio nors mikroorganizmo genetinis kodas. Tikėtis sėkmės skatina faktas, jog gyvybė Žemėje atsirado iškart po jos susiformavimo. Bet tai tolygu aklai spaudyti klaviatūrą: nmaedrmy... ir galvoti, kad tokiu būdu parašysime bestselerį.
          „Nemažai šiuolaikinių biologų priėjo prie labiau egocentriškos išvados: jeigu gyvybė atsiranda taip lengvai, tai turėtume įstengti ją sukurti. Daugelis mokslininkų, dirbančių šioje srityje, pritaria, kad ši užduotis įvykdoma, klausimas tik ne „ar“, o „kada“ jie sukurs dirbtinę gyvybę. Pagaliau jei tai įvyko kartą – žaibui trenkus į tinkamą pirmykštės sriubos dubenį – vadinasi, sutelktomis šiuolaikinių biotechnologijų pastangomis turėtų pavykti tai pakartoti. Juk negali būti taip sunku sukurti „Gyvybę 2“ (Michael Brooks. 13 protu nesuvokiamų dalykų. V., 2013. P. 101; 102.) Michael Brooks - kvantinės fizikos daktaras, žurnalistas, penkių knygų autorius.
     Būsiu įkyrus ir pakartosiu: nei DNR, nei RNR nėra savaiminės (atsitiktinės) ženklų (nukleotidų) rikiuotės - tai yra įvairių gyvybės formų projektai. Ar kas nors drįstų teigti, jog kokios nors knygos tekstas susidėliojo atsitiktinai – be autoriaus ar autorių? Nepaisydami sveikos logikos Čarlzo Darvino pasekėjai primygtinai įtikinėja, kad superknygos (genomai) yra atsitiktinių mutacijų rezultatas. Taip jie išeliminuoja ir knygų, ir genomų autorius, t. tarpe ir patį Dievą.
     1953 metais Čikagos universiteto chemikai Stanley,s Milleris ir Haroldas C. Urey,s indą pripildė amoniaku, metanu, vandeniliu ir vandeniu. „Tuomet mišinyje sužadino elektros iškrovą. Jie rėmėsi mintimi, kad gyvybę iš pirmykštės Žemės cheminių medžiagų sukūrė žaibo iškrovos. Eksperimentas buvo ypač sėkmingas. Po savaitės nuolatinės elektros iškrovos apie du procentus metane buvusios anglies virto aminorūgštimis, kurios sudaro baltymus. Tai buvo apreiškimas.„ (Michael Brooks. 13 protu nesuvokiamų dalykų. V., 2013. P. 99.)
     „1961 m. katalonas Juanas Oro žengė dar vieną žingsnį. Jis sumaišė vandenį, cianido rūgštį ir amoniaką ir gana lengvai gavo adeniną. Adeninas – ne tik viena iš keturių sudedamųjų DNR dalių, tai ir pagrindinis adenozintrifosfato (ATP), gyvybės kuro, komponentas. Be ATP negalėtume bėgioti, augti, netgi kvėpuoti.“ (Ten pat. P. 100.)
     Jau esame išsiaiškinę, kad nauja gyvybė daroma pagal unikalų projektą užrašytą keturiomis skirtingomis azoto bazėmis. Tai ką gavo Čikagos universiteto chemikai? Plytas iš kurių gali būti sulipdyti baltymai (kūnai)! O ką gavo Juanas Oro? Tik vieną iš keturių ženklų! Veikdami aklai mes niekada negausime gyvybės projekto, net pačio paprasčiausio. O kaip tuo pačiu metu gauti lytinę ląstelę, mokančią skaityti DNR instrukcijas ir galinčią pagal tas instrukcijas virsti vienu ar kitu (pvz., šimpanzės vyrišku ar moterišku) organizmu??
     Biologijos vadovėlyje dešimtai klasei rašoma: „Spėjama, kad Žemės atmosferą prieš 4,5 milijardus metų sudarė vandenilio, amoniako, metano, vandens garai, sieros oksidai. Deguonies joje nebuvo. Planetos paviršiuje buvo karšta, žaibavo krito gausūs krituliai. Mokslininkams pavyko laboratorijoje sukurti tokią pirmykštę atmosferą. (...) Vėliau paleista elektros kibirkštis, imituojanti žaibo blyksnius. Bandymo pabaigoje aparate rasta molekulių, įeinančių į gyvų organizmų sudėtį, tokių, kaip aminorūgštys, DNR, angliavandeniai, lipidai.“ (J. Mikulevičiūtė, M. Purlienė. K., 2012. P. 38.)
     Atrodo, kad tokiu būdu pavyksta gauti viską išskyrus pačią gyvybę. Gauname ženklus, kuriais užrašomas gyvybės kodas, gauname medžiagas iš kurių lipdoma gyvybė. Tačiau atsitiktinai niekada negausime superprogramos priverčiančios atomus sušokti gyvybės šokį. Lygiai taip pat aklai dėliodami raides niekada neparašysime biologijos vadovėlio dešimtai klasei. Vadovėlio autorėms, recenzentėms (mokytojoms ekspertėms) ir leidėjams teko ilgai mokytis ir įdėti daug pastangų siekiant susisteminti gamtos mokslų žinias ir jas suprantamai perteikti jaunajai kartai.
     
     Bandymai sukurti gyvybę iš įvairių pirmykščių  „sriubų“ tęsiami toliau. „NASA Cheminės evoliucijos centro mokslininkai, padėjo išsiaiškinti, kaip nukleotidai gali atsirasti iš dar paprastesnių molekulių. Pirmųjų nukleotidų susiformavimas yra vienas paslaptingiausių gyvybės raidos etapų, nes tam reikalingos itin sudėtingos cheminės reakcijos. (...) Kaip ir 2017 m. atliktame eksperimente, sėkmę pasiekti padėjo drėgnų ir sausų sąlygų ciklas. (...) Sistemų chemija padėjo mokslininkams priartėti prie gyvybės lopšio, o naujos įžvalgos veikiausiai netrukus leis sukurti naują gyvybę laboratorijoje.“ (Iliustruotasis mokslas / Pirmajai gyvybei atsirasti padėjo bendradarbiavimas. 2019. Nr. 4. P. 19.)
     Panašūs eksperimentai yra bergždžios pastangos. Veikdami aklai niekada negausime informuotų polimerų, o juo labiau pačios gyvybės. Ne iš to galo gyvybės kūrimą reikia pradėti. Pirmiausia turime užrašyti, kaip padaryti gyvybę. Ne veltui savo knygą pradėjau nuo to, kad labai svarbu suvokti, kokiu būdu užrašoma prasminga informacija ir kokia yra tikimybė jai užsirašyti atsitiktinai. Deja, apie tai dar nesusimąstė ir NASA mokslininkai.
     Užtat didelių laimėjimų pasiekėme gyvybės naikinimo srityje, jau projektuojame robotus žudikus. Tai rodo, kad entropija - jėga priešinga tai, kuri kuria gyvybę - įsivyrauja ir mūsų sąmonėje.
     

 
----------  .  ----------

     „Senosios formos, pralaiminčios ir užleidžiančios savo vietą naujoms, pergalingoms formoms, paprastai sudaro giminingas grupes, nes jos paveldėjo kurį nors bendrą trūkumą; todėl kai naujos tobulesnės grupės paplito visame pasaulyje, senosios grupės išnyko nuo žemės paviršiaus...“ (Charles Darwin. Rūšių atsiradimas. K., 2017. (1859.) P. 429.)
     Kažkada išliko geriau prisitaikę, po to dar geriau... Ar tikrai gyvybė pati savaime darosi vis tobulesnė? Ar tikrai kuo gyvūnai gyveno seniau tuo jie buvo primityvesni? Jeigu taip, tai kuo pasireiškė jų netobulumas lyginant su dabartinėmis gyvybės formomis? Atsakydamas į šį klausymą antroje knygos dalyje (Evolicijos teorijos paneigimas) pasakoju apie latimeriją - gyvąją iškaseną.
     Iki 1938 metų riešapelėkės (būrys: Coelacanthiformes) žuvys buvo žinomos tik iš fosilijų. Jos evoliucijos mokslui buvo labai svarbios, kaip tarpinės grandies tarp žuvų ir sausumos gyvūnų įrodymas. Iki to laiko aiškinta, kad iš jų išsivystė sausumos stuburiniai, o jos pačios išnyko prieš 65 - 70 mln. metų kartu su dinozaurais. Latimerijos judina kairįjį krūtininį ir dešinįjį pilvinį pelėkus – panašiai kaip eidami kojas deda keturkojai.
     Kadangi latimerija nepakito per 400 milijonus milijonų metų galime būti tikri, kad jos ląstelėse replikacijos (DNR sintezės prieš ląstelių dalijimąsi), transkripcijos (DNR kopijavimo į RNR) ar reparacijos (DNR apsaugos nuo kopijavimo klaidų) procesai vyksta idealiai.
     Šie, kaip ir visi kiti  (plika akimi nematomi gyvybės formavimo bei palaikymo mechanizmai) ir yra bet kurio sutvėrimo tobulumo pagrindas, nepriklausomai nuo to apie ką kalbame: žuvį, nagų grybelį, kerpę,  pandą, dinozaurą...
     Kitas iš tų plika akimi nematomų gyvybės tobulumo požymių yra baltymų sintezė ribosomose. Daugiausia ribosomų turi ląstelės iš kurių formuojasi nauji audiniai - net po kelis milijonus! Ribosomų dydis apie 20 - 30 nanometrų. Tai lyg mikroskopinės automobilių gamyklos, tik viskas vyksta daug greičiau ir tiksliau. O tas serijinis organinis „automobilis“ (šiuo atveju latimerija) nepalyginamai sudėtingesnis ir draugiškesnis aplinkai.

     Štai ką man parašė filosofijos mokslų daktaras Bronius Kuzmickas. „Fizikai gerai žino antrąjį termodinamikos, kitaip vadinamą entropijos, dėsnį. Pagal jį mažiau tikėtinos sistemos turi polinkį pereiti į labiau tikėtinas sistemas. Kitaip tariant sudėtingesnės, aukštesnės būsenos palaipsniui pereina į paprastesnes. Pvz., neprižiūrimas namas sugriūna; mechanizmas – dėvisi ir genda; gyvas organizmas – sensta, silpsta ir miršta; žvaigždės – gesta ir pan.
     Tačiau tuo pat metu vyksta ir priešingos krypties pokyčiai, nuo paprastesnio link  sudėtingesnio: užsimezga vienaląstė gyvybė, vėliau daugialąstė, atsiranda Homo sapiens sapiens, statomi miestai, kuriasi civilizacijos ir pan. Pagal antrąjį termodinamikos dėsnį taip vykti negali. Nėra jokios būtinybės būti sudėtingesniam ir tobulesniam. Kuo paprastesnė materijos būsena – tuo ji saugesnė ir yra mažiau pažeidžiama. Jėga, lemianti pokyčius nuo žemesnio link aukštesnio, kaip taisyklė, siejama su Dievo arba žmogaus veikla. Sudužęs puodelis savaime neatsistatys - toks entropijos dėsnis! Bet žmogus sudužusį puodelį gali sulipdyti.“
„Klausimas: ką bendra turi lėktuvai, televizoriai ir lempų stulpai su varlėmis, banginiais ir žmonėmis? (...) Pirmos grupės technologiniai dalykai sukurti žmonių. Dėl šių dviejų grupių panašumų peršasi išvada, kad antrosios grupės gyvi padarai taip pat buvo sukurti. Deja, ši, rodos, akivaizdi išvada yra klaidinga.“ (Marcus Chown. Kaip paprastai paaiškinti pasaulį. V., 2014. P. 40.)  Ar „akivaizdi išvada“ gali būti klaidinga?
     Entropijos sąvoką 1865 metais įvedė Ciuriko universiteto fizikas Rudolfas Klauzijus (R. J. E. Clausius). Bet tai įvyko jau po Darvino teorijos paskelbimo. Priminsiu, jog evoliucija teorija teigia, kad gyvybė atsirado ir tobulėjo be aukštesnių jėgų įsikišimo.
Gyvybę galima drąsiai apibūdinti kaip anomaliją, nes natūrali (savaiminė) materijos būsena – chaosas (netvarka). Mokslininkai tai vadina entropija. Po lytinių ląstelių susijungimo, kuomet pradeda vystytis naujas organizmas atomai ima stoti į labai griežtai suprojektuotas pozicijas taip suformuodami konkrečias struktūras, atliekančias įvairias gyvybines funkcijas, pvz.,: žarnas, kojas, sparnus, kailį, plaučius, kepenis, širdį...
Gyvybė – tai chaoso priešingybė. Gyvi organizmai - energetiškai atviros sistemos, kurios keičiantis aplinkos sąlygoms išlaiko tą pačią būseną, pvz., stabilią kūno temperatūrą, vienodą deguonies ar gliukozės kiekį kraujyje... Gyvo organizmo gebėjimas palaikyti pastovią kūno terpę (nuo ko priklauso optimali organų veikla) vadinama homeostaze. Gyvos būtybės fiziologija mažina išorinių veiksnių poveikį ir tarnauja padarytos žalos kompensavimui. Visi organizmai su aplinka vykdo medžiagų ir energijos mainus taip savo kūne palaikydamos minimalų entropijos lygį.
Antrasis termodinamikos dėsnis sako, jog šaltesnis kūnas savo energijos niekada neatiduos šiltesniam. Viskas vyksta priešingai kol abiejų kūnų temperatūros susivienodina. Šiltakraujai gyvūnai taip pat nėra išimtis, būdami šiltesni už aplinką jie savo šilumą tik praranda, tačiau energijos netektį jie greitai kompensuoja. Tik jų pačių atsiradimas Žemėje šiam dėsniui prieštarauja.
Laikui tekant viena kryptimi situacija keičiasi, bet kurio gyvio entropijos kiekis palaipsniui didėja. Yra jo vidinė struktūra, silpsta metabolinės funkcijos, nebepakanka energijos ir informacijos sugrįžti į stabilią būseną. Paprastai kalbant organizmas sensta, pvz., žmogui ima gesti dantys, galiausiai juos reikia pašalinti, o nauji dantys nebedyksta.
Entropijos palydovai atsitiktinumai, informacijos praradimai ir negrįžtami pokyčiai. Tai procesas priešingas kūrybai ir tobulėjimui, tame tarpe ir informuotų polimerų (DNR, RNR, baltymų...) atsiradimui! Entropiją galima įvardinti mirties sinonimu.
Šios realybės reziumė byloja, kad gyvybė negali nei savaime atsirasti, nei savaime tapti vis sudėtingesnė - tai prieštarauja fundamentaliam entropijos dėsniui. Entropijos poveikiui gyvi organizmai geba priešintis, tačiau tik DNR programos nustatytą laiką. Mirę organizmai suyra iki neorganinių junginių. Entropija rodo laiko judėjimo kryptį: mes būname jauni, po to suaugę, vėliau senstame, bet vėl jaunėti neturime jokio šanso.
     Biologijos vadovėlyje XI – XII klasei rašoma. „Jeigu DNR nedarytų klaidų neturėtume genomų ir požymių įvairovės. Organizmai negalėtų prisitaikyti prie nuolat kintančių aplinkos sąlygų. Galiausiai tokia organizmų rūšis neevoliucionuotų ir išnyktų.“ (V. Kučinskas, P. Stankevičienė. K., 2013. P. 123.)
Jeigu iš tiesų taip vyktų tai visi faktoriai, skatinantys atsitiktines genų mutacijas, turėtų spartinti ir evoliucijos eigą. Tačiau žmonija jau savo kailiu patyrė, jog oro, vandens, maisto užterštumas, radiacinio fono padidėjimas nėra kelias į geresnes mūsų kūno savybes. Priešingai, ekologinės problemos sukėlė iki šiol nematytas ir sunkiai išgydomas ligas.
Mūsų kūnai turi neįtikėtiną beveik visų 37 trilijonų ląstelių koordinavimą. Vis dėlto mokslininkai mano, jog kartais grįžtame į vienaląstę būseną. Kai dėl užterštumo sugadinamas ląsteles valdantis mechanizmas (pažeidžiama jų DNR) gali prasidėti ir daugialąsčio organizmo atžvilgiu savanaudiški procesai, būdingi vienaląsčiams gyviams.
Vėžys yra entropijos vaisius, vedantis atgal: iš daugialąstiškumo  į vienaląstiškumą. Tokia yra natūrali (savaiminė) materijos kitimo kryptis vedanti ne į sudėtingumą, bet į paprastumą. Žodžiu, be Programuotojo vienaląsčiai organizmai negalėjo tapti daugialąsčiais.

----------  .  ----------

 
     Visa kita ką toliau pasakysiu yra tik detalės lyginant su jau minėtų dalykų suvokimu. Ar suvokimas lygus nušvitimui?
     Ką mes, žmonės, prarastume pripažindami sugebėjimus kur kas didesnius už savo? Manau tik puikybę. O jeigu Jums iš tikrųjų reikėtų rinktis kokiame Pasaulyje norėtumėte gyventi: tame, kur vyksta neprognozuojami dalykai; ar tame, kur vadovauja Protas?? Lažinuosi, kad jeigu nesate savižudis rinksitės antrąjį variantą.
     Karštai tikintiesiems mano knyga nereikalinga, jie skaito Šventąjį Raštą ir nuoširdžiai tiki viskuo kas jame parašyta. Noriu padėti tiems, kurie  abejoja Biblija, nes dabar mokyklose ir universitetuose mokoma kitaip.
     Siekiu suintriguoti tuos, kurie nenori skaityti Šventojo Rašto, nes girdėjo jog tai pasenęs ir kvailas tekstas, prieštaraujantis ne tik mokslui, bet ir sveikam protui. Iš tikrųjų yra priešingai, Biblijos mintys pranoksta mūsų žinias ir mūsų tikrovės suvokimą.
     Kodėl Šventojo Rašto tekstas taip prieštaringai vertinamas? Visų pirma ir rašantysis, ir skaitantysis turi būti bent panašaus mentaliteto. Prisiminkite sakinį: Žemė yra apvali. Ženklas Žemė vartojamas įvairiomis prasmėmis, todėl skaitantysis privalo išmanyti apie dangaus kūnus. Stovint jūros pakrantėje ir žiūrint į horizontą tikrai nelengva suvokti, kad Žemė yra milžiniškas rutulys, nuo kurio niekas nenukrenta. Vaizdžiai tariant žodis Žemė yra tik „raktas“, o jį atitinkanti „skrynia“ turi būti mūsų galvose.
     Biblija, dėl Jos pirminio Šaltinio ir vėlesnių kartų žinių bei suvokimo skirtumų, jau senai virtusi kodu - tik „raktų“ rinkiniu be jais atrakinamų „skrynių“. Tačiau tai kodas (raktas) į priešistorę ir ateitį.
     Kad įrodyčiau, jog netuščiažodžiauju pateiksiu keletą pavyzdžių. „27Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos.“ (Šventasis Raštas. V., 1998. Pradžios 1.) Genomas – santykinai jaunas, XX amžiaus, simbolis. Jo prasmė prašyte prašosi į Šventojo Rašto kontekstą. Iki tol joks vertėjas kitaip negalėjo paaiškinti pirminės informacijos, todėl užrašė visiems suprantamai: „paveikslas“. Nereikėtų galvoti, kad Dievas pirmiausia save nupaišė, o po to žiūrėdamas į savo atvaizdą lipdė žmogų. Logiška, kad kurdamas mus Jis naudojo savo genomo informaciją.
     Kita vertus, bet kuris genomas ir yra pats tiksliausias bei detaliausias konkretaus organizmo paveikslas - jo amino rūgščių išdėstymo planas.
     Ką apie tai sako mokslas? „Darvino idėja kirtosi (...) su bažnyčios teigimu, kad vieninteliai žmonės buvo sukurti pagal Dievo paveikslą. Pasak Darvino, žmonės nebuvo nei kūrinijos viršūnė, nei kuo nors ypatingi. Jie tebuvo dar viena gyvūnų rūšis.“ (Marcus Chown. Kaip paprastai paaiškinti pasaulį. V., 2014. P. 43, 44.) Toliau garsioji Čarlzo Darvino citata. „Kad ir kaip gerai žmogus elgtusi, jis vis tiek tėra plika beždžionė.“ Nenusiminkite, čia tik Darvino mažai kuo pagrįstas spėjimas. Bandau įrodyti, kad taip nėra.
          Evangelijos pagal Joną prologe parašyta: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą. (...) Visa per jį atsirado, (...). Jame buvo gyvybė“... (Šventasis Raštas. V., 1998. Jn 1. 1 - 4.) Ženklas „žodis“ reiškia ir mintį, ir informaciją. Po pamokslo visada sakoma: „tai buvo Dievo žodis“.
     Neturėdama reikiamos informacijos (Dievo žodžio) apvaisinta kiaušialąstė nepastatys naujo organizmo, pvz., iš gilės neišaugs ąžuolas. Nėra Kūrėjo žodžio – nebus ir gyvo kūno!! Orkestras be natų nepagros naujos melodijos.
     Dabartinė mokslinė pasaulėžiūra teigia priešingai. Ji sako, kad pirmiausia iš organinių medžiagų atsitiktinai susidarė kūnas, o mintis atsirado vėliau, kad visa gyvybė (t. tarpe ir žmogus) evoliucionavo, kitaip tariant „susilipdė“ atsitiktinai. Aiškinama, kad tai vyko palaipsniui ir labai labai ilgai, tačiau be Projekto ir Tikslo.
     Tuo tarpu Biblijoje rašoma, kad Dievas sukūrė žmogų ir jį apgyvendino Rojaus sode. Vėliau Dievas žmogų iš Rojaus sodo išvarė, nes šis paragavo uždrausto vaisiaus. Kas gi buvo tas uždraustas vaisius??
     Kaip obuolys, vyšnia ar kriaušė – obels, vyšnios ar kriaušės gyvavimo rezultatas, taip smegenų funkcionavimo rezultatas – vieni ar kiti poelgiai. Uždrausti vaisiai – tai blogi poelgiai, neatitinkantys civilizuotos (dieviškos) prigimties. Kol jų „neragavo“, žmogus „tik protu išmanė, kas yra pikta, o „paragavęs“ – pikta pažino ir patirtimi, bet turėjo netekti pirma buvusio gerumo“. (Šventasis Raštas. V., 1998. J. Skvirecko komentaras. P. 91.)
     Kad „vaisius“, kai kalbama apie pirmųjų žmonių nuodėmę, tikrai turėjo poelgio prasmę, rodo kitos Šventojo Rašto vietos. „15Sergėkitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai. 16Jūs pažinsite juos iš vaisių. Argi kas gali pasiskinti vynuogių nuo erškėčių ar figų nuo usnių?!“ (Šventasis Raštas. V., 1998. Evangelija pagal Matą 7.) Arba, pamatęs, kad į krikštą ateina daug fariziejų ir sadukiejų Jonas Krikštytojas juos barė: „7Angių išperos, kas jus pamokė bėgti nuo besiartinančios rūstybės? 8Duokite tikrų atsivertimo vaisių!“ (Ten pat. Evangelija pagal Matą 3.)  Aišku, jog mus moko žmones vertinti pagal jų atliktus darbus, elgesį..., bet ne išvaizdą ar saldžius žodžius.
     Įvairiuose mituose bei tikėjimuose dažnas Gėrio ir Blogio (pikto) pažinimo medžio motyvas – tikriausiai sąmonės formavimosi schema. Šaknys – jutimo organų receptoriai, palaikantys jausminį kontaktą su aplinka. Kamienas – ilgųjų aksonų, vadinamų įcentrinėmis arba išcentrinėmis nervinėmis skaidulomis, visuma. Laja – informacijos paskirstymo ir įvairiarūšio sisteminimo aparatas. Lapija – milijardai smegenų žievės neuronų. Beje, šių ląstelių dendritai primena mažyčius medelius, todėl ir jų pavadinimas kilęs iš graikiško žodžio dendron (medis).   
     Kai vieni Šventojo Rašto knygas labai saugojo, kruopščiai perrašydavo ar versdavo į kitas kalbas; kiti (pvz., Romos imperatorius Dioklecianas) stengėsi jas sunaikinti. Tikrai ne kiekvienam priimtinos sekančios mintys. „14Kiekvienas, kuris aukštinasi bus pažemintas, o kuris nusižemina, bus išaukštintas.“ (Biblija. „Naujojo pasaulio“ vertimas. U.S.A., 2018. Luko 18.) „25Lengviau jau kupranugariui pralysti pro adatos skylutę negu turtingam žmogui patekti į Dievo Karalystę.“ (Ten pat. Luko 18.) „5Mačiau apgailėtiną dalyką po saule – kokią klaidą daro galingieji: 6į daugelį aukštų vietų sodina kvailystę, o sumaniuosius palieka sėdėti žemai." (Ten pat. Mokytojo 9.)

---------- . ----------

     Jeigu praėjusių laikų geologiniuose sluoksniuose būtume radę nedidelius, bet kryptingai vykusius pokyčius, bylojančius kaip susiformavo bent dalis šiandieninių arba anksčiau gyvenusių rūšių tai evoliucijos teorijos teisingumą turėtume pripažinti. „Tarpinių ir pereinamųjų grandžių tarp visų gyvenančių ir išmirusių rūšių turėjo būti neįsivaizduojamai daug. Ir jei mano teorija teisinga, tai jos visos neabejotinai anksčiau ir gyveno žemėje.“ (Charles Darwin. Rūšių atsiradimas. K., 2017 (1859). P. 393.)
Tie radiniai turėtų būti lyg atskiri filmo kadrai, drauge rodantys gyvų organizmų vystymosi eigą. Tačiau jeigu to mes dar iki šiol neradome turime pripažinti, kad evoliucijos teorijos kūrėjas ir jo pasekėjai stipriai suklydo.
     Jau pats Darvinas pastebėjo, kad gyvybės istorijoje nuoseklių pokyčių nebuvo. „Kodėl gi kiekviena geologinė formacija ir kiekvienas sluoksnis nėra perpildyti tokių tarpinių grandžių? Geologija mums iš tikrųjų neatskleidžia visos nenutrūkstamos organinės grandinės su smulkiais perėjimais ir čia, galbūt, yra akivaizdžiausias ir rimčiausias priekaištas, kurį galima pateikti mano teorijai. Tą aplinkybę, manau, reikia aiškinti tuo, kad geologinė kronika yra be galo neišsami.“ (Charles Darwin. Rūšių atsiradimas. K., 2017 (1859). P. 392.) Nepaisydamas to, kad jo teorijos nepatvirtina faktai anglų mokslininkas neatsižada atsitiktinės rūšių atsiradimo versijos ir mėgina paaiškinti kodėl tokių įrodymų nėra.
„Kadangi pagal mūsų teoriją vis dėlto turėjo egzistuoti nesuskaitoma daugybė pereinamųjų formų, tai kodėl daugybės jų nerandame glūdinčių žemės plutoje? Šį klausymą bus patogiau svarstyti skyriuje apie geologinės kronikos netobulumą, čia tik pažymėsiu, kad, pateikiant atsakymą, mano nuomone, reiktų bene daugiausia pabrėžti, jog geologinė kronika yra toli gražu ne tokia išsami, kaip paprastai manoma. Žemės pluta yra didžiulis muziejus, tačiau jo kolekcijos buvo renkamos labai prastai ir su ilgais laiko tarpais.“ (Charles Darwin. Rūšių atsiradimas. K., 2017. (1859.) P. 249.) Užsispyręs anglas nenori pripažinti savo spėjimų klaidingumo.
     Knygos santrauką apibendrinsiu Broniaus Kuzmicko  žodžiais. „Pagal evoliucijos teoriją išeina, kad savaiminis gyvybės atsiradimas iš negyvosios materijos buvo virtinė aklų neįtikėtinų atsitiktinumų. Kodėl taip atsitiko? Juk negyvoji materija yra pilnai pakankama sau pačiai, jai nėra „jokio reikalo“ gimdyti kažką aukštesnio ir sudėtingesnio už save pačią. Tas pats pasakytina ir apie mąstančios gyvybės evoliuciją iš nemąstančios. Juk paprasti instinktyvūs padarai geriau prisitaikę prie gamtos. Instinktai neklysta, tik žmogaus protas gali klysti.
     Tai logiškai veda prie minties, kad evoliucija, jeigu priimame šią idėją, vyko kryptingai ir tikslingai, iš už gamtos esančio šaltinio.“ Aš paskutinį sakinį truputi patikslinčiau. Tai logiškai veda prie minties, kad gyvybė buvo sukurta, o po to kryptingai keičiama iš anapus gamtos esančio šaltinio.
     Ne Žemė sukūrė gyvybę, o gyvybė sukūrė žydrąją planetą tinkamą gyventi ir žmogui. Gyvybė pakeitė buvusį ir palaiko dabartinį planetos veidą.
     Teko skaityti tokį samprotavimą. Žmogus - mikroskopinė Visatos dalelytė: turinti protą, galinti kurti, keisti aplinką, įvairių ženklų pavidalu kaupti informaciją... Tačiau dalis negali turėti to, ko neturi Visuma (Visata), o Visuma būtinai turi turėti tai ką turi ir Jos dalis. Vadinasi turi egzistuoti Visatos Protas (Dievas). Ir jeigu Visatos dalelytė (žmogus) protingas – tai ką jau bekalbėti apie Visumą (Visatą).

------  .  ------
     Kas įdomiausia, jog evoliucijos teorija negali paaiškinti, kaip atsiranda naujos rūšys. O kaip su kintamumu, naujomis veislėmis ir natūraliąja arba dirbtine atranka (selekcija)? Bet tai paaiškina ne evoliucijos teorija, o genetikos mokslas. Toliau du mano skyreliai.

Apie pokyčius, nekeičiančius rūšį

     Kelios skirtingos geno formos, lemiančios įvairių požymių alternatyvias išraiškas, vadinamos aleliais. Jie būna tose pačiose porinių (homologinių) chromosomų vietose (lokuse). Mejozės metu aleliai visuomet patenka į skirtingas gametas – lytines ląsteles, turinčias viengubą genų rinkinį.
     Pvz., žirniai su baltais ir violetiniais žiedais, su lygiomis ir raukšlėtomis sėklomis. Žmogaus kraujo grupes lemia trys aleliniai genai: IA ir IB yra dominantiniai, IO yra recesyvinis. Genotipai IAIA ir IAIO lemia A kraujo grupę, IBIB ir IBIO – B kraujo grupę, IAIB – AB kraujo grupę, IOIO – O kraujo grupę.
     Tamsūs garbanoti plaukai, nusmailėjusi plaukų linija virš kaktos, nepriaugę ausų speneliai, strazdanos, duobutės skruostuose juokiantis, rudos akys, dešiniarankiškumas – žmogaus dominuojančių požymių pavyzdžiai. Šviesūs tiesūs plaukai, priaugę ausų speneliai, veidas be strazdanų ir duobučių skruostuose, mėlynos akys, kairiarankiškumas – nustelbiamieji požymiai. Visa tai tik dalelė žmogaus genomo įvairovės. Kaip matote aleliai paprastai susiję su alternatyviomis ir mažiau svarbiomis (ne esminėmis) rūšies savybėmis. Bet ir jos, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gali lemti gyvenimą arba mirtį.
     Havajų svirplių istorija dabar dažniausias pavyzdys, kuris buktai įrodo, kad evoliucija gali vykti netgi labai sparčiai. Laukiniai svirpliai (Teleogryllus oceanicus) į Havajų salyną atkeliavo prieš gerą šimtmetį ir ten greitai išplito. Tačiau jų ramus gyvenimas baigėsi, kai salose atsirado kitas svetimšalis – musė Ormia ochracea. Ši musė pasižymi jautria klausa, ji išgirsta griežiančius svirplių patinėlius ir juose sudeda savo kiaušinius... Svirplių populiacija dėl juos parazituojančių musių ėmė sparčiai nykti. 2001 metais Kauai saloje biologams pavyko aptikti tik vieną griežiantį svirplį.
     2003 metais Kauai saloje vėl gyveno daug svirplių... tačiau šie svirpliai jau buvo nebylūs. (Pagal Natūraliosios atrankos mechanizmas – greitas / Iliustruotasis mokslas. 2010, Nr. 4. P. 56, 57.)
     Iš pirmo žvilgsnio tai nenuginčijamas evoliucijos teorijos įrodymas? Taip, išliko tinkamesni (geriau prisitaikę) prie naujų (pasikeitusių) aplinkos sąlygų.
     Tačiau klaidinga manyti, kad dėl pasikeitusios aplinkos svirpliams nunyko priekinių sparnų dantukai, padedantys išgauti garsą. Natūralioji atranka nieko nesukuria ir nieko nepakeičia, ji gali tik atrinkti, žinoma, jeigu yra iš ko atrinkti. Šiuo atveju ji atrinko alternatyvią geno versiją, kuri daro svirplius su iki galo neišsivysčiusiomis sparnų gyslomis. Išliko ir vienas kitas griežikas, nes jis turėjo tokį alelį, kuris buvo patrauklesnis patelėms.
     Evoliucijos teorijos šalininkų dėmesys sutelktas į tylaus svirplio geną. Tačiau ne jis lėmė nustelbiamojo požymio išplitimą. Viskas prasidėjo nuo staiga pasikeitusios aplinkos – nuo musės Ormia ochracea dauginimosi. Jeigu aplinka nebūtų radikaliai pakitusi, tokia azoto bazių kombinaciją vargu ar būtų pastebėta!
     Natūralioji atranka nėra evoliucijos priežastis. Teisingai pastebėjo Jonas Grigas, „kad būtų iš ko atsirinkti, tie geresni gyvūnai jau turi gyventi“. (Kiek trunka sekundė. V., 2012. P. 100.) Jonas Grigas buvęs VU profesorius emeritas, habilituotas fizinių mokslų daktaras.
     „Natūralioji atranka atsitiktinai atsiradusius esamomis sąlygomis naudingus požymius įtvirtina ir nulemia progresyvią evoliucijos kryptį.“ (Natkevičaitė-Ivanauskienė M. Natūraliosios atrankos teorija / Mokslas ir gyvenimas. 1987, Nr. 7. P. 9.) Ar tikrai atranka visada lemia progresyvią evoliucijos kryptį? Tylusis svirplys progresas ar regresas?
     Pietų ir Centrinės Amerikos upeliuose gausu mūsų akvariumų gyventojų – smulkių žuvyčių gupių (Poecilia reticulata). Mokslininkams į vandenis, kur gyveno nepaprastai ryškių spalvų žuvelių, paleidus lydekų, puošnios žuvelės per kelias kartas ėmė blukti. Mokslininkai, upely užveisę plėšrūnus, smarkiai pakeitė gupių aplinką, bet, laimei, gupiai turėjo ir maskuojančių spalvų alelių.
     Iki pramonės revoliucijos Anglijoje vyravo šviesūs beržiniai šeriasprindžiai (Biston betularia). Tarp jų pasitaikydavo ir pavienių tamsių egzempliorių. Ant beržų kamienų šviesieji buvo praktiškai nematomi. Dėl to šiuos drugius rečiau pastebėdavo paukščiai ir jų kur kas mažiau sulesdavo. Po sunkiosios pramonės suklestėjimo situacija kardinaliai pasikeitė. Nuo suodžių medžių kamienai patamsėjo, tad šviesūs drugiai tapo gerai matomi paukščiams, o tamsūs atvirkščiai. Tuomet įsivyravo tamsūs beržiniai šeriasprindžiai.
     Minėti naktiniai drugiai gausūs ir Lietuvoje, jie priklauso sprindžių šeimai. Šios šeimos drugių lervos keliauja sprindžiuodamos: susiriečia į kuprą, stojasi ant užpakalinių kojų ir išsitiesia, tuomet stojasi ant priekinių kojų ir vėl kūprinasi.
     Šių naktinių drugių istorija - klasikinis evoliucijos įrodymo pavyzdys, naudojamas jau daugiau kaip 50 metų. Tačiau beržinių šeriasprindžių populiacijos pokyčių priežastis ne evoliucija, o dvi alternatyvios to paties geno versijos, padarančios drugį arba blondinu, arba brunetu.
     Akivaizdu, kad ne visi žino kaip atsiranda fenotipų įvairovė. Pvz., formuojantis žmogaus gametoms (lytinėms ląstelėms) porinės chromosomos keliauja į priešingus ląstelės polius atsitiktine tvarka. Dėl to gali susidaryti 223 (8 388 608 – du pakelti 23-uoju laipsniu) skirtingi genotipai. 23 - viengubas žmogaus chromosomų skaičius. Tai reiškia, kad iš kelių milijardų vyriškų lytinių ląstelių ir iš šimtų moteriškų lytinių ląstelių, pasigaminančių per visą vaisingą žmogaus gyvenimą, pasitaikys labai nedaug vienodų.
     Lytinio dauginimosi metu susidariusi zigota gauna abiejų tėvų viengubus chromosomų rinkinius ir čia galimi jau (223)2 = 246 ( du paketi 46-uoju laipsniu, apytiksliai 70 368 744 000 000) skirtingi chromosomų deriniai. Palyginimui: vaisinės muselės (Drosophila melanogaster) diploidiniame rinkinyje tėra 8 chromosomos, tad jos zigotoje galimi tik 28 (du pakelti 8-uoju laipsniu) skirtingi chromosomų deriniai.
     Tačiau šie skaičiai dar neatspindi apkeistuose neseserinių chromatidžių fragmentuose įvykusių alelinių genų mainų, vadinamų rekombinacijomis. Individai, turintys naujus genų derinius, vadinami rekombinantais, o jų fenotipai rekombinantiniais.  
     Štai kodėl, nors šiuo metu Žemėje gyvena milijardai žmonių, vargu ar rasite du vienodus, net jeigu jie visi gyventų idealiai tose pačiose sąlygose. Didžiulė įvairovė rūšies viduje yra genetiškai užprogramuota. Bendruomenės narių skirtumai užtikrina charmoniją. Jeigu mes visi būtume absoliučiai tokie pat - būtų labai sunku pasiskirstyti darbais, neegzistuotų tokia menų ir sporto sričių įvairovė.
     „Negi gamta tokį svarbų reiškinį, kaip organizmų kintamumas, „patikėjo“ tik atsitiktinumų valdomiems įvykiams? „Tyliąja“ sensacija būtų galima pavadinti tai, kas dabar neabejotinai įrodyta: kintamumas yra genetiškai užprogramuotas ir perduodamas palikuonims. Šis vienas reikšmingiausių nūdienos atradimų „įslinko“ be mokslinei sensacijai būdingo triukšmo. Be to, tai ne vienas atradimas, o visa jų serija...“ (Rančelis V. Neatsitiktiniai atsitiktinumai / Mokslas ir gyvenimas. 1986. Nr. 2. P. 15.)
     Kodėl tyliai nesunku suprasti. Logika veda prie to, kad turėjo būti Programuotojas, kuris ne tik sukūrė gyvybę, bet ir padarė ją plastišką, t. yra gebančią prisitaikyti. Deja, užprogramuotas kintamumas turi savo ribas ir ne visada gali išgelbėti konkrečią rūšį. Dėl to daug gyvybės formų Žemėje sparčiai nyksta arba jau išnyko.
     Tuo tarpu biologijos vadovėlyje XI – XII klasei rašoma. „Jeigu DNR nedarytų klaidų neturėtume genomų ir požymių įvairovės. Organizmai negalėtų prisitaikyti prie nuolat kintančių aplinkos sąlygų. Galiausiai tokia organizmų rūšis neevoliucionuotų ir išnyktų.“ (V. Kučinskas, P. Stankevičienė. K., 2013. P. 123.)
     Nors lytiškai besidauginančių eukariotų palikuonys dėl ką tik minėtų priežasčių visuomet daugiau ar mažiau skiriasi nuo savo tėvų, tačiau tai nėra kryptingi pokyčiai, per ilgesnį laiką suformuojantys naujas gentis, o juo labiau klases ar tipus. Darvino pateiktas pavyzdys - Galapagų salų kikiliai - buvo tikrai skirtingi, nes gyveno skirtingose sąlygose. Tačiau jie taip ir liko kikiliais. Šiandien mokslininkai stebi, kaip dėl žmogaus ūkinės veiklos vienodėjant gamtinėms sąlygoms (biogeocenozėms) Galapagų kikilių snapai panašėja.
     Nedideli gripo virusų pokyčiai įvyksta kaskart kai virusai replikuojasi. Dėl to, kaip taisyklė, susiformuoja naujų antigeninių savybių virusai. Mutavusių gripo virusų imuninės sistemos neatpažįsta, todėl žmonės, paukščiai ar žinduoliai gali ne vieną kartą susirgti gripu. Tačiau tai virusų išgyvenimo strategija, o ne jų pokyčiai link naujų gyvybės formų. Priminsiu, kad virusas be šeimininko ląstelės negali daugintis, jam yra gyvybiškai svarbu apgauti kokio nors organizmo imuninę sistemą, kad jį priimtų, kaip savą.
     Šiandien matome, kaip bakterijos darosi vis atsparesnės antibiotikams, kaip kenkėjų nebesunaikina senieji insekticidai, o piktžolės atsigauna po vis didesnių herbicidų dozių. Tačiau visko pradžia buvo aplinkos pokyčiai, kuriuos lėmė antibiotikų, insekticidų ir herbicidų masinis naudojimas. Įsivyravo tie organizmai, kurių alelių kombinacijos padėjo mažiausiai nukentėti nuo aplinkos permainų.
     Kaip neišnyksta ištrintos kompiuterinės laikmenos - jos tik blokuojamos ir tik pakeistos dingsta negrįžtamai, - taip ir nenaudojami genai visam laikui neprarandami. Nors šie genai ir nebūna aktyvūs, jie vis vien kopijuojami ląstelei dalijantis. Todėl anksčiau ar vėliau jie gali „pabusti“ ir įtakoti organizmo pokyčius. „Nieko neveikiančius“ genus galima aktyvuoti dirbtinai. Mokslininkams pavyko viščiuko audinį paveikti taip, kad jam formuotus dantys. Kiekvienas organizmas turi milžinišką kiekį ilgai nenaudotų, tačiau niekur nedingusių duomenų apie galimas kūno dalis ir savybes. Todėl daug organizmų sugebėjo išgyventi nemažus aplinkos pokyčius, nes prireikus informacijos apie kokį nors organą ar funkciją jie ją „rasdavo savo banke“.
     Nenaudojamais DNR failais galima paaiškinti gyvūnų raidos keistenybes, kai tam tikri požymiai tai išnyksta, tai vėl atsiranda. Vabzdžių (Insecta) būrio gyvalazdės (Phasmatodea) net kelis kartus buvo likusios be sparnų.
     Dieną nejudrios gyvalazdės tampa aktyviomis naktį. Be maskuotės nuo plėšrūnų jos ginasi dygliais, ryškiais sparnais, nuodingais hemolimfos lašeliais arba išpurškiamu aitriu sekretu.
     „Miegančius“ genus „pažadina“ aplinkos pokyčiai. Pvz., vėžlių lytis priklauso nuo smėlio, kuriame bręsta kiaušinėliai, temperatūros. Dėl klimato kaitos šylant smėliui ženkliai daugėja moteriškos lyties jauniklių. Kai šaltis aktyvuoja reikiamus genus keičiasi gyvūnų kailio spalva, tankumas ir storėja riebalų sluoksnis po juo.
     Kai vandenyje yra daug dumblių kai kurių rupūžių buožgalviams būdingos mažos burnos ir ilgi virškinimo organai, pritaikyti augaliniam maistui. Bet jeigu maisto nepakanka, šiems buožgalviams atsiranda galingi žandikaulių raumenys ir dantyti nasrai. Tuomet jie pradeda maitintis vieni kitais. Žinoma, rupūžių bus mažiau, bet nė vienas buožgalvis nemirs iš bado.
     „Biologai atrado naują galingą evoliucijos veiksnį, kuris žolėdžius paverčia nuožmiais plėšrūnais.“ (Iliustruotasis mokslas / Alkani buožgalviai tampa aršiais kanibalais. 2019. Nr. 4. P. 8.) Nepalankios aplinkos sąlygos įjungė iki tol neveikusius genus. Tai dalies rupūžių rūšių išskirtinumas, bet ne jų evoliucija. O paprastosios kasėjos (Spea bombifrons) buožgalviai yra mėsėdžiai kanibalai ir tada kai aplinkoje netrūksta kito maisto.
     Alkis gali ne tik buožgalvius, bet ir žmones padaryti kanibalais. Tik juokinga, kad noras pavalgyti vadinamas „nauju galingu evoliucijos veiksniu“? Panašu, jog tai eilinis bandymas paslėpti evoliucijos teorijos negalią. Tokia kai kurių rupūžių rūšių buožgalvių metamorfozė, susidarius nepalankioms sąlygoms, akivaizdžiai rodo, kad jų genetinės programos tikslas yra išsaugoti ne atskirą individą, bet rūšį - ko pagal evoliucijos teoriją negali būti!!
     Kai maisto būna pakankamai apvaliųjų kirmėlių (C. elegans) patelė padeda kiaušinėlius ir gyvena toliau. Bet jeigu maisto trūksta ji kiaušinėlius laiko savyje. Ten išsiritę jaunikliai motiną suryja iš vidaus. Mokslininkai atrado ir geną, kuris lemia savižudišką kirmėlės elgseną. Tai irgi byloja apie programą, kuri rūpinasi ne atskiro individo, o rūšies išlikimu.
     Jeigu evoliucijos teorija teisinga tai nenuneigiamų įrodymų turėjo būti begalinė daugybė ir jie turėjo būti akivaizdžiai matomi kiekviename žingsnyje. Nes pagal Darviną viskas be perstojo palaipsniui keičiasi ir tobulėja. Deja, yra priešingai, evoliucijos teoriją propaguojantiems šių faktų trūksta. Kai kurie pavyzdžiai naudojami jau antrą šimtmetį.
     O kaip selekcininkai išveda naujas naminių gyvūnų veisles ar dekoratyvinių augalų formas? Jie kryžmina ir atrenka pageidaujamas savybes arba požymius, tačiau jie nieko nekuria. „Bet svarbiausia sąlyga, turbūt, yra ta, kad gyvulys ar augalas turėtų žmogui tokią vertę, jog šis akylai sektų kiekvieną, kad ir mažiausią, jo ypatybių ar sandaros nukrypimą.“ (Charles Darwin. Rūšių atsiradimas. K., 2017. (1859.) P. 130.)
     Prisipažinkime, mes norimų pokyčių kol kas įtakoti nemokame. Iki šiol nesugebame tikslingai keisti DNR ir naudojomės tik jos užprogramuotos (paveldimos) įvairovės (jos neapibrėžtumo) vaisiais. Pvz., galime tik pasvajoti apie namines vištas, kurios dėtų mėlynos spalvos apvalius (ne elipsės formos) kiaušinius ir kurių skiauterės būtų ne raudonos, o geltonos, be to neturėtų iškirpimų.
     Dalmantinai – šunų veislė gerai žinoma visame pasaulyje, pasižyminti baltu kailiu su rudomis arba juodomis dėmėmis. Sako, kad ši veislė išvesta Kroatijos Dalmatijos vietovėje. Ar kroatai galėjo sukurti dalmantiną? Ne, jie tik iš didžiulės šunų įvairovės galėjo atsirinkti dalmantiną. Beje, yra žinių, kad dalmantinai gyveno jau senovės Egipte. Vadinasi ši šunų veislė galėjo būti ne tik atrinkta, bet ir sukurta, o vėliau išsaugota Balkanų pusiasalyje.

O dabar apie atsitiktines mutacijas
arba
kaip užtikrinamas rūšies stabilumas??

     Biologijos vadovėlyje XI – XII klasei rašoma. „Jeigu DNR nedarytų klaidų neturėtume genomų ir požymių įvairovės. Organizmai negalėtų prisitaikyti prie nuolat kintančių aplinkos sąlygų. Galiausiai tokia organizmų rūšis neevoliucionuotų ir išnyktų.“ (V. Kučinskas, P. Stankevičienė. K., 2013. P. 123.)
     Jeigu ši evoliucijos teorijos išvada būtų teisinga tai visi faktoriai, skatinantys atsitiktines genų mutacijas, turėtų spartinti ir evoliucijos eigą. Tačiau žmonija jau savo kailiu patyrė, jog oro, vandens, maisto užterštumas, radiacinio fono padidėjimas nėra kelias į geresnes mūsų kūno savybes. Priešingai, ekologinės problemos sukėlė iki šiol nematytas ir sunkiai išgydomas ligas.
     Skaitant genetikų išvadas susidaro vaizdas, bylojantis ne evoliucijos teorijos naudai. Paveldimumo mechanizmas sukonstruotas taip, kad atsitiktinės mutacijos neįvyktų. Atsitiktinės mutacijos nepadaro geriau prisitaikiusių organizmų. Jos, kaip taisyklė, sukelia įvairius išsigimimus.
     „Daugelio paveldimų žmogaus ligų priežastis yra genų, koduojančių organizmui svarbius baltymus, mutacijos. Tiriant genų mutacijų ir žmogaus ligų ryšį susiformavo nauja medicinos mokslo šaka – molekulinė potologija.“ (Vaidutis Kučinskas. Tu ir tavo genai. K., 1998. P. 16.)
     „Mutacijos dažniausiai lemia įvairias žmogaus ligas, tačiau kartais jos gali būti ir naujų teigiamų požymių priežastis. Deja, tokie atvejai paprastai netyrinėjami, nes mums labiau rūpi mūsų bėdos.“ (Ten pat. P. 20.) Ar tai reiškia, kad naudingų mutacijų nėra? Tikrai, apie naudingas mutacijas, sukeltas įvairių mutageninių faktorių, dar neteko skaityti.
     Martyno Yčo knygos Apie biologiją 16 skyrius vadinasi Kad nežūtų gyvieji. „Genetinė informacija, perduodama iš kartos į kartą, dyla ir degraduoja. Mutacijos keičia ir ardo genus. Jei tai nebūtų taisoma, visi gyvieji išnyktų. (...) Jei per mutacijas atsiradę genai kuo nors pranašesni už senuosius gamtinė atranka juos atrenka ir gauname naujas gyvybės formas. Tai mes vadiname evoliucija. Bet dažniausiai pasikeitę genai yra arba neveiklūs, arba žalingi. Juos irgi pašalina gamtinė atranka.“ (K., 1994. P. 165.)
     Atkreipkite dėmesį: atranka (mirtis) ne įtvirtina atsitiktines mutacijas (klaidas), o tik jas šalina. Šalina labai paprastai – sunaikina visą apsigimusį organizmą. Jeigu kalbėti tiksliau: toks organizmas paprasčiausiai neišgyvena. Tokiu būdu išsaugoma tai, kas nuo pat pradžių yra geriausia!? Kaip taisyklė mutavusios ląstelės mažiau gyvybingos. Tarp normalių ir pakitusių ląstelių arba normalių ir pakitusių audinių vyksta konkurencija normaliųjų naudai.
     „Darvino teorija pateikė receptą ne pokyčiams, bet pastovumui užtikrinti“ – taikliai pastebi Bilas Braisonas. (Trumpa istorija beveik apie viską. V., 2017 (2003). P. 399.)
     2016 metų Ilistruotojo mokslo antrame numeryje yra straipsnis Dabar mokslininkai gali sukurti tobulą žmogų. Iš tikrųjų mokslininkai ne kuria, bet ištaiso pakitusius žmogaus genus? „Kraujo liga talasemija yra viena iš daugiau kaip 4000 ligų, kurias sukelia vieno ar dviejų genų pokyčiai. Juos ištaisyti gana paprasta. Sekų gamybos įmonėse Europoje, JAV ir Kinijoje sudaromos tūkstančių žmonių genomų sekos, kurios sulyginamos su įvairių negalavimų ir ligų genais.“ (P. 45) Euforiją, kad greitai bus galima pagerinti paveldimas žmogaus savybes ir jo evoliuciją nukreipti norima linkme, žlugo. „Šiandien eugenika (gr. eugenes – geros kilmės) visuotinai nepriimtina.“ (Kučinskas V. Genetika. K., 2001. P. 6.) Žmonija susirūpinusi kaip savo genofonde ištaisyti klaidas.
          Ankstesniuose skyreliuose jau kalbėjome apie DNR replikacijos klaidas ir galingas jų šalinimo sistemas. Kaip Dievui atsidavę žmonės saugo kiekvieną Šventojo Rašto raidę, taip specialių fermentų pulkas rūpinasi mūsų kūno projektu, užrašytu keturių azoto bazių seka.
     Be to „nauja mutacija pirmiausia turi įsitvirtinti genome, o mutantinė ląstelė – kitų ląstelių sistemoje. Tiek mutavusios ląstelės viduje, tiek išorėje veikia įvairūs galingi atrankos būdai.“ (Rančelis V. Genetika. V., 2000. P. 498.) Ląstelės lygmeny organizmą nuo atsitiktinių mutacijų padarinių saugo proteolizės sistema. Ji atpažįsta ir suardo nenormalios struktūros baltymus. Organizmo lygmeny – imuninė sistema. Bet jeigu atsitiktinė mutacija kaip nors praslys pro ką tik minėtus „sietus“ - tada ją pašalins natūralioji atranka. Kaip matote natūralioji atranka yra paskutinė genetinės informacijos apsaugos grandis.
     „Ypač daug kilo ginčų dėl žalingų ir naudingų mutacijų santykio. Vieni genetikai (tarp jų ir šios knygos autorius) mano, kad dauguma mutacijų yra žalingos ir tik maža jų dalis (augalų gal viena iš 1000, o gyvūnų dar rečiau) yra naudingos. Kiti, ypač tie, kurie siūlė mutacijas kaip metodą naujoms veislėms (bet ne rūšims – aut. past.) sukurti, - kad naudingų mutacijų yra daug.
     Kodėl mutacijos yra žalingos? Kiekvieną taksoną galima laikyti ilgalaikės kūrybos (atrankos) kūriniu. (Ir mokslininkai be žodžių „kūryba“ ir „kūrinys“ neapsieina – aut. past.) Nors kūrinys nėra visiškai tobulas, bet yra optimalus variantas užimtai ekologinei nišai. (Sakinio pradžia prieštarauja pabaigai - aut. past.) Labai maža tikimybė, kad naujai atsiradęs pokytis būtų geresnis už optimalų variantą.“ (Rančelis V. Genetika. V., 2000. P. 394-395.) „Iš esmės mutagenezė yra valdoma. (...) Evoliucija vyko taip, kad lytinės ląstelės ir gemalas būtų maksimaliai apsaugoti nuo nepalankių veiksnių.“ (Ten pat. P. 498-499.)
     
     „Rūšis apsaugoma nuo ardančios mutacinio proceso įtakos, nes šalinami visi atsiradę nukrypimai nuo normos. Individai, įgiję įprastomis sąlygomis netinkamų požymių, neišgyvena. Be šios atrankos formos gyvojoje gamtoje nebūtų stabilumo.“ (Laima Molienė, Stasys Molis. Pažink gyvybę. Biologijos vadovėlis X klasei. K., 2010. P. 55.)
     Bet tai ir yra viskas ką iš tikrųjų gali padaryti natūralioji atranka!! Esamų rūšių nekintamumui paaiškinti ji vadinama jau ne kryptinga, o stabilizuojančia. Ilgiau gyvena ir daugiau palikuonių susilaukia geresnis konkretaus organizmo variantas. Ir tas geresnis variantas, kaip taisyklė, būna senasis, o ne tas, kuris atsirado po atsitiktinių mutacijų.
     Beje, ką reiškia žodis „kryptingas“? Jo prasmė analogiška žodžiui „tikslingas“, Tačiau atsitiktiniai įvykiai negali turėti nei krypties nei tikslo (priešingu atveju jie ir nebūtų atsitiktiniai) – tai Kūrėjų prerogatyva. Kai žmogus turi tikslą išvesti jam reikalingų augalų ar gyvūnų veisles jis irgi tai daro kryptingai.
     Tai ką tuomet iš tikrųjų daro natūralioji atranka: kuria naujas rūšis ar palaiko esamų rūšių stabilumą?? Vienu atveju mokslininkai tą pati veiksmą vadina kryptinga atranka, kitu atveju stabilizuojančia atranka ir nepastebi kad klaidina save ir kitus?
      Jeigu taip aiškiname tuomet išeina, kad atranka vyksta dvejomis priešingomis kryptimis: ir keisdama individą, ir išlaikydama jo pastovumą. Bet jeigu objektas tuo pat metu juda ir į kairę, ir į dešinę - jis lieka toje pačioje vietoje.
     Eilinį kartą genomą palyginsiu su knyga. Knygų perrašinėtojų klaidos tekstą tik gadintų. Žinoma, visada galima bandyti parašyti dar geriau, bet tik ne aklai keičiant raidžių tvarką. Taip darydami mes knygos mintis tik sudarkytume.
     Be to, tiek knyga, tiek laikrodžio mechanizmas, tiek koncertų salės ar sporto arenos projektai... nepatobulės pakeitus vieną ar kitą detalę. Jeigu didinsime ar mažinsime kurį nors laikrodžio krumpliaratį prie jo teks derinti visą likusį laikrodžio mechanizmą. Užsibrėžus tikslą ką nors iš esmės patobulinti arba kurti naują rūšį pirmiausia reikia turėti aiškią viziją ir pertvarkymo planą, o jau po to viską keisti iš esmės.
     Dažnai sakome arba rašome „evoliucija sukūrė“. Tai reiškia, kad mes Dievą jau vadiname Evoliucija arba Evoliucija mums tapo Dievu. Arba nesuprantame evoliucijos teorijos esmės.