PAUKŠČIAI IR DEBESYS

(Ne)teroristų orkestras

Ne iš natų, iš atminties
Ne ginklais, – smuikais
Sakuroms žydint, groja

2020 12 12

KNYGOS MIRUSIŲJŲ IR GYVŲJŲ

Baltų mirusiųjų knyga

--- ratu ---
--- akmenys ---
--- vandenyje ---

2020 12 12

Egiptiečių mirusiųjų knyga

--- dvi hipotezės, kaip atsirado jųjų raštas ---
--- palaipsniui, bet tai neišliko, arba sukūrė genijus ---
--- nežinomas, turbūt iš kosmoso ---

2020 12 12

Tibetiečių mirusiųjų knyga

--- gimsi ir mirsi ---
--- nenubusi – atgimsi ---
--- mirsi ir gimsi ---

2020 12 12

Primityvizmas

--- ogma išrado primityviausią raštą ogamą ---
--- prometėjas atnešė primityviausią ugnį ---
--- primityviausi kvantai sudaro erdvę ir laiką ---

2020 12 12

„Popol Vuh“

--- dvylika šibalbos viešpačių ---
--- stato mirties bokštą ---
--- sveiki atvykę, kolonistai ---

2020 12 12

Čiodas

Да это бред — я свой же стон
Слыхал сквозь дрёму!
Но это мне приснился сон,
А не другому.
Очнулся я — и разобрал
Обрывок стона,
И с болью веки разодрал,
Но облегчённо.
И сон повис на потолке,
И распластался...
Сон — в руку ли? И вот в руке
Вопрос остался.
Я вымыл руки — он в спине
Холодной дрожью!
Что было правдою во сне,
Что было ложью?

Владимир Высоцкий, 1971 m.

Bet koks pasaulis yra netikrai tikras.

Aleksandras Žarskus

Šventasis beprotis iš Ü
Ima čiodarą ir garsiai būgnija
Pjauna ryšius su šiuo pasauliu, tada su visais kitais
Pjauna ryšius su šia iliuzija, tada su visomis kitomis
Pjauna ryšius negailestingai
Vis papūsdamas į iš žmogaus šlaunikaulio padarytą dūdelę
Skambant muzikai nutyla vidinis teatras
Užgęsta visos lemputės
Žibintai nebešviečia, mėnulio ir sniego nėra
Šalta
Imk piliulę, spalva nesvarbi
Juk ji tik vaizduotėj
Tavo kelias tik tavo, ir jis jau tavyje
Om Mani Bêmê Hum

2020 12 13

///

Taisyklių laužytoją iš pradžių vadina nusikaltėliu. Vėliau – psichu. Galiausiai, – pranašu. Naktį medžiai klausia kits kito: kaip tu gyveni be šaknų?

„Metodas“

--- pseudometodai, pseudodoktrinos ---
--- vienintelė tiesa ---
--- išjunkit juodai balta ---
--- gražiausios hipotezės – kreivos ---
--- H.H. matė pasaulį, sukurtą iš ledo ---
--- dabar pasakytų, kad jis stebėjo iš savo burbulo –-
--- o jis stebėjo save, nes buvo sąmonė, ne iš ledo padaryta ---
--- visata visa – iš ledo ---
--- pabudęs iš sapno, HH žinojo, kad Niutonas klydo ---
--- jis regėjo, kad saulės trauka liaujasi egzistuoti triskart toliau nei Neptūnas ---
--- ir viskas – iš ledo spindesio  ---
--- o mėnulis – jau šeštas žemės palydovas ---
--- atlantida sugriauta ankstesniųjų mėnulių ---
--- HH sakė: skaičiavimai tik nuves klaidingu keliu, nekalkuliuokit ---
--- skaičiai yra niekas, sąmonė yra viskas ---
--- nuplėškite šventvagiškai užkabintus šventyklų pavadinimus nuo prekybos centrų ---
--- liaukitės sapnuo ---
--- ti ,

2020 12 14

Pamąstymai apie Šv. Liuciferį (ir meilę) Šv. Valentino dieną

Šv. Valentino – romantikų, įsimylėjėlių – dieną lyg ir mažiausiai „reikėtų“ galvoti apie Dievą, apreiškimą, religiją. Tačiau susimąstykime – o gal priešingai? Jei tikite, kad Jūsų žmogus yra Jums atsiųstas (nesvarbu, kaip tai įvardijate – Dievo, likimo ar kt.), vadinasi, pripažįstate, kad ne veltui. Tačiau kaip sužinoti, ar tas, kuris sako, kad su juo tiesiog kalbasi Dievas, yra teisus?

Šv. Valentinas (lot. Valentinius) tikrai yra šventasis, jis gimė dabartinėje Italijos teritorijoje, mirė (nukankintas) 269 m.

Žmogaus šventumas galėtų būti apibūdinamas kaip ypač artimas jo santykis su metafizine realybe, „kitu pasauliu“. Nesileisdami į politinius šventųjų reikalus (kai kurie popiežiai paskelbti šventaisiais, bet ar tai buvo dėl jų pamaldumo, ar dėl politinių priežasčių – diskusijų reikalas), pateiksime skaičius: Romos katalikų bažnyčia oficialiai pripažįsta 810 kanonizuotų šventųjų.

Vien popiežius Jonas Paulius II šventaisiais paskelbė 110 asmenų.

Anglikonai turi vieną šventąjį – Karalių Karolį I (Charles I, 1600–1649), Anglijos, Škotijos ir Airijos valdovą, kuris gyvenimą, kaip ir daugelis šventųjų, baigė kankinio mirtimi.

Katalikiškoje tradicijoje (ir ne tik joje, bet dabar ne apie tai) esama daug kankinių, palaimintųjų kultų. Ypač gerai tai matyti Pietų Italijoje. Sardinijoje garbinamas Šv. Liuciferis, kurio vardas Lietuvoje (ir ne tik) sudavatkėjusiems turbūt sukeltų siaubą. Taip, iš tikrųjų buvo toks šventasis, tik jis gerokai primirštas. Sicilijoje garbinti Mergelę Mariją ar kokį šventąjį, kaip ir Irane, Indonezijoje (nors ten kitų religijų tradicijos), yra normalus dalykas.

Mūsuose įprasta kalbėti apie religiją (už ją, prieš ją), o praktikuoti nemėgstama: į bažnyčią, cerkvę, mečetę, sinagogą, kenesą, budistinę, hinduistinę ir kt. šventyklą retas tenueina. Kodėl? Juk melstis galima ir namie, sakytų musulmonas. Daugelio lietuvių sąmonėje įprasta melstis gamtoje (gamtameldystės pasekmės) arba bažnyčioje, cerkvėje (krikščionybės pasekmės). Ėjimas į mečetę, sinagogą, kenesą – tai daugiau bendruomenės susitikimas.

Grįžtant prie šventųjų, 810 asmenų sąrašas yra labai kuklus, nors jame esama ir nekuklių asmenybių, pastebimas valdovo kultas, tikriausiai atėjęs iš Egipto faraonų laikų. Šiame sąraše nerasite Liuciferio iš Kaljario (Lucifero da Cagliari) ir daugybės kitų įdomių personalijų. Liuciferio vardas nėra susijęs su „šėtonu“, kaip nėra susijęs ir lietuviškas Velinas (velnias). Hebrajiškai Biblijoje minimas Liuciferis transliteruojamas kaip heylel, „švytintysis, šviesos nešėjas“, graikų buvo išverstas į heōsphoros („aušrinė“), o lotynų kalboje Lucifer reiškia „ryto žvaigždė, Venera, šviesą nešantis“.

Todėl siūlau visus mylinčius ir ieškančius meilės Šv. Valentino dieną ieškoti ne tik savo „antrosios pusės“ (Faina Ranevskaja paprieštarautų šiam popterminui), bet ir savo (tikrų, tradicijos nustatytų) šventųjų, tradicinių tikėjimų.

Mes esame tie, kurie žino, kad pasaulis kilo iš vandens, bet tai sužinojome ne iš Biblijos ir net ne iš šumerų.

2016 02 14