Ko karantinas manęs (ne)išmokė

Mano karantino pradžia buvo su labai daug nerimo. Pavasaris, kuris turėjo sužydėti visai kitom spalvom. Turėjau išmokti sustoti ir, pagelbėdama kitiems, nepamiršti savęs, – tas amžinas kaltės jausmas ir nesugebėjimas tiesiog sustoti. Amžinas keistų jausmų kratinys - baimė, dėkingumas, nerimas, panika, akimirkų stebuklų gaudymas, kaltės jausmai, dėkingumas, nerimas dėl ateities, nerimas dėl artimųjų… nežinomybės krateriai ir suvokimas, kad turbūt tikrai nesu viena, visa tai patirianti.

Toks gyvenimo kokteilis, ir turbūt dėl to prisiminiau senai užmestą, dar 2017 pradėtą Instagram paskyrą, kai mano gyvenimas buvo sudrebintas kitų aplinkybių. Darsyk grįžau prie paprastų žemiškų dalykų – maisto, nes tai vienas iš tų karantino nepakeistų dalykų. Atradau džiaugsmą dalintis smulkmenom, atrasti naujus būdus, kaip lėkštėje sudėlioti salotas, atrasti naujus būdus gaminti tuos pačius galbūt banalius maisto produktus, reinkarnuoti vakarykšę vakarienę ar priminti sau, kiek daug gėrio yra vaistinėse žolelėse ir prieskoniuose…

Svarbiausia, supratau, kad tai nebuvo vien apie maistą, net jei dalinuosi vis kažkuo nauju kiekvieną dieną jau nuo gegužės. Supratau, kad man tai tapo akimirka ar gera valanda, kai mano galva nėra kompiuterio ekrane, kai mano akys džiaugiasi kitom spalvom ir rankos turi darbo. Tai yra atradimas naujų erdvių, kuriose galiu atrasti ramybę. Nors akimirkai ir tai jau daug…. Jei įdomu, mano paskyrą galima rasti čia: https://www.instagram.com/lifeisacocktail.