Infiltruotųjų istorijos

***
Akmuo užritintas ant kapo
Dar slepia užmerktas akis,
Dyglius vainiko, kraujo ratą,
Rankas, kur veria spindulys.
Žinia pasklido ligi krašto
Pasaulių žemės ir dangaus,
Tik aš vienatvėj laukiu rašto,
Keistai paliudyto žmogaus,
Kurs kantriai kramto lyg atolą
Jau nuganytą trečiąkart,
Kurs džiaugias aptėkštas ant molo,
Ant lauko pliko lieka art.

Dejuoju lyg Rūpintojėlis, -
Tvarka, ramybė – dar palauk, -
Tiktai dar nežydėjo gėlės,
Balta puta dar tau atplauks.
Spyglys kažkur giliai įlindo, -
Gyvenime vienam netilps
Tvarka, ramybė – tuščias indas –
Kol meilė savęs nepripils...

***
Čia tiktai amatas – ne magija –
Surasti baltą triušį skrybėlėj,
Bet jaustis, kaip apsėstam manijos –
Tai Magų triukai sielos bekelėj.
Kareninos aistra stigmatizuota
Ir Magų suspausta tamsiuos keruos,
Šalikelėj linguos lyg juodoj puotoj,
Žvake Velykų mirksnį suliepsnos.
Po traukiniu nukris ieškoti sielos
Ir niekada daugiau neprisikels,
Ir Magų išmonės spygliuotos vielos
Suspaudę širdį, panieka kikens.
Trauka stipresnė, negu ryto saulės,
Prisegs grandinėm prie piktos ugnies,
Ir ugnį gers iš plėnių velnio taurės,
Tikės, kad meilė dangų pakerės.
Geriausi patys krenta šituos burtuos,
Kur meilė nuo dangaus jau atskirta,
Širdis kai šaukia būdama apkurtus, -
Supainioja liepsnas rugių tauta...

***
Priimk savo tamsą iš lauko gėlių,
Kai lieka tos pačios ir naktį,
Sušalęs kai paukštis iš savo kelių
Parsineša šapą kaip dagtį,
Kurs šviečia ir sukas gimimų ratu
Tarp milžino kojų molinių,
Priimk savo tamsą – čia irgi tamsu, -
Kol niekas tavęs neužmynė.

Klajoja po kiemus dalia su terba,
Su paukščių būriais kaip Pranciškus,
Ir juokiasi vaikas – nors tyko tamsa,
Pabirę keliai vos vos ryškūs.
Negaila dienų, išmaitintų skausmu,
Iš rankos, - kai artimas kando,
Išlietos tamsos nevadink prarastu
Laiku, kur praleidai prieš dangų...

***
Gladiatoriai gimsta paprastą dieną
Iš vergijos sunertų metalo žiedų,
Ranką atmuša kirsti brolį kiekvieną,
Pralaimėję pavirsta druskos stulpu.

Dingsta ašarų tiltai  – vien tiktai kraujas,
Susimaišęs su dulkėm druskingam laše,
Dulkės slidžios – ir tos -  jau spąstai, apgaulė, -
Keli ranką prieš brolį, meldies kur drauge.

Trumpas durklas sublyksi, rankoj suspaustas,
Akys stojas prieš veidą arti - lyg mirties,
Privalai išgyvent, - atsakytum paklaustas, -
Druska degina žaizdą... anapus vilties...

HUMANIZMO VARTAI
I
Humanizmo migla plačiai gaubianti seną
Ir dulkėtą žemyną gerovės slenksčiu,
Neišpildytus laiškus abuojai kedena,
Gimdo neišnešiotų daug meilės vaikų.
Verkia angelas liūdnas, vis dar nenutolęs, -
Atsitraukia, vistiek, - liks rūstybės šaknis, -
Žmonės lenkiasi vėjui, kimiai švebeldžiuoja,
Kad rūstybė išklibo tarsi senio dantis.
Krankia juodvarniais dvylika brolių beraščių,
Laukdami, kol sesuo pikto burtus praris...
Jiems reikėjo paverkt, atsidūrus bekraštėj
Ir beginklėj erdvėj, kur valdovė mirtis...

II
Nepakanka tik smėlyje išpiešto laiško,
Kai užklumpa sausoji miražų mirtis,
Neužtenka gyvenimui skirtojo laiko,
Keliai bėga taip greit, - kas juos gali pavyt.
Praradimų bangom ir miražų apgaulėm,
Keistais vėjais pulsuoja čia saulės šviesa.
Beri smiltis į niekur išsiilgusiom saujom, -
Išlikimo vardu - tik viena gros nata.
Spanguolynuose pelkių giliai įsibridęs,
Ieškai uogų raudonų ir savo krauju,
Vis tikiesi nuplovęs žaizdas ir ištrynęs
Saulės vėjo ribas ir kelius be ženklų.

III
Kaip judėjai, iš Raštų draudimus išmokę,
Nuo gimties apginkluoti dvilypiais jausmais,
Savo meilės galia pikto burtus pranokę,
Iškovoję vardus vien aukų tik keliais.
Pakraščiuose kelių vis dar mėtosi kaulai, -
Nepalaidotos viltys, laukti pažadai, -
Ir, sustoję ratu, visi meldžiasi saulei,
Patikėję, kad meilės užteks jiems pareit...

***
Braidau po pievas nusiminus,
Nes baltos gėlės man gražu,
Linų tiek dulkėse išmynus,
Barstysiu spalius pamažu.
Lyg urnos pelenai nuo pirštų
Tie spaliai akyse nuguls,
Tada galvosiu, kad jau mirštu,
Baltų gėlių labai daug bus.

Beribės platumos apglėbia,
Bučiuoja angelai balti, -
Žinau, kad šitaip visad miegu,
Vaikai taip grįžta prarasti.
Jei rasčiau vieną baltą gėlę,
Nubraukčiau spalių aštrumus,
Bet dulkės kūne įsigėrę, -
Taip laimina mano namus...

***
Pirštai perbėga per odą
Ankstaus ryto nuodėmėj,
Ir rytais truputį bloga –
Užsimegs gyvybė vėl.
Perlies vandenai šaltinių,
Kai stebuklas taip arti,
Skamba dienos kaip giesmynai,
Ratas sukasi širdy.
Pradėjimu nusikaltus,
Kai skaisti tiktai aušra,
Neregių vis pasiklausus,
Šoksiu dar nenubausta...

Lenksiuosi erškėčių krūmui,
Kurs liepsnoja man vienai,
Meilė šitokio gražumo
Nuteistajai lygtinai...

***
Parduosiu angelo kepurę,
Kada derėsiuos dėl žaizdų,
Kepurių jie, žinau, neturi, -
Tai bus valstietiškai gudru.
Skaičiuosiu apsisiotais pirštais
Nešvarų pinigą šykščiai, -
Šykštus aš tik todėl, kad mirštu,
Kad laiko liko man mažai.
Per bekelę vežimuos dingsiu,
Kur visas turtas – angelai –
Svyruodamas nedrąsiai imsiu
Vandens gyvybės dovanai.
Paseilintu pirštu vis trinsiu
Ir tiesinsiu kreivus kelius,
Neaugsiu, o tiesiog ištinsiu,
Toks mažas, kreivas, nešvarus...

***
Užkėlęs laivę ant peties
Nešu per akmenuotą brąstą,
Sunki našta – pečius ištiest
Bandau dantim tvirtai sukąstais.
Kiek dar verpetų ir krioklių
Man liko šitoj kranto pusėj,
Nukrinta valktis nuo akių –
Žinau, kad nebyliu nebūsiu:
Godosiu ašaras sūrias
Lyg perlietas botago kirčio,
Kartosiu, kol mane supras,
Nustos petis nutrintas dilgčiot.
Brąstoj turėtų būt lengviau –
Nes kelias čia šioks toks išnyra,
Bet viskas, sunkiai ką kaupiau
Brąstoj kaip tiktai ir pabyra.

Išalkęs brąstoje dangaus,
Ant akmenų paslydęs dingsiu, -
Slidžiam kely daugiau žmogaus,
Numirę taip, dažnai atgimsta...

***
O, šviesus liūdesy, – nepelnytas brolau,
Mano laimės dienom neštas kojom į priekį,
Grauduma nuo akių kaip sesuo iškeliaus,
Išbyrės kaip aguonos į amžiną siekį.

Nenurimus širdis būgnais viltį prišauks,
Šypsena bus prilipus prie lūpų palietus,
Kai klastinga angis mano vardo paklaus,
Aš stovėsiu sustingus kaip grūdintos liepos.

Subjaurotais veidais giltinė atsišauks,
Kai mojuosiu kardu dangaus varpui paliepus,
Jūros perskirtos bangos pasišiauš, atsitrauks,
Nepelnytos kai negandos vysis iš niekur.

O, šviesus liūdesy, - mano širdį nuplauk,
Pamojuok vakarais, kai su saule tik šokam,
Kardo smaile širdy kryžiaus ženklą išpjauk,
Paramstyk spinduliais ir tyloj grąžink juoką...