Tipologija ir komjaunuoliai

Pats C.G.Jungas išskyrė aštuonias, jo sekėjai mato jau šešiolika. Gali būti, kad jų dar daugiau. Kiekvienas tipas pasaulyje reiškiasi savaip, kiekvieno poreikiai, o taip pat ir terpės, kuriose jis geriausiai gali augti ir skleistis, labai skiriasi. Kiekvienas auga, stiebiasi į šviesą tik tam tipui būdingu būdu. Tai stebėti yra be galo įdomu, tai įtraukia, tai “veža”, kas, matyt, atspindi tipą, kuriam aš pats priklausau.

Ir ką gi aš dabar matau? Ogi tai, kad kiekviename laikmetyje vieni tipai turi daugiau galimybių reikštis, augti ir klestėti, o kiti – mažiau, o dar kitiems priskiriama net patologija ir bandoma juos gydyti – tai  panašu į bandymą, pvz., beržą padaryti pušimi, nes šiuo metu pušys yra sveiko ir teisingo gyvenimo etalonai. Tačiau praeina vienas kitas šimtmetis ar dešimtmetis ir viskas pasikeičia.

Politinė arena taip pat yra gera vieta augti ir skleistis. Dabar pastebiu, kad politikoje veikia ne ideologijos, o jas pasirinkę tipai. Tipas bet kurioje epochoje pasirenka jam tinkamiausią ideologiją iš tuo metu esančių ir ima joje veikti. Dabar į valdžią grįžta tipai, kurie mano jaunystės metais rinkdavosi būti komjaunimo aktyvistais. Būtent ten sovietmečiu jie rasdavo sau geriausią augimo terpę.  Juk kiekvienas nori realizuoti save. Taip ir dabar, ir per amžių amžius. Kai kam šiuo metu tenka eiti į opoziciją, pogrindį, o gal net ieškoti visai kitų, nesusijusių su politika veiklų.

Viskas banguoja, teka ir mainosi, tačiau tai tik paviršius ir nieko naujo po saule, tik amžinas tabalavimasis tarp griežtos diktatūros ir palaidos anarchijos. Gerai, jei politinė švytuoklė šiuo metu praskrieja patį trajektorijos viduriuką, bet, kas žino?