...tik išgirdę švarų garsą kasime oro duobes...

JAU VAKARAS

kiek toliau nuo asfalto upės
nepaskandinamas stulpas
laisvės švyturys
jis šviečia
šaligatviai trokšta elektros lempučių
<>
kai į dangoraižių stiklą atsigręš dirvonai
ir duobes užlies lauko žolė
nesuduš ant pievos nukritęs mėnulis
nebus pakeistas troleibusų maršrutas į stotį
nes varnoms nereikia traukinių
ir galima nebaudžiamai šnekėti apie orą

ATRADIMAS

tarpdury įstrigo ilgi degtukai
tamsu
užgeso elektros lemputės
batų dėžėje pasislėpė automobilis
<>
susvyruoja turėklai
laiptai kanda į batus
negelbsti plati lubų dozė
<>
tik išgirdę švarų garsą kasime oro duobes
grožėsimės auksiniu debesų smėliu
surasime nepakeliamą mėnulio akmenį
klibantį slibino dantį
neatrastą planetą

LAIKAS

praradę debesis
pakrantėse ieškosime spalvotų akmenukų
kastuvėliu belsime į muziejaus duris
kur grotos saugo smėlį
ir arbatos stiklinėje skęsta ryklys
<>
vakare pavirsim eksponatais
nepakeliamomis dėžėmis
sulaužytais žaislais

KELIONĖ

šile
ilgi šešėliai
laivų šviesos
stiebų atšvaistai
pušys jau pakėlė bures
banguoja audringa žolė
paraginti sparnuotų žalčių
išplauksime į vieškelių dulkes
<>
atradę pelkėtas varlių salas
brūzgynuose paskendusias trobas
sugrįšime į mėnulio slėnį
šviesų piliakalnio uostą

APEIGA

meldų stygom oš pušys
įkvėpdamos vėją lietaus pjūčiai
miško aikštelėje giedosime runas
kol išeis ruduo
surinkęs varinius klevų lapus
<>
kopsime
mediniais piliakalnio laiptais
kol pasieksime viršų
užgesusio aukuro dugną
<>
prarasti žingsniai
neaplenks guminių ratų
ir teks išlipti bet kurioje stotelėje
nes troleibusai neatveš alksnio šakų
ir teks šalti tarp sienų
neužkūrus laužo ugnies

PARODA

salės migloje surasime paslėptus takus
juos dengia baltas smėlis
ir juoda žolė
atversime ant sienos nupieštas duris
įžengsime į uždraustą galeriją
ten šoka spalvos
lenktyniauja žiogai ir varlės
skubėdamos pasiekti lubų kreidą
<>
sunku įkopti į akvarelines kalvas
nutapytas ilgaamžių svirplių
jie griežia elektriniais kontrabosais
ir slepia garsus valdančią miglą
<>
pastūmę paauksuotus rėmus
anglimis užkasime drobes
kad liepsnotų stikliniai barakai
ir paskutinis traukinys
būtų pirmas
molberto perone

KAI

prinoks klevai
ir beržų alėjose paklys migla
tolima mėnulio ranka pastums brūzgynus
ir iš aukštos žolės išnirs nuskeltas aukuro akmuo
<>
sužvarbę nuo ežero bangų
smaragdinėse pievose ilsisi kirai
kai ugnies paukščiams pabos tyla
sparnuoti žalčiai pažadins
debesų dugne užmigusius žaibus

SAKMĖ

išeisime į pievas
nuo piktžolių apginti slėnius
nes varnų skrydžiai vis tamsėja
ir debesys jau negali sulaikyti lietaus
<>
pabus šviesūs vanagai
ežerai gers pievų rasą
žaibais nušvis Perkūno veidas
ugnis giedos Šventaragio sakmes
žaliuos nepralaimėję ąžuolai
laukuose dar liko akmenų
pilies statybai

LIETUS

žiūrime pro langą
nuo stogo krenta lašai
bet netikime lietumi
nes kambaryje stovime sausi
<>
abejonės suplėšys debesis
pilkas mėnulio užuolaidas
kad vėjas gintų į pievas žvaigždes
kur žolėje klaidžioja varnos
ir samanomis žydi granitas
<>
aplenksime krentantį lapą
į šventę pakviesime miglą
ten mūsų niekas nepažins
ir drąsiai prabilsime
pamiršta medžių kalba

Vilnius, 2020 m.