... ir juodai dienai saugokime elektros lemputes...

PRIMINIMAS

garsiai perskaitę smogiantį reklamos šūkį
netapsime oratoriais
žiūrėdami į upę nepajausime skonio vandens
nepagelbės išbaigtas stiklo apvalumas
atšalusi arbata
tik mėnulio jūrose
panirsime į sūrias bangas
ir pasieksime išsvajotą dugną

PABUDIMAS

sustojus ir vėl pradėjus bėgti apsvaigsta pieva
ir tampa žymiai aiškiau kad neverta bristi į upė
nors ten nėra nei piranijų nei krokodilų
pavojus kitus žymiai paprastesnis
pasislėpęs už lengvos laiko bangos
nesuskaičiuojamą kartų apsuktas ilga rodykle
apie tą patį tašką kuriame stovi visi
laukdami kada pasikeis dangaus spalva
ir tamsėjant debesims išbluks liūdnos mintys
<>
aplenkdamas žaibą krenta pirmasis obuolys
neteks ilgai laukti kada atbėgs uždususi tvora
ir bibliotekoje surėks užkimęs apuokas
it pievų gėles skinkime nakties šešėlius
vienu gurkšniu pribaikime rytinę arbatą
ir atsigėrę saulės pabusime bet kur
net ir namie

PATIRTIS

žinodami kad vasara nepasibaigs staiga
ir įbridę į ežerą neliksim sukaustyti ledu
apsidairykime mieste
bet nerasime nė vieno pamesto namo
tik greiti troleibusai veža atviras duris
kad uždaryti į narvus keleiviai neišliptų ant kranto
ir gatvės mindamos dviračių pedalus
nesiliautų bėgti atgal
ir kas gi užkels šaligatvius ant stogų
kad nereiktų ilgai ieškoti laimingų debesų

MELOMANAS

kai dega ausys ir smuikai temdo akis
neverta mūrinėje sienoje ieškoti metalo
griauti medines tvoras
dangoraižiai lipa ant stalo
gieda latakai tamsa
iki troleibusų stotelės eisime pėsčiomis
po to bėgsime paskui varnas
nes gimnazija neišmokė skristi
ir teks ieškoti garsą lenkiančių kaliošų
<>
negaila ant asfalto numestų monetų
dosniai sumokėta už paprastą lietų ir vėją
kai pakvies į sceną suvaldysime elektrinę gitarą
ir juodais klavišais nubėgsime iki penklinės galo

LAISVĖ

aplink lėkštę bėga stiklinė
išgėręs arbatos
dugnu stuksenu klausimą
kodėl staltiesė slepia stalą
o grindys batus
<>
kad laisvėtų sienos
ir atverti langai sugrįžtų namo
verta keliauti į mišką ir laukti liūties
ties debesų kraštu nėra duobės
ir nieko dar nesupančiojo tiesus horizontas

ALKA

aptemsta vakarykštė diena kaip duona atriekta nuo kelmo
nelieka atvirų ežerų nes rūkas ledu užkala nepaskandinamas lankas
ir drumsčiasi atabrado pėdos nutrintos iki meldų geluonies
<>
iš debesų išnyra dar viena rudens sala
sugrįžusi paguosti beržą
paaukoti kritusius lapus žiogams
plačiomis paparčių rankomis paslėpti duobes
atkimšti užakusius šulinius
kad žemės akys pažvelgtų į žvaigždes
<>
pievomis laksto kamuoliniai žaibai ir gaudo drugelius
klastingas raistas galanda šalavijo ašmenis
išgąsdintos musmirės ant kruvinų kepurių
piešia baltus taikos taškus
<>
sunku
velėna užversti mėnulio pilnatį
išklausyti tekančio vandens maldas
išmatuoti upės vingius ir tapti tiesiu
naktis tik dar viena tamsos styga
skambanti žemiau dugno

VILTIS

kai debesys braižo naujas schemas
ir slepia kelius link stebuklingos girios
tenka išsaugoti dar vieną varnos skrydį
smėlyje atrasti žaibo pėdas
autobuso stotelėmis sudominti vėją
<>
paklydę mėnulio take
suspausti iki pat liepsnos dugno
kiek toliau kur nepasiekia dilgėlių tvora
lauksime grįžtančių laužų

SUGRĮŽIMAS

ieškodami girioje paklydusių šermukšnių
atrasime slaptus nykštukų takus
ir aplankę miško muziejų
pamatysime tik vieną reliktinį vabzdį
<>
pasidžiaugę dilgėlių paradu
gintarinėmis valtelėmis išplauksime į jūras
kur skęsta mokyklų slenksčiai numinti pirmokų
ir antrametės žuvėdros beviltiškai laukia lietaus

ŽAIDIMO PABAIGA

arbatos stiklinė pasiruošė skilti pusiau
ir saldžios abejonės nudažė dangų juodai
beviltiška šauktis pagalbos nakties
tikėtis žvaigždžių malonės
<>
ilgai spoksodami į plytų sieną
įžvelkime laimės kontūrus
ilgu atodūsiu nubaidykime musę
apginkime nežinia kur skrendantį lėktuvą
<>
užtemo langai
galingi prožektoriai
apšvietė nematomą mėnulio pusę
metas į dėžutę sukrauti domino
užbaigti tuščių kampų žaidimą

PASIBAIGUS ŽAIDIMUI

į pakalnę bėgsime kaip į kalną
įveikę betono sienas
žengsime dar vieną žingsnį link bedugnės
ir it surūdiję lietaus vamzdžiai krisime žemyn
<>
žvakės liepsna išmatavę naktį
lauksime šviežio sniego
ir vėl vyniosime besmegenius senius

PASIBAIGUS ŽAIDIMUI 2

debesys neįtikino dangaus svarba
ir užsitęsęs bibliotekos remontas
nesutrukdė pažvelgti į arbūzą
pasidžiaugti vidine galia
<>
kai sudužęs akinių stiklas nukris prie pat kojų
ir aukšta žolė paslėps rasotus takus
pakelsime mėnulio taurę
sklidiną saulės spindulių
ir iš naujo suskaičiuosime
ant stogo tupinčias varnas
<>
ir kai ilgi žaibai pavaišins saldainiais
apakinti audringų minčių
šokinėsime kelmais
kol pamiršime maištingas varles

TOLIMI LAIŠKAI

kai pabosta žiūrėti į pašto ženklus
pagelsta į praeitį išsiųstos dienos
sunku atsigręžti pirmyn
visi vinys jau įkalti į sieną
kur pakabinti naują paveikslą?
<>
žolės pataluose užmigo vaikystės takai
tik prie parko vartų vis dar lūkuriuoja šviesi pušis
laukdama kada varnos suras išmestą radijo imtuvą
ir tolimos stotys išgirs skambų upelio čiurlenimą
<>
nukritus mėnuliui į balą
apstulbsime išgirdę laikrodžio dūžius
už kito rodyklės posūkio
tyko dar vienas stebuklas
pažadėtas metaliniams kiškiams
ir pliušiniams vilkams
<>
pažvelgę į stiklinės vidų
lauksime kada atplauks saldi vienatvė
ir debesų traukiniai išveš į tolimas girias
sugrįžti

LAUKIMAS

palėpėje bręsta kandūs riešutai
ketindami išplaukti
į lietų panyra aksominiai langai
saugiu granitu dvelkia arbata
ant pelargonijų palangės
užgesintu degtuku piešime kates
lauksime
kada nugrius bevertis nakties paminklas
ir iš kavinės bus atvežta šviežia diena

RYŽTAS

upėje skęsta lietinga naktis
grūmoja debesys
atšipęs vėjo dalgis šienauja bangas
po grybų kepurėmis slepiasi išsigandusios pušys
svyruoja senos valtys
apuokai ragina pakelti bures
ir plaukti į sausas mėnulio jūras
pasiekti nematomą svajonės pusę
<>
gyvename su sienomis po vienu stogu
mediniame stalčiuje saugome juodus akinius
kad neapakintų šviesa išgirdusi saulės beldimą į langus

IEŠKOTOJAS

vėjas pagrasino audra viesulu žaibais
aukšti langai tik skaidrios sienos
baisoka peržengti svajonių slenkstį
pakilti kartu su dangoraižiu
pagauti debesų ritmą
nesustoti ties oro duobe
ir skristi iki horizonto
<>
kai iškeliausi į tolimas pievas
liks tik pasvirusi tvora
mediniais dantimis įsikibusi į žolę
violetinė saulė
žalias kovarnio dangus
asfalto eiles

DRĄSA

naktį
privatizuotame planetariume
duobėtais pamatais alsuoja sienos
žemu falcetu gieda žvaigždės
sulūžusi kėdė ir kiauras kupolas
ne tavo namai
<>
kai blankus mėnulio žvilgsnis
įžiebs elektros lemputes
ir galvoje maištingai
suskambės išderintas pianinas
verta pakilti
durys neužrakintos
o beverčiai raktai kabo ore

BALOS

veidrodžių duobėmis išmargino lauką
linksta stogai pavargę nuo čerpių naštos
kai atplauks žaibais ginkluoti debesys
kaip taškai atskilę nuo asfalto tiesės
krisime dantimis į viršų
ir kvėpuosim klevo lapais
ištirpusiais vyne
<>
ties saulėlydžio riba
kiaurus tvorų šešėlius užglaistę moliu
ranka lengvai pasieksim išsvajotą dangų

IDILĖ

prie upelio suklupo akmuo
pasėmęs kibirą vandens
atplaukė rūkas
ir migloje paskendo lieptas
<>
pagrobęs trobą
ties kryžkele sustojo žvyrkelis
ir lietumi
užtvindė horizonto kampus

IDILĖ 2

lengvas vėjas piešia debesų kalnus
ir supa pušų spyglius
pavėsinėje linksta obuolių stalas
klevai meta geltonus batus
ir basi sprunka į pievas
jau galima gerti arbatą
graužti riestainius
deklamuoti baltas eiles

ATRADIMAI

kai dangus tuščias
lengva surasti mėnulį
pasidžiaugti nakties šviesa
liūdna
kai uždegi elektros lemputę
ir pastebi lubas užstojančius debesis
delsia skristi stogai
nes grindys žemos
ir įstiklinti balkonai svaiginasi asfaltu
nėra sparnų nutaikytų į medžių viršūnes
tik žemos besniegės kalvos
ramina aukšta žole

GAISRAS

nedžiugina gėlas čiaupo vanduo
neįkvepia palanki žvaigždžių konsteliacija
dūmais pakvipo oras
dega širdis
raudonos ugniagesių mašinos
abejingai pralekia pro šalį
liepsnoja aukštas stogas
ir namas
nepabėgęs į svajonių šalį

PATARIMAI

šalia bokštinio krano kelki štangą
prie piliakalnio tapki ekstrasensu
sugrįžęs iš kopų
paverski namą piramide
žiūrėdamas į lubas pastumki stogą
užkoduoki debesis kruša
tapki atviresnis žaibams
greitu audros draugu
išgėręs ežerą
užkaski miškinga sala

KIRNIS

į praeitį linksta žingsniai
piliakalnio aikštelėje iki paprasto akmens
pamiršto Kirnio vardo sapne tariamo kasdien
tik viena akimirka
<>
įkvėpus laužo dūmų ašaroja akys
trošku nuo žolės aimanų
ir kai išgirsti juodą varno riksmą
debesyse blyksteli žaibas
primindamas šventą ugnį
užgesintą ilgu svetimu šešėliu
kai kruviną dieną išmatavo naktis

ATEITIS

permainų vėjas pučia į visas puses
ir suka laikrodžio rodykles į priešingas kryptis
tuoj neliks nei valandų nei minučių
tik ilgas skaičių takas
žarijų kibirus atneš metalinės varlės
ir nebus kur trauktis
teks bėgti pametus galvą
nes visi muziejai paslaugiai atvers duris
ir bus galima dar kartą pažvelgti į meno šedevrus
pigia elektra pakrauti džiūstančias smegenis

TAPYTOJAS

sunku kopti į snieguotus kalnus
akvareliniais dažais pagirdyti bites
kvėpuoti ledo spalva
ir Mėnulyje skinti stiklines gėles
Marso princesei
<>
neįkvepia akmens skaldyklos
akyse banguoja gyvas sidabras
laisva sala

SKRYDIS

debesų sienos slepia dykumos miražą
tik žaibo durys atveria uždraustas žvaigždžių sales
ir nuoga išmintimi nuspalvina dangiškus vitražus
<>
rūko kalnuose po ledo velėna
vėlyvi saulėlydžiai siuva septynmylius batus
pušų laiptais įkopę į Mėnulio kalnus
nerasime nei vandens nei sniego
tik suakmenėjusį slibino skeletą

DAR NEIŠAUŠUS

artėjame prie lango šlubuoja grindys
lėtėja žingsniai užplūsta šaltis
į veidą žiūri kiemo praraja
tamsu
nenorime būti išjungti
juodai dienai saugome elektros lemputes

NE ŽUVYS

sudaužę elektros lemputę
prabylame užgesusiu ugninės salamandros balsu
įstrigę voratinklių kampe žiūrime į lubas
jau pakankamai šviesu nemiega kėdės
stalas ir laisvos šlepetės
<>
geriame arbatą
neskęstame paprastame kambario ore
kvėpuojame neišplaukę į kiemą
kur varnos asteroidais bombarduoja automobilius
o paklydę lunatikai sustoja ties stogo praraja
ir ilgai žiūri į apačią nes tik asfaltas gali nustumti aušrą
debesimis paslėpti saulę išarti gatvių dirvonus
<>
paklystame į visas puses sukinėdami radijo imtuvo rankenėlę
yra tik viena žmonijos kalba kuria šneka visi
gerklės stygos ir klastingas liežuvis iškreipia garsus
skamba falsifikuota tartis užkratas nuodijantis tautas
reikia ne mokytis kalbų bet atlikti operaciją
be jokio skalpelio peilio ar pjūklo
tai gali būti vakcina ar tabletė
neskausminga injekcija tiesiai į liežuvį

LIETUS

kai sienos atsivers sapnams
ir langai nuskris link ežerų
pabus gaivūs debesų šaltiniai
siūbuos meldai aptemę nuo vėjo
ir vieškeliai ištįs
ilgais pavargusiais grioviais
<>
sunku pavyti laužus
atvėsusios žarijos neužkuria ugnies
tenka įbristi į balas
kur paslėpti sausi degtukai
<>
gatvių stulpai atneš elektros lemputes
mažytes gatvių saules
sugrįš teisinga klausa
ir tikra muzika

POILSIS

pakilę virš kilimo augame ore
cukraus takais bėgame į kalnus
skrendame svajonių pievomis
gelbėti sudužusių saulėlydžių
bet arbatos stiklinė pripilta tik iki pusės
ir į ledą sustingę peiliai neįveikia pyrago
nepasiekia viduje paslėptų virvinių kopėčių
<>
į atvirą langą beldžia svetingos varnos
teks rankomis be kastuvo
atkasti sniegu užverstus saldainius
ir kambaryje liks tik apvirtę saulės ratai
nulūžę spinduliai

SENAS ŽEMĖLAPIS

jau nebeliko medinės tvoros
ir takas pasibaigė ties nugriautu namu
sutartiniais ženklais pažymėtoje pavėsinėje
apkarsta čiobrelių arbata
ir cukraus gabaliukai virsta akmens skalda
<>
laukinės obelys žiūri į debesis
ir stebi kaip krenta jurginų žiedai
aukštoje žolėje slapstosi bitės
nesuradusios pievose medaus
<>
dūlėjame išmesti į krantą
nepagelbės gintariniai šaligatviai
ir bokštiniai kranai
nėra kur plaukti
nors balose daug vietos palikta valtims

PRARADĘ SVAJONES

suakmenėjome
lipdami marmuriniais logikos laiptais
pavirtome antikinėmis statulomis
giedodami juodvarniams lopšines
užmigome sunkiu letargo miegu
atsitokėjome
kai nuožmi vandalo ranka nudaužė ranką ir nosį
nepasiekę debesų
negazuotu čiaupo vandeniu numalšinę permainų troškulį
sudžiūvusia duona papuošę stalą
atsivertėme nuotykių knygas

IR

nepaliaujame stebėtis troleibusų atkaklumu
ir juda
ir veržiasi į priekį
ir stotelėse sustoja
ir laukia kol sulips visi
ir išlipusių nepalydi į namus
ir tamsioje gatvėje palieka likimo valiai
ir reikia važiuoti iki žiedo
ir laukti kada užsidarys visos durys
ir gelbėjimo ratą numes elektros variklis

ŠVENTĖ

kai vėjas atpūs lapą
tik vieną žodį užrašytą runų kalba
sužinosi savo vardą ištrintą iš atminties
pabus piliakalniai
aukšta žolė šnarės uždraustas legendas
tamsūs debesys atgabens plieno žaibus
paslėptus dangaus lobius
ir bus šviesiau už dieną
atsigėrę laužų liepsnos
nesudegsime pakilę virš dūmų
ir tolimos upės nuneš tiesiai į žvaigždes
išgėrės rasos taurę
atlaidžiai šypsosis žilagalvis mėnulis
artėja puota
atplaukia ežere paskendusi giria

RYTE

tampame lauku
akmeniu prie upės
užmerkta akimi žiūrime į debesis
užkastus lapų krūvoje
<>
išgėrus arbatos
neteks apsiriboti langų tvora
ilgu batų koridoriumi
teks prisiminti atvertas sienas
ir šokti ant plokščio stogo
pakilus virš juodos asfalto laisvės

Vilnius, 2020 m.