Saulius Tomas Kondrotas. Neužsikrauti naštos

Esate garsių romanų autorius. Lietuvis, gyvenantis toli nuo tėvynės. Būtų įdomu sužinoti apie jūsų pasitraukimą iš Lietuvos.

Tai buvo 1986 metais.

Pasitraukėte iš karto į Čekoslovakiją?

Ne. Iš pradžių patekau pas amerikiečius, į Kaliforniją, paskui į Vokietiją, tada į Prahą. „Laisvosios Europos“ radijuje išdirbau 15 metų, nuo 1989 iki 2004-ųjų. Tada Amerikos Kongresas radiją uždarė.

Papasakokite apie darbą radijuje.

Surogatinis radijas. Mes transliuodavome informaciją apie vietos įvykius Lietuvoje. Tais laikais objektyvios informacijos apie bet kokius įvykius Lietuvoje ar Tarybų Sąjungoje buvo sunku gauti. Mes nelietėme politikos, stengėmės laikytis atokiai nuo jos, kad paskui nebūtų kokio nors politinio konflikto.

Ar dabar rašote?

Nelabai. Jokio plano – maždaug atsisėsiu, parašysiu romaną ar apsakymą – neturiu. Kartais ateina kokia mintis, įdomus sakinys ar situacija – tada užsirašau ir siunčiu į vieną iš savo elektroninių adresų, kuriuose viskas laukia, jei kada nors ką nors sugalvočiau. Tą adresą pasiekti galiu iš bet kurios vietos pasauly.

Kodėl neberašote?

Matai, čia kaip full time job. Negali to daryti po darbo arba priešokiais – jei nori rimtai rašyti, ne mėgėjiškai. Tai turi daryti visą laiką. Turiu omenyje visą laiką – net ir kai miegi. Įeini į modus operandi, jame gyveni, smegenys beveik pačios atlieka visą darbą. Pats turi išlaikyti būseną, jei ją prarandi, paskui sunku vėl įeiti. Turi praeiti 4-8 dienos, kol vėl įeini.

Tai toks jūsų, rašytojo, darbas, galima sakyti, buvo tik Lietuvoje.

Taip. Po to aš parašiau tik kelis apsakymus.

Tačiau tą modus operandi būseną išlaikyti ilgą laiką sunku. Štai „Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą“ rašyti ne vienerius metus.

Taip ir būdavo. Ilgai buvo rašoma, be to, aš daug kartų, gal keturis, perrašinėjau. Abu romanai prasidėjo lyg apsakymai, tik paskui išsiplėtė. Bet tada pamatai, kad pradžioje kažkas negerai, vėl reikia taisyti ir t. t. Bet iš tikro taip ir gyvenau – rašiau rašiau rašiau... Reikėjo griežtos drausmės – nuo ryto kokių 7 iki 12 valandos kiekvieną dieną rašiau. Tada per tą laiką užvedi, prikrauni save, užduoti veiklos smegenims iki kitos dienos. Ir jos generuoja, atlieka užduotis. Ir vėl. Ir taip tęsiasi. Tada kartais nueini, susitinki su draugais, išgeri šnapso ir tris dienas nieko nerašai.

Bet smegenys dirba.

Taip, dirba, bet tada reikia kelių dienų, kol vėl įeini į rašymą.

O šnapso gal irgi reikia? Juk naši smegenų veikla, ta įtampa...

Nežinau... Visa aplinka tuo metu buvo tokia, kad kitaip negalėjai. Negeriančių draugų nebuvo. Visi rašytojai, dailininkai tada...

... kad ir dabar tas pats...

... tuo labiau...

... tai gal ne ta aplinka, bet apskritai kūrybinio gyvenimo elementas...

Turbūt. Savaime sakyčiau, kad alkoholis blogai, tai nėra gera išsikrovimo priemonė, bet taip buvo ir yra.

Jei dabar mintys renkamos, tai kokia kalba jos užrašomos?

Visom, kokias tik moku – čekiškai, lenkiškai, vokiškai, rusiškai, angliškai, lietuviškai.

Ar gali būti, kad šiom kalbomis pasirodytų nauji apsakymai?

Ne, kitomis kalbomis rašyti negalėčiau. Bet pačios mintys ateina skirtingomis kalbomis.

Kaip lietuvių literatūra? Ar tenka pasidomėti, kas vyksta lietuvių literatūroje?

Šiek tiek. Per internetą pasižiūriu kokį „Literatūrą ir meną“.

„Šiaurės Atėnus“, „7 Meno dienas“, „Nemuną“...

Gal „Nemuno“ ne.

„Metus“?

Taip, „Metus“ paskaitau. Šiek tiek pažįstu, be to, ir kai kuriuos autorius žinau nuo seno, dalyvauju forumuose. Taigi, dar pakviečia kai kur sudalyvauti lietuvių literatūros reikaluose, mugėse.

Kaip atrodo lietuvių literatūros ar apskritai kultūros gyvenimas? Kai esate toli, gal iš ten geriau matyti?

Sunku pasakyti...

Ar per politines rietenas nelabai matyti?

Kitaip viskas yra. Pirma, neturiu jokios normos, kaip turėtų būti, todėl negaliu pasakyti, ar yra, kaip įsivaizduoju.

Taip, buvusi sistema vertinti nelabai tinka...

Taip, jei imtum buvusią sistemą, tai sakytum, kad tada menai klestėjo. Tada reikėtų pakalbėti apie tų menų kokybę. Tų laikų menininkus gerokai kėlė į viršų, liaupsino. Dabar, manau, kad viskas neblogai, gal literatūra kiek pridusus, nes viskas į komerciją susiveda. Jei neparašai, kas galėtų gerai parsiduoti, tai nelabai kas ima leisti.

Tačiau net geri, perkami autoriai negali išgyventi iš honorarų. Jei maksimalus tiražas yra 2.000, tai kokio gali tikėtis honoraro? Galbūt mėnesinės algos dydžio. Vadinasi, rašoma tikrai ne dėl pinigų.

Tada žmonės turi kažkuo kitu užsiimti.

Taip, turėti papildomą darbą, o tada negali visiškai atsiduoti rašymui... O apsritai lietuvių kalba, kokia jos ateitis?

Nežinau, ar mums reikia leistis į šią temą...

... gerai, galime palikti nuošaly...

... nes kada lietuvių kalba buvo aukšto lygio? Juk ją sugalvojo neseniai, surinko iš įvairiausių tarmių ir sulipdė vieną bendrą lietuvių kalbą. Kai tautų pavasaris prasidėjo prieš šimtmetį, tai tas kalbas pradėjo kurti beveik iš nieko. Štai Jugoslavijoje atsirado chorvatų ir serbų kalbos. Prieš tai buvo viena bendra kalba, o dabar dvi tautos tarpusavy nebesusišneka. Tai tik per pastarąjį dešimtmetį. Neseniai žiūrėjau pusamžio senumo tarybinį filmuką, tai mūsų lietuvių kalba buvo baisi – sakinių struktūra, linksniavimai, asmenavimai... Tik per 50 metų matyti didžiausias skirtumas. Tai gal su kalba viskas gerai, aš juk galvoju lietuviškai, ir keli milijonai žmonių mąsto lietuviškai. Kalbos švarumas, taisyklingumas? Lietuvių kalbos institutas turi vieną sampratą, o žmogus gatvėje - visai kitą. Mes radijuje stengėmes lietuvių kalbą prižiūrėti. Buvome tarsi kalbos saugotojai, buvau nelyg pragaro šuva, taisydavau kolegų kalbą, vengėme politizavimo, nevartojome naujadarų, kaip „sovietų“ sąjungą.

Štai Amerikos lietuvybė tokia archaiška, kai kur sustabarėjusi. Pažiūrėkime dienraščius, literatūrinę kalbą, ji tikrai „kvepia“ smetoniškumu, pusšimčio senumu ar net visu amžiumi. Tiesa, reikalai taisosi...

Dabar nauja didelė banga lietuvių plūstelėjo į užsienį, ir čia, Kalifornijoje, jų daug.

Bet jie nelabai rodo lietuviškumą.

Kodėl?

Tarp savęs dar kalba lietuviškai, o jei mišrioje šeimoje – jau angliškai.

Kad kažin, čia jau atvyksta šeimomis. Jei nori užmegzti naują flirtą, turi gerai angliškai mokėti.

Bet naujoji karta lietuvių bendruomenės veikloje – chore, teatre, religiniuose renginiuose – nedalyvauja?

Dalyvauja, tik kitaip. Yra neformalūs būrimosi metodai. Jei vyksta pramoginiai renginiai, tai susirenka labai daug lietuvių. Mano žmona yra lietuvių bendruomenės tarybos narė, jie ruošia renginius ne tik parapijoje, bet ir kur nors gamtoje, prie jūros. Be to, yra internetas. Anksčiau turėjai fiziškai nuvažiuoti į parapiją, dabar to nebereikia, nereikia fiziškai bendrauti, be to, anksčiau lietuviai buvo atplėšti nuo tėvynės, nebuvo jokio ryšio, reikėjo čia susikabinti. Dabar nebereikia, niekas nesijaučia nuo Lietuvos atitrūkęs, nors gyvena kitoje planetos pusėje. Bendrauja per internetą, kalbasi. Tik senukai dejuoja. Bet tai jų problema, ne naujųjų lietuvių.

Apie knygų muges – rašote mažiau, bet vis vien esate kviečiamas į visokius kultūros renginius. Lyg ir prieštaravimas. Tarsi iš jūsų tikisi, kad plunksnos nenumesite, kažką imsite ir parašysite.

Kažin, ar tikisi. Tiesiog tos knygos yra išleistos, perleistos, štai ir jūsų leidykla, „Pasviręs pasaulis“, ir „Tyto Alba“ „Žalčio žvilgsnį“ perleido.

Tai jau trečias leidimas?

Taip, matai, knygos pačios gyvena.

Neįtikėtinas pasisekimas...

... tik kad jų niekas neperka.

... bet skaito. Žino, kritikai vertina.

Štai, „Žalčio žvilgsnis“ yra išverstas iš esmės į visas pasaulio kalbas, išskyrus anglų ir kinų.

Angliškai nėra?

Man toks anglų žurnalas „Cross Curents“ siūlė 100 puslapių, bet neradau vertėjo. Vienintelis buvo Tadas Klimas, bet jis teisininkas, turėjo savo reikalų, FBR darbuotojas, o pinigų iš vertimų nedaug.

Teisybė – darbas milžiniškas. Beveik kaip naujai parašyti knygą.

Knygas kitos šalys leidžia. Štai paimkime Italiją. Joje stambi, viena didžiausių leidyklų – „Mondadori“ – išleido „Žalčio žvilgsnį“. Tiksliai nepamenu, bet iš jų gal ir gavau porą tūkstančių dolerių.

Bet nežinote nei tiražo, nei kiek išleista, kokios sąlygos. Juk sutartyje turėtų būti nurodyta...

Vienu tarpu mano agentai buvo „Albin Michel“ leidykla Prancūzijoje. Jie išleido mano knygas Prancūzijoje, jie tvarkė mano reikalus su visu pasauliu. Jie atsiųsdavo sąlygas, kontraktus. Bet visais atvejais iš to pinigų būdavo mažai. Matai, kad ir Amerikos rinka – jei tu išleisi čia knygą, tai dar nieko nereiškia. Tik kai leidyklos išvynioja tą baisią...

... reklamą. Žinoma – jos turi pačios didelį pinigą įdėti, kad paskui galėtų tikėtis pelno...

... taip... Bet mano atveju nebuvo didelių komercinių vajų. Taigi ir vėl grįžtame prie to paties – komercinių dalykų. Vertėjui sėdėti metus laiko ir versti... Ir ką jis iš to?..

Trumpam grįžkime į pradžią. Dėl lietuvių kalbos. Gal lietuviams nelietuviškai reikėtų rašyti, jei galvotume apie didesnę rinką?

Na, visų pirma reikia mokėti kitas kalbas. Kai Danijoje yra dvi oficialios kalbos – anglų ir danų – tai tada...

... ar Šveicarijoje...

... na ten iš viso makalynė. Bet tik tada žmonės gali mokėti tiek, kad galėtų rašyti. Ir kokia kalba lietuviai galėtų rašyti?

Sakykime, rusiškai. Juk Rusijos rinka milžiniška.

Mano amžiaus žmonės rusų kalbą moka. Ir čia, Los Andžele, rusų gyvena koks pusė milijono – manau, pats matei. Kai susitinku rusus, aš su jais rusiškai kalbuosi. Sprendžiant iš atvykstančių iš Lietuvos, dvidešimtmečiai, nauji atvykėliai, kalbasi angliškai. Jie anglų moka, o rusų – ne. Tai ką čia pradėsi rusiškai rašyti. Be to, manau, tegul visi daro tai, ką nori daryti, nereikia sau užsikrauti naštos rūpintis lietuvių literatūra. Arba muzika. Visada atsiras koks žmogelis, kuris sėdės ir rašys.

Žinoma, štai Kutavičiui reklamos nereikai. Jį jei klauso Vokietijoje, tai pirmiausia kaip XX amžiaus kompozitorių, tik po to Lietuvos. Tačiau literatūros padėtis kiek kitokia. Neišvertus nesuprasi. Visada išlieka vertimo aspektas. To nereikia žiūrint į tapybą, architektūrą, šokį.

Galbūt būtų galima paskatinti vertimus, ir vėl viskas susiveda į pinigus. Tik iš kur jų gauti? Štai, kai prasidėjo konfliktas su arabais, musulmonais, tai pasirodė, kad trūksta vertėjų iš arabų kalbos. Iki tol jų nereikėjo. Prireikė, atsirado pinigų, ir iš karto atsirado vertėjai. Iš universitetų, iš kitur jų surado. Taigi, reikia konflikto. Lietuviams reikia kur nors įsivelti...

... kad jėgos nelygios. Kur čia lietuviams...

O kodėl? Štai Osama bin Ladenas – irgi jėgos nelygios. „Alkaida“ – kur gi čia su Amerika sulyginsi?

Bet jie po visą pasaulį pasklidę – kaip internetas. Nesugausi už uodegos. Ir Amerika apsiriko – pamanė, štai čia vieną šalį sunaikinsime, ir baigta su terorizmu.

Čia ne Amerika, bet Bushas sugalvojo. Čia jo problema. O mums, lietuviams, gal reikėtų kokios naftos pasikapstyti, nenuleisti rankų. Kad ir prie Kretingos...

Juk toje zonoje konfliktas su latviais ir buvo. Jūroje nepasidalinome naftos telkinio. Tai, sakyčiau, konflikto reikėtų su lygiaverte šalimi... Latvija, Baltarusija...

Bet kad iš ten pinigų vertėjams nebus. Reikia įtraukti dideles valstybes.

Gal tada geriau dvi dideles sukiršinti...

Būtent, ką nors reikia sugalvoti. Naują Sarajevą. Nušauti princą įpėdinį.

Na taip... Vis tik dar apie rašymą. Minėjote, kad vis dėlto geras mintis fiksuojate, laukiate jų.

Apie gerumą Maugham‘as gerai pasakė: jei parašai tekstą ir jis tau patinka – tai iš karto mesk, nes jis yra visiškas šūdas. Kai parašai, tos mintys atrodo gražios, bet...

Vienas lietuvis autorius yra pasakęs: jei parašai tekstą ir jis patinka kitiems - iš karto išmesk.

Tai matai – mintis reikia tikrinti tol, kol jos niekam nepatiks.

Jei pradeda galbinti ir šlovinti – tai žinok, kad eini neteisingu keliu. Taip indai kalba, daugiau turėdami mintyse dvasinį kelią. Bet apie jūsų kūrybą, tuos du romanus – juk juos iškart gerai įvertino?

Na, ne iš karto...

Jiems pasirodžius, buvo sakoma, kad tai lietuvių literatūroje įvykis.

Nežinau... paimk tų laikų Lietuvos kritikų atsiliepimus, jie visi prasti. Bet kažkaip žmonėms labiau patiko, o imigracijos kritikai...

... Šilbajoris...

... taip, jie gerus atsiliepimus parašė, ypač Aleksandravičius.

O ką Algimantas Bučys? Nejau ką nors blogo parašė?

Ne, man rodos, kad nieko nerašė. Tačiau įvertino, prie manęs priėjo aludėje susipažinti. Tai buvo jo gražus įvertinimas – nebūtų patikę, nebūtų priėjęs susipažinti. Ir alaus nebūtume išgėrę. Tada Boitaras išvertė į vengrų kalbą ir nuo ten pradėjo plisti vertimai į kitas kalbas...

... ir tada rezonansas pasiekė Lietuvą, ir joje pasigirdo oficialių atsiliepimų... Beje, esu išgirdęs įdomią kritinę mintį, kad jūsų romanai parašyti Nietzche‘s įtakoje.

Manau, kad tokia mintis iš piršto laužta. Nesu Nietzche‘s studijavęs. Esu gal vieną jo knygą skaitęs. Ir be didelio entuziazmo. Antžmogis...

Ne antžmogio prasme, daugiau minties dėstymo, nuoseklumo ir tam tikro paradoksalumo atžvilgiu.

Bet Nietzche‘s kūryboje daug aforizmų... Taigi - sąmoningai tikrai ne.

O tada kokie autoriai turėjo įtakos?

Įvairiais laikais įvairūs. Kai man buvo 17-18, labai Hemingway patiko, jo rašymas, jo sakiniai, kai kažkas lieka už paveikslo.

Mane Algimantas Kuras vis moko – sako, turi rašyti kaip Hemingway. Sako, jo nėra nė vieno nereikalingo žodžio.

Taip, jis patiko, daug kas patiko. Pavyzdžiui, man labai patinka Daukantas. Lietuvis, o Lietuvoje, man rodos, nepakankamai įvertintas. O iš užsienio autorių – tik kai pasirodo lietuviški vertimai. O paskui tampa neaišku, ar man patinka Lotynų Amerikos rašytojai, ar man patinka Valdas Petrauskas.

Bet 1970-1980 metais originalų iš esmės ir negalima buvo gauti.

Kam tie originalai, aš nemokėjau kitų kalbų. Aš nepretenduoju į jokį originalumą. Tik dabar galiu sakyti, kad moku kitas kalbas. Anglų moku geriausiai, ja maloniausia skaityti. Lietuviškai ar rusiškai jau ne taip smagu.

Anglų pati skalsiausia kalba? Tai gal lietuviai rašyti nebemoka, jei sunkiau suprasti lietuviškai?

Kad ne, manau, čia mano problema. Tiesiog atpratau skaityti. Jei skaitai, tai teksto nematai, tiesiai pagauni reikšmes. Konkrečiau – jei lietuvišką tekstą aš paskaitau kartą per mėnesį, tai angliškai skaitau kasdien. Todėl lietuviškai jau matau tekstą – žodžius, sakinius. Ir rusiškai tas pat.

Minėjote, kad fotografija yra pragyvenimo šaltinis. O meninei fotografijai nelieka laiko? Fotografuoti savo malonumui?

Taip, nelabai lieka. Be to, meninė?.. Reikia organizuoti sąlygas – studiją, apšvietimą ir t. t. Juk nenuspausi gatvėje mygtuką...

Kodėl gi ne? Galima nuspausti. Ir būtent pagauti akimirką.

Na, vis tiek turi arba rasti, ką įsivaizduoji, arba organizuoti. Pats fotografavimo aktas yra labai nedidelė dalis, palyginus su visu gamybos procesu. Fotografavimas tėra viena šimtoji sekundės, o visam kitam tikrai nėra laiko. Dėl meninės fotografijos neturiu ambicijų, nelabai ir suprantu, kas būtų vadinama menine.

Sakyčiau skirtumas kaip tarp meninio filmo ir reklamos. Žinoma, gal ne toks kontrastingas. Bet žiūrėkime į lietuvių fotomenininkų darbus – Budvyčio, Balčyčio, Pačėsos – štai meninė fotografija. Juk žinote juos, štai ten kažkas yra.

Na, aš iš viso nežinau, kiek fotografija gali būti menas. Diskusijos apie tai tęsiasi...

... hmm... na taip... drąsiai... O kas dar iš menų domina? Literatūrą išbandėte, fotografija dabar artima. Muzika? Architektūra? Tapyba?

Muzikos vis klausausi. Ir su amžiumi vis daugiau.

Kokią muziką klausote?

Roką. Naują roką. Senas kažkaip nebesiklauso. Na, kokie „Led Zeppelin“ - tvarka. Bet daugelis kitų... labai aiškiai jauti, kad sena.

Bet štai, „The Doors“. Juk jie skamba taip, lyg dabar grotų. Skambesys labai šiuolaikiškas.

Taip, „Led Zeppelin“, „The Doors“, Janis Joplin, Jimi‘s Hendrix‘as – jie nesikeičia. Bet daug grupių, grojusių tuo laiku, nebesiklauso. Pavyzdžiui, „The Beatles“. Nebegaliu klausytis – taip pelenai iš jų byra. Todėl norisi kažko naujo. Jei iš vėlesnių, tai kokie „AC/DC“. Geri, man tinka. Dylanas visas – aišku. Bet štai, pats paskutinis jo diskas, su senu balsu – jau erzina mane. Kai muzikantai seniai, neinu į jų koncertus, neįdomu.

Beje, prieš kelias dienas su broliu buvome „The Police“ koncerte.

Na, ir?

Gerai. Labai gerai groja. Tik trise, be jokių pagalbinių grupių, ne kaip „Pink Floyd“ ar „Genesis“. Ir nustebino Stewart‘as Copeland‘as – būgnininkas. Virtuozas, unikalus muzikantas. Neįtikėtinas ritmo pojūtis, kaip džiazo muzikanto. Sting‘o unikalus vokalas, ne veltui moterų numylėtinis. Andy Summers‘as vis nepataikydavo į natą – bet tai, manau, buvo sugalvota. Taigi, jiems smėlis dar nebyra.

Koncertas - įdomus dalykas. Pavyzdžiui, Prahoje man patiko. Koncerte susidaro tarsi komuna, žinoma, marichuana dalyvauja, alus...

Aaa... tai Woodstock‘iška atmosfera...

Būtent. Tie žmonės gerai nusiteikia.

Minėjote naujas grupes. Kas gi roko muzikoje įvyko naujo?

Revoliucijos jokios.

Britpopas? „Radiohead“? „Coldplay“?

Kad šitie jau seni. Dabar yra „Arctic Monkeys“. Britų, škotų muzika dominuoja, labai keisti jų pavadinimai. Pavyzdžiui, australų grupė „Helsinkio architektūra“. Arba škotų grupė „Boards of Canada“. Arba amerikonų grupė „Šaukštas“.

Žinau – „The Spoon“. Bet kad roko grupės visada tuo garsėjo. Pavyzdžui, „Orchestral Manouevres in the Dark“ arba „Psychedelic Furs“. Kokie nuostabūs pavadinimai! Tačiau mane erzina į garsenybes orientuoti pavadinimai, pavyzdžiui, „Rembranto dukterys“, „van Gogo sūnūs“ ir pan. Tai rodo labai prastą vaizduotę.

Dar klausausi bliuzo, folko muzikos. Štai tokia Lucinda Williams. Ji labai patinka, turiu automobilyje, duosiu jos kompaktą.

Bliuzas? Senas bliuzas? O kaip džiazas?

Ne. Kažkaip ne. Labai daug turiu diskų, bet kai kurie vis lieka paskutiniai eilėje, vis nepasiekiami - dažniausia džiazo. Žinau, kad jis geras, ir kai klausau, man jis patinka, bet į automobilį nepasiimu.

Na, ten turi itin garsiai skambėti „AC/DC“ ar „ZZ Top“...

Man dabar labai patinka toks „Gotan Project“, tango muzikos projektas. Ir jų pavadinime yra žodis „tango“, tik skiemenys sukeisti vietomis.

Algimantą Kurą prisimenate? Jis minėjo, kad ne kartą jo studijoje klausydavotės džiazo, žinoma, prie dažno alaus ir vyno.

Ne tik studijoje, eidavome į Tarasovo ir Ganelino koncertus. Man apskritai visokia muzika patinka.

O XX amžiaus muzika. Reich‘as, Glass‘as, Riley?

Na, gal jie man per sudėtingi. Tos muzikos taip gerai nesuprantu. Kai atsirado atonalinė muzika, man ji nelabai...

Schoenberg‘o išdaigos – tai buvo taip seniai...

Tokią muziką klausytis reikia išsilavinimo...

Taip tik atrodo. Ir aš maniau, kad ta muzika nesuprantama ir neklausoma. Priešingai – reikia klausytis, ir išgirsi....

Arba taip, teisingai.

Ir literatūra tokia pat atrodo. Štai Camus – na kur jau ten suprasi filosofiją. Ir ką – skaitai ir supranti. Viskas artima ir aktualu.

Taip. Ko gero, priklauso, kaip tą muziką pateikia, pristato. Mokykloje, pamenu, sakydavo, įsiklausykite ir pamatysite, kaip javai banguoja. Klausiausi ir nematydavau. Ir apskritai to vizualinio elemento muzikoje man visai nereikėjo. Dabar kai klausai, tai girdi muziką, ir nieko nereikia įsivaizduoti.

Mokyklos laikais apskritai buvo neigiama pažiūra į klasikinį meną. Pamenu, mus prievarta tempdavo į Operos ir baleto teatrą, o daug smagiau namuose rėkti su „Sex Pistols“. Tik suaugus gali aiškiau spręsti, kur kas ir kaip... Ar į Lietuvą neketinate grįžti?

Ne. Per šalta, niūru. Man ten nepatinka. Štai čia, Kalifornijoje, jaučiuosi savo klimate. Jei negaliu vaikščioti su šortais, tai tokio klimato man nereikia. Štai mano žmona vis prisimena Lietuvą, metų kaitą. O mane nupurto nuo drėgmės, šalčio, tamsos.

Bet atšilimas artėja, sako vis šilčiau darosi Žemėje.

Laukiu nesulaukiu kada bus atšilimas.

Kad vanduo labai pakils...

Manęs nepasieks... Be to, nebūtinai daug pakils. Juk Šiaurės ašigalyje žemės nėra, todėl krantas dėl ištirpusių ledų nesumažės. Ir jei 5 centimentrus nurėž nuo pakrančių, tai nieko baisaus.

Žada vertikaliai 71 metrą sausumos atimti.

Manęs vis tiek nepasieks.

Kurioje vietoje gyvenate?

Holivude. Pro langą matosi žvaigždžių pėdsakai. Taigi gali visą miesto centrą užlieti, o manęs per kalną nepasieks.

O žemės drebėjimo nebijote?

Ką čia bijoti. Pirmiau gali pakliūti į autoavariją, ir joks drebėjimas nebus baisus...

Ačiū už pokalbį. Linkiu sėkmingai sulaukti atšilimo, nepamiršti lietuvių literatūros ir susitikti kultūros pasaulyje.

2007 vasara, Los Andželas

„Naujoji Romuva“, 2007 Nr.3