Gale lauko stūksojo senas, visų pamirštas kėbulas. Kadaise jis buvo visavertis savivartis, sklidinas gaivališkos gyvybės ir stačiokiško sąmojo, lakstė duobėtu žvyrkeliu ir mėgo aštrius posūkius. Netekęs vilties sulaukti pensijos, nutrenktas į galulaukę kėbulas į valias grožėjosi kiečių stiebais, bendravo su varnalėšomis ir dilgėlėmis, klausėsi kurkliukų giesmių ir svajojo apie keturias lengvo elgesio padangas. Puoselėdamas neaiškias viltis kėbulas visiškai surūdijo, jo šonus papuošė kiaurymės, pro kurias žvaliai žvalgėsi žalia žolė. Laikas bėgo, stojiškas stūksojimas nekito, planai sulaukti orios pensijos išsisklaidė. Senajį kėbulą apėmė neviltis. Ir jis apsisprendė. Garsiai girgžtelėjęs senjoras virto tirštu rūdžių debesimi: atrodė, kad galulaukėje ant žolės kilimo krinta raudonas lietus... Raudonas kilimas tartum žaltys nuvingiavo tolyn, ir niekas negalėjo suprasti, kaip rūdys nesibaigia. O jos nesibaigė, nes ilgesys yra begalinis. Ir tada, kai kilimas pasiekė duobėtą vieškelį, juo ėmė riedėti padangos. Padangų buvo gausybė: plonų, storų, naujų, senų, žieminių, vasarinių, ekologiškų, netgi asimetriniu raštu, jos patenkintų išrankiausią skonį. Įvairialypės padangos jautė ore tvyrančias ir niekaip negalinčias suirti vienišo kėbulo svajones, geidavo jas išpildyti, bet... buvo per vėlu. Netrukus galulaukėje vienišavo niekam nereikalingų padangų stirta.