Velykos be Velykų... Kavatina Kupos krante...

Iš kelionės

Tebus tokia ne(šventės) programa... Gali tokia būti. Perskaičiau Inezos Juzefos Janonės ir Jurgio Buitkaus knygą „Buvo nebūtinai“, esu pagautas įkvėpimo, o ir labai džiaugsmingas. Nereikia dusintis minioje, nereikia eiti į pamaldas šventykloje, nereikia Atpirkėjo žadinti, budinti, kelti iš miego. Jokių budėjimų, raudojimų, giedojimų, šūkavimų, maldų ir maldavimų, atsiprašymų ir prašymų. Jokių derybų nei su dievais, nei su velniais, nei su angelų ir šventųjų armijomis. Galima šią valandą džiaugsmingai pailsėti, pasidairyti po apylinkes. Dieviškas kraštovaizdis. Ramu ir tuščia danguose, Vatikane, Pandėlyje, Žeimelyje, Velykiuose, Lygumuose... Išvažiuodamas spėju pasiklausyti gyvų poetų balsų iš 2019 m. poezijos pavasario. Švieži, jauni balsai, žinau, kad tie žmonės gyvi, kad dabar Dabartis, kad jie savo balsais, kaip moka, išeina ir norisi skaito eilėraščius. Man patinka I. J. Janonė – nesuvaržyta jokių protokolų, atsipalaidavusi, pasitempusi, nebijo, nesidrovi kalbėtis, leidžia sau jausti, patirti, nesislepia. O ir Jonas Mekas, paraginęs gyventi be jokių formulių. Laisvas iš prigimties. Daręs tai, ko geidė, nesustabdomas. Verkęs, rašęs laiškus mamai, filmavęs, maivęsis su plačiabryle skrybėle, snūduriavęs prezidentės priėmimo iškilmėse. Leido tas patirtis sau. Ir labai gerai.

Sėdžiu ant JIEŠMENS kranto. Velykoms tebus poetų ir vertėjų Zitos Mažeikaitės ir Mariaus Buroko eilėraščių knygos „Esanti“ ir „Švaraus buvimo“. Ir paskutinis Albero Kamiu „Maro“ puslapis. Maro metu (garsiai juokiuosi pats sau, nenešioju apsauginio antsnukio, neturiu, kas mane pavedžiotų popietėje ar pavakaryje, todėl laisvai vaikštau pats) derėtų skaityti Oskarą Milašių arba Jurgį Baltruškaitį, su dabarties patyrimais ir melais netinka Maironis ar Baranauskas. Neišgelbės žmogaus, o ir pasaulio nei knygos, nei kultūra, nei ekonomika. Niekada neišgelbėdavo. Užsiimti kažkuo vis tiek reikia, t.y. apsigauti. Turiu šimtus mokytojų, auklėtojų, patarėjų, padėjėjų (gaila man jų, išsekusių, tikinčių gėrio pergalėmis, amžinuoju gyvenimu, prisikėlimais, neturinčių minčių, idėjų, gi todėl jiems taip sėkmingai ir sekasi mokyti, auklėti, patarti, padėti...), pagarbiai jiems padėkoju už globą, apsaugą, patarimus su idiotiškom mėlynom dėmelėm, žemai nusilenkiu ir einu ten, kur man norisi eiti, skaitau tai, ką man norisi skaityti.

Sustojau prie JIESIOS. Maga pasižiūrėti, kas tapus ir anapus kranto vyksta šią valandą. Pasižiūriu Suvalkijon. Ar iš vaikystės vasaros ataidi, ar tikrai tolumoje girdžiu jaunas moteris dainuojant: „Grįskite, mergos, JIEVARO tiltus“. Kad ir epidemija, gyvenimas vis tiek teka taip, kaip jam reikia. O žmogus ir mirties akivaizdoje sapnuoja ir dainuoja ar pašnibždomis (iš)taria Gyvenimą. Juk daugiau nieko nežino, daugiau ir kitaip Dar nėra patyręs. Kūnas pasako, paliudija, reaguoja į dabartį, ką veikia siela, kaip ji jaučiasi, aš nežinau, nes neturiu anapusybės patirties. O kad jos neturiu, nesikremtu, nesisieloju.

Būtinai sustoju JIEZNE, pastoviniuoju, pasivaikštau miestelio centre. Tuščias, bet gana jaukus, galima gyventi, kur tu, žmogau, pasidėsi, kad kas ir ne visai taip, gyventi verta. Deklamuoju sau Nijolės Kliukaitės, parašiusios gyvenimu kvepiančius romanus apie G. Petkevičaitę – Bitę ir Šatrijos Raganą, eilutes „Jau saulelė“, šiandieninis hegzamentas, šiandieninės aktualijos, nereikia papildomai vartyti žodyno, įkvėptas K. Donelaičio „Pavasario linksmybių“ dalies (iš poemos „Metai“). Tai ir tariu sau tai, kas jos parašyta:

„Ant saulelė vėl atkopdama budina svietą,
sužeisti ir ramentais ginkluoti, mes mokomės šokt.
Jie nubus – tie nuskendę varliūkščiai – ir antys
sugrįš iš kelionių. Mes ir vėl kažką sėsim,
ekologiškai gal, tik nėr jau kada beišmokt,
nesgi rūgštiniai lietūs jau laisto graudulį mūsų...
Ale veizėk, mums ir vėl aure šypsos dievulis...
Nesuprasi tik, verkia ar juokias, lyg ledinis,
žvaigždžių užsūpuotas šaipokas mėnulis“.

Suplanavau nukakti ir aplankyti JEZAVITIŠKES. Lėtai važiuoju centrine niekuo neišsiskiriančio mažo kaimelio (gal su 26 gyventojais, 2011 m. duomenys) gatvele. Visai netoli Turgeliai, Šalčininkų r. savivaldybės teritorija. Su Hermana Glenda drauge dainuojame ispaniškai gal šimtą kartų „Nada Es Imposible Para Ti“ („Nieko tau neįmanoma“), kolei pabosta. Svarstau – juk ir čia, kaimelyje, kurį pravažiuoju  nė nestabtelėdamas, nutiko, (ištiko?) šiokios tokios Velykos. Turėjo taip būti. Juk ir čia gyvena šiokie ir tokie, bet žmonės.
Po visko, kas jau parašyta

Vėl šypteliu pats sau prisiminęs, nes gera tiek daug prisiminti, verstis pačiam, neprašyti pagalbos, išsisukti: „Dideliuose kalnuose/Maži žmonės/Tramdo trumpėjančią dieną/Juk ne jiems ji priklauso“. Jau pakaks, vėlus metas, metas sugrįžti namo. Velykos be Velykų scenarijaus. Patenkintas būtų Jonas Mekas, šypsotųsi, kad taip yra. Ir tikrai nieko blogo. Gyvenimas teka, gyventi galima. Sugrįžęs radau bičiulio, dramaturgo Kazio Sajos laiškelį, visada būtent tokių noriu, laukiu, jie man patinka. Taigi, gavau: „Kadaise perskaičiau šv. Tomui priskiriamą apokrifą: „Perskelk medį, ten rasi Mane; atversk akmenį – ir ten esu Aš...“ Mąstau – o gal Dievas ir yra tai, ką Jis sukūrė? Gamtos, materijos stebuklai, kuriuos Jis sukūrė, ir aš – gal didžiausias stebuklas, trokštantis juos atpažinti ir išsaugoti. Visa kita – daug mitų, legendų ir pasakų... Ieškančiam ir jos reikalingos“. Mielas Kaziuk, ačiū, turbūt taip ir yra, kaip svarstai, sakai ir man parašei. Velykos be Velykų. Kupos krante, užbaigęs savąją Kavatiną, padedu tašką. Užrašau savo vardą ir pavardę. Taip įpratęs Esu.

Daugiau nieko šiam kartui.