Kiekvieną pavasarį pamačiusi jas šalia arimuose
galvoju, gal tai mano protėviai...tėvai vaikščioja, sugrįžta...
Tikriau jų elegantiški siluetai iš ūkanų rytais pievose ar arimuose išnyra, pasitinka patekančią saulę… Ir į jas, į tas pačias ūkanas, subrenda atgal vakare paskui besileidžiančią saulę…
Nuostabiausia yra gervių giesmė, savotiškas šauksmas,
keliais akordais ataidintis...Susiliejantis su stirnų siluetais ūkanose... Nelyg sapne…