Psichologija ir egzistencializmas

Ir štai čia iškart peršasi du retoriniai klausimai: ar įmanoma ką nors išvis pažinti, nepažįstant pažinimo įrankio ir, ar gali  žmogus ką nors mąstyti apie egzistenciją,  jeigu pasaulis ir žmogus  nėra pažintas?

Tad  kai kalbame  apie  psichoanalizę, nesuklysime, jeigu  tam tikrus psichoanalitikus pavadinsime naujaisiais savęs pažinimo bei teisingo  gyvenimo mokytojais.  Taigi psichologijos dėka, sugražinamas ateistų   naikinamas iš religinės patirties išrutuliotas    krikščioniškas supratimas,  kad  siela gali žūti, jeigu  siela absorbuoja dvasinius objektus implikuojančius  blogį. Geriau pažįstant žmogaus psichiką,  kartu atrandami ir pastarųjų  dviejų šimtmečių modernios filosofijos ištrinti refleksijos objektai, implikuojantys žmogaus  dvasinę raidą bei   egzistencinės prasmės kryptį. O vertinat nūdienos empirinių mokslų  žinias apie sąmonę  iš akiračio reikia neišleisti ypač svaraus  neurologijos teiginio, kad sąmonės esmė yra proto kuriama informacija, kuri skirtingai negu žmogaus smegenys, neturi jokių fizinių savybių. Todėl galima sakyti, kad  psichoanalizė  yra mokslas tiriantis sąmonės informaciją nuo kurios tiesiogiai priklauso ne tik asmens,   bet ir  visos visuomenės raida.  Taigi tam  tikrą informacijos dalį (mąstymą bei jausmus, aistras  ir pan.), kaip  Platonas ir Aristotelis, galime vadinti žmogaus siela - psiche.  Neturinti jokių fizinių savybių ir todėl  nepatiriama žmogaus juslėmis, informacija yra pati didžiausia  nematoma veikiamoji jėga, kuri apsprendžia žmogaus bei visuomenės egzistenciją (būtent taip nūdienoje  pasakytų Laodzi arba Aristotelis, teigdamas, kad informacija yra materijos  įpavidalinimo principas). Kita vertus, juslėmis reflektuojami materialūs informacijos nešėjai (pvz., garsas, vaizdas ir pan.),kurie  juslių dėka  suaktyvina  smegenis bei jų skleidžiamą  elektromagnetinę spinduliuotę (pavadintą psichine energija). Tačiau vykstant mąstymu (minčiai  reflektuojant mintį), teikiančioms išorinę informaciją  juslėms dalyvauti nėra būtina.
  (Šiandieną visiškai aišku, kad  sąmonė yra ne  vien joje esančių minčių  refleksija, bet ir pasisavinimas informacijos plūstančios  iš išorino pasaulio. Sąmonei visiškai nėra  tinkama veidrodžio  analogija, nes į sąmonę patekusi informacija  išlieka. Psichoanalizės užduotis yra atrasti bei atpažinti tokią  informaciją, kuri sukelia ligas. Tokiu būdu, psichoanalizė, atranda žmogaus psichinės sveikatos formulę (dėsnį):  neatpažinus neigiamos informacijos - pasveikimas neįmanomas).
Neturinti jokių  fizinių savybių, Informacija, suaktyvina (pažadina)   fizines savybes turinčius  smegenis ir toks procesas ypač akivaizdus  motorikoje. Sąmonėje esanti  informacija  gali sukelti  subjektyvius vaizdinius bei garsus (sąmonės fenomenus), dėl kurių atitikimo objektyviai tikrovei (realybei)   gali kilti  nemažai klausimų.  
(Jog juslės suaktyvina  smegenis, neurologijos mokslo visiškai nestebina -  toks juslių veikimo procesas pasitelkus fizikos mokslą nesunkiai paaiškinamas. Tačiau kaip  pats mąstymo procesas bei juslėmis gauta informacija be fizinių savybių  sąveikauja su materialiais smegenimis,  empiriniam mokslui yra iš principo paslaptingas bei neatsakomas klausimas. Informacijai suaktyvinus smegenis, padidėja jų  skleidžiama elektromagnetinė spinduliuotė, kuri traktuojama kaip  psichinė energija. Tam tikri neurologai, vis dar beviltiškai bando paaiškinti  kaip suaktyvėję smegenys gamina informaciją, kita vertus tie patys neurologai teigia mąstymo aktyvumo svarbą, kad galėtų išlikti  neuroninės jungtys bei susidaryti naujos ir smegenys bei žmogus  galėtų funkcionuoti normaliai. Taigi procesas atvirkščias - informacija paveikia  smegenis ir todėl smegenų ar   psichinės energijos, kaip fizinių procesų, jokiu būdu  negalima besąlygiškai tapatinti su smegenų atžvilgių prioritetine nematerialia informacija).
Todėl nūdienoje,  akivaizdžiai naivus  R. Dekarto bandymas ištrūkti nuo to kas išoriška,  jusliška ir mąstant (reflektuojant)  vien savo mintis  pažinti   pasaulį. (Paduokit man švarią lentą – sako Dekartas ir  tokiu  šūkiu  jis  radikaliai nusisuka nuo Aristotelio pažinimo metodo implikuojančio sąlytį su pasauliu. Aristotelis teigia, jog dėl skirtingų apimčių žmogaus protas niekada negalės pranokti aukščiausio Proto. Tai  esminė Aristotelio  įžvalga sąmonės evoliucijai, kad žmogaus protas pažinime būtų dinamiškas ir  netaptų imanentinių, t.y., kad žmogus nesektų paskui iš žmogaus sąmonės kilusias  idėjas ar ideologijas, o pirmiausiai ieškotų tiesos. Myliu Platoną, bet tiesą myliu labiau – sako Aristotelis).
  Sekant R. Dekarto  pažinimo  metodu, kaip vieninteliu  teisingu,  rutuliojasi modernizmas, kuris galiausiai  sunaikina   klasikinį pažinimą,  tikrovę siekianti  apibrėžti objektyviai. XXa. ypač suvieši materializmas, tačiau    daug ko nebegali paaiškinti, tad pastaraisiais dešimtmečiais  transformuojasi į kitą materializmo formą - į modernų reliatyvizmą.  Bet turinys lieka tas pats ir  žmogaus sąmonė bei jos dėka vykstantis pažinimas aiškinamas materialistiškai – pasitelkiant teiginį, kad visa tėra judėjimas bei  kvantinę mechaniką. Tad reliatyvizmas,   klasikinę būties metafiziką  radikaliai atmetama.  Paminėti dalykai  yra pagrindinė priežastis, nulėmusi    reflektuojamo  metafizinio objekto (implikuojančio pamatines Europos vertybes)  pašalinimą iš filosofijos. (Klaidingas sąmonės bei pasaulio pažinimas nuo teocentrinės pasaulio sampratos   nuveda  į antropocentrinę,  kuri nūdienoje jau yra transformavusi  į suabsoliutintą  egocentrizmą). Nebeieškant objektyvumo, netekus  mąstymo universalijų,  negali būti  pagrįstos  kalbos apie kritišką mąstymą, sąžinę, bendras vertybes bei pan.   
Šiandieną  savaime aišku, jog be sąlyčio su pasauliu, žmogus nepranoktų gyvuliškų instinktų ir sąmonės  raida nevyktų išvis, t.y. mes išvis net nekalbėtume. (Bet kokios šiuolaikinės priemonės  skirtos pažinimui tėra papildomas juslių sustiprinimas,  pvz., kosminis teleskopas, dalelių greitintuvas ir pan., ir žinoma, - paprasčiausi akiniai).   Žodžiu, dekartiško pažinimo būdo naudojimas  palaipsniui stabdo sąmonės  evoliuciją, bet deja, apie tai  viešai ne ypač garsiai kalbama, neieškoma  kultūrinio nuosmukio priežasčių. Ateities žmogaus laimei, egzistencinė psichologija bei tam tikra psichoanalizė   bando  sugražinti objektyvios tikrovės ieškojimų  kryptį. Tiesa, šiandieninė psichologija dar  gana abstrakčiai skiria  gerus informacijos šaltinius nuo  blogų - t.y. žalojančių sveikatą (sakant abstrakčiai, omenyje turima  žmogaus kūriniai, literatūra, tapyba, muzika, įvairiausios šiandieninės medijos bei kiti informacijos nešėjai į sąmonę, pvz., Europoje jau daugmaž puse amžiaus ruošiami terapeutai, kurie atlieka gydimo muzika seansus).  
        Kaip žinoma, Europos  kultūrinė sąmonė   buvo maitinama  iš  dviejų pagrindinių  šaltinių  srūvančios informacijos – graikų filosofijos ir   krikščionių religijos. Tokiu  būdu  buvo rutuliojama vertybinė  tradicija, kuri  šiandieną  grėsmingai  byra.  O priežastis kodėl minėti kultūriniai šaltiniai baigiami užmiršti slypi  pažinime.
           Kad šiandieninė Europa serga,  jos   sąmonė (kaip mąstysena, mentalitetas)  turi problemų  matosi akivaizdžiai – aimanuojama iš visų pusių: gamtos alinimas, perteklinis vartojimas, malonumų bei   galios siekimas nesiskaitant su priemonėmis ir pan.  ir  t.t.  Taigi  dominuoja sąmonė, kurią vaizdžiai galime  pavadinti bėgimu paskui holivudiškas vertybes (tiesa, čia tik blogąją vertybių protegavimo prasme, nes  Holivude sukuriami ir labai vertingi filmai  Europos tradicinių vertybių atžvilgiu).
Žinoma, toks hedonistinis Europos  (ir ne tik) mentalitetas  - nieko naujo po Saule, nes jau senovės Indijos materialistai  Čarvakos (apie 600m. pr.Kr.)  teigė, kad gyvenimo tikslas – malonumas (kama), o priemonės tam tikslui pasiekti – turtas, ekonomika (artha). Moralė tėra iliuzija – teigė materialistai, nes  tikra yra tik tai, kas pajaučiama jutimais, todėl bet kokios priemonės siekiant turto yra geros. Tačiau drauge  atrandama ir tai, kad nežaboti malonumai labai greitai nuveda į kančią bei mirtį, todėl yra  kuriama  malonumų apribojimo sistemą. Kitaip tariant, gilinant pažinimą  -  rutuliojantis Azijos mąstymo tradicijai, jau senovėje  atrandama, kad  nežabota vidinė laisvė malonumams bei pan., veda prie  egzistencinės kančios ir galiausiai  į priešlaikinę   egzistavimo baigtį.  Pažinimo  dėka suvokiama, kad  vidinės laisvės neribojimas tėra  neišmanymas (proto tamsumas), kuris iššaukia kančią (blogį). (Todėl vėliau, kamasutros šventyklos yra apleidžiamos).
Taigi jau  senovės mąstymo tradicijoje (nevengiant kraštutinumų)   atrandami  labai  konkretūs  dalykai, kurie gerai paaiškina  esminę šiandieninės Europos kultūrinio nuosmukio priežastį.  Blogio šaknis – neišmanymas, ir jis agresyviai  sugrįžta iš praeities, tad naujai prikeliami blogį suponuojantys dalykai. Jų pražūtingą poveikį nūdienoje  byloja  vis labiau didėjanti poreikį  turinti psichologų pagalba. Modernizmui įtikinus, kad beprasmiška  ieškoti objektyvios tiesos, šiandieninis kiekvienas modernus žmogus turi  savo suvokiamą  asmenišką  tiesą,  laisvę bei moralę. Kiek žmonių – tiek tiesų.  Bet čia tik viena bėdos pusė.  Išoriškai laisvus bei liberalius  Europos (ypač vakarinės jos dalies) gyventojus matome nykstant ne tik tradiciškai kultūriškai, bet ir  fiziškai. Labai sparčiai mažėjanti europinį antropologinį tipą  keičia  ateiviai iš Artimųjų Rytų bei Azijos, kurie su savimi atsineša gan tvirtas kultūrines tradicijas, implikuojančias vidinės laisvės apribojimus. Stebint stipresnių  išlikimo bei įsigalėjimo   tikrovę, pravartu prisiminti  Č. Darvino evoliucijos teorijos teiginius, kad žūsta tik tie, kurie  neprisitaiko prie aplinkos bei įsigali stipriausi.  Tačiau stebėdami  senosios Europos civilizacijos griūtį ir  kartu prisimindami Č. Darviną, iškart susiduriame su  stulbinančiu paradoksu: ypač moderniai suklestėję  bei stiprūs  Europos gyventojai nyksta ir  užleidžia vietą silpniems (sakant stiprūs, omenyje turima išsivysčiusi Europos ekonomika ir kartu prisitaikymas prie  aplinkos bei aplinkos pritaikymas geroms gyvenimo sąlygoms). Taigi čia peršasi atsakymas, kad Darvino teorija nebus pajėgi išsamiai paaiškinti  žmogaus  evoliucijos.  jeigu ji akcentuos vien išorinius  fizinius veiksnius, bet   nebus labiau  akcentuotas  bei konkrečiau  apibrėžtas    žmogaus kultūrinis  faktorius suponuojantis žmogaus vertybinius prioritetus. Trumpai tariant, evoliucijos teoriją  yra  skubiai būtina  papildyti. Teorija privalo  aiškinti ne tik fizinę aplinką, bet ir metafizinę (kultūrinę), t.y. šiandieninis pažinimas privalo giežtai apibrėžti tokius informacijos nešėjus, kurie  gali  užtikrinti homo sapiens rūšies ilgalaikį išlikimą.
        Taigi kaip galima išsamiau pagrįsti, kad   nuo kultūrinio faktoriaus tiesiogiai priklauso visuomenės  egzistencija ir tokiu būdu  paaiškinti evoliucinį paradoksą?
Prieš akis turint neginčijamą faktą, kad žmogaus egzistenciją  lemia jo sąmonėje esanti  informacija, tai pasinaudojant  šiuolaikine terminologija, evoliucinis paradoksas paaiškinamas nesunkiai. (Naudojant informacijos sąvoką tampa beprasme pasąmonės sąvoka, nes neurologija neparodo tokios smegenų srities. Beprasme tampa ir  filosofinė transcendencijos sąvoka, nes informacija neturi  jokių fizinių savybių, ir ji egzistuoja visa  persmelkiančiai, t.y. informacija  randasi  tiek save apibrėžiančioje sąmonėje, tiek jos išorėje).  
Paradokso paaiškinimui, pirmiausiai suformuluokime  štai tokį  teiginį (tezę): klaidinga informacija sukuria klaidingą sąmonę, kuri veda į susinaikinimą.
(Taigi į sąmonę gali plūsti   tiek egzistavimą užtikrinanti, tiek neužtikrinanti informacija. Tad egzistavimo  lemiamas veiksnys yra tas, kad  mąstymo proceso metu būtų kuriama egzistencinė  informacija, kuri  ištrintų neegzistencinę).
O  dabar viskas labai „paprasta“ – norint eiti  egzistavimo bei evoliucijos  keliu ir kartu išsaugoti Europos civilizaciją, telieka  sugebėti  atskirti egzistencinę informaciją (kaip gėrį)  nuo neegzistencinės (kaip blogį).  
(Kad  jau nuo senovės  gėrio ir blogio skirimo klausimas buvo labai sunkus, byloja biblijinė mitologija bei   žmonijos dvasinių ieškojimų istorija iki Kristaus. Po Kritaus mokymo rutuliojama kultūrinė tradicija, kurioje vis aiškiau sugebama skirti gėrį nuo blogio. Kartu suprantama, kad tai sąmonės dinamiškas, evoliucinis procesas. XX a. antrosios pusės ateistiniai egzistencialistai reflektuoja savo modernistines  mantras, t.y. klaidingas idėjas bei teorijas  kilusias iš klaidingo pažinimo metodo, kuris   galiausiai  ir suformuoja  jų   klaidingą sąmonę, o  po to beviltiškai ieško atsakymo dėl pasaulio blogio.  Grąžomos   rankos dėl naujomis  sąlygomis, nauja  forma užgimstančio nužmogėjimo.  Ir tokus dalykus  vaizdžiai   parodo ateistas Sartras  savo romane  „Šleikštulys“).
Betgi  dar sąlyginai neseniai Europos  civilizacija pavojus tarsi  nekilo. Priešingai - dar Hegelis,  „Dvasios  fenomenologijoje“  išsako sistemingai    pagristą mintį, kad  Rytuose, užgimusi žmonijos dvasia,  Europoje  išsiskleidžia brandžiausiai - nuo abstraktybės prie konkretybės (pasak  Hegelio, tai ypač pasireiškia germanų tautų kultūrose). Kas mąsto abstrakčiai tas yra neapsišvietęs, primityvus -  1807 metais rašo  Hegelis.
(Protestantui Hegeliui akivaizdu, kad blogio ištrynimas iš sąmonės  - tai  visuomenės dvasinės raidos procesas, deja, neapseinantis be žmonių vaidų bei   karų, todėl jis, pradžioje pritaria Prancūzijos revoliucijai ir palaiko Napoleoną, tačiau vėliau savo nuomonę keičia.  Norėdamas atrasti tikrąją ontologija kaip pirmąją metafiziką, savo dialektikoje, Hegelis, Aristotelio teiginį, kad Dievas yra  „minties mintis“  tad Dievas yra dvasia, savo dvasią sutapatina su Dievo dvasią. Tokiu būdu, Hegelis pateikia mintį, kad Dievas tėra idėja esanti žmogaus prote. Taigi Hegelis, atveria duris filosofiniam ateizmui, kuris galiausiai pagimdė tris pražūtingas   ideologijas. Iš jų, dvi jau spėjo  pademonstruoti akivaizdų nužmogėjimą, o trečioji subtilesnė, ji dar šliaužia  -  tai vartojimo bei turto lenktynės  vedančios į globalią Žemės katastrofą).
Kaip žinoma, Hegelio laikais  dauguma europiečių reflektavo teologiškai  apibrėžtus religinius objektus.  Bet sąmonę į praeitį bloškianti  ateistinė abstrakcija jau veržėsi pro  Europos langus (Čia gerokai  pasidarbavo A. Schopenhaueris siūlydamas Dievą pakeisti menu. Tačiau vėliau, F. Nietzche, pateikia ypač įžvalgią  mintį, kad Dievą keičiant į garbinančių Dievą – Asmenį sukurtus kūrinus, Dievas negalės būti galutinai ištrintas iš sąmonės).
         Tad evoliucijos paradokso  paaiškinimui yra svarbu parodyti kaip   sielos pažinimo dėka, surandami  senieji refleksijos objektai implikuojantys  egzistencinę informaciją (gėrį).
          Graikijoje, mokymai apie   vidinį savęs  pažinimą tiek be religinio dėmens (tiesa, garsusis „pažink  save patį“ iškaltas Delfų šventykloje),   tiek su religiniu dėmeniu, buvo  žinomi jau nuo senovės laikų.  ((Pvz., graikai, savo šventyklose (o drauge ir gydyklose)  religinį dėmenį  naudojo sapnų analizei,  kaip informacinio ryšio užmezgimą su aukštesne (išorine) tikrove,  kad  būtų galima nustatyti sudėtingesnių ligų priežastį (kitaip tariant, žmogui reikėjo išsiaiškinti kas jame nepatinka dievams)). Po to kai į graikų mąstyseną   įžengia  Sokratas, kuris užuot išdavęs savo vidinius įsitikinimus verčiau pasirenka mirtį, Graikijoje, iškeliamas  žmogaus egzistencinis klausimas. (Suklesti filosofinės mokyklos, kuriose keliami dorybių ugdymo bei nuo jų priklausomo gyvenimo kokybės klausimai. Tokiose mokyklose, išskyrus epikūrininkus, Sokratas pripažįstamas autoritetu. Sokratui charakteringas  religinis dėmuo, parodantis jo mąstomų dievų savybes. Pieš  mirtį, Sokratas savo mokiniams sako, kad jo  atrasti vidiniai dalykai brangūs ne tik jam – anot Sokrato, jie  ypač patinka dievams).
Taigi  savęs pažinimas  buvo viena iš  svarbiausių  mąstymo krypčių. Platonas  sakė, kad aistros tai sielos  būsenos (afektai)  bei ligos, tačiau  aukštesnė sielos dalis – įniršis yra gėris, nes iš jo gimsta iniciatyva bei narsa.   Bet  vėliau, etikos suabsoliutinimą pranokstantys  stoikai, tokį  platonišką  teiginį   atmetė ir laikėsi  minties, kad aistros savo esmėje yra ydingas dalykas  -  tai sielos ligos  ir be to  aistros prieštarauja sveikam protui. Šias stoikų mintis  perima  pirmųjų amžių  krikščionys – dykumos tėvai. Savęs  pažinimas buvo  išrutuliotas  metodiškai tiriant  aistras, jas  klasifikuojant  ir paaiškinant jų poveikio pasekmes.  Stengiantis nenukrypti nuo Kristaus mokymo, ligas sukeliančios aistros  buvo personifikuotos kaip šėtonas -piktoji dvasia, o gėris traktuojamas kaip esminė  žmogaus sielos dalis, kuri yra  iš  Dievo, t.y. buvo teologiškai  konkrečiai apibrėžtas ir atskirtas  blogis nuo gėrio. (Šiandieną yra literatūros, kurioje psichologijos specialistai teigia, kad dykumos tėvų atrasti dalykai savo esme atitinka nūdienos psichologijos pačias giliausias įžvalgas  bei aiškinimus analizuojant psichinės sveikatos sutrikimus, tačiau  naudojant sąlyginai kitokią terminologiją).
 Vertinant  šiuolaikinę psichoanalizę  tai religinis  dėmuo dalinai išlieka nes žinomos  dvi psichoanalizės  kryptys: materialistinė - ateistinė (froidišką) ir teistinė  (pvz. K.G. Jungo formuluotėse  apie kolektyvinę  pasąmonę, galime įžvelgti išorinį intelektualinį dėmenį   individo sąmonės atžvilgiu. Žinoma, nūdienoje  religinis dėmuo  ryškiausiais   priklausomybių  ligų gydimo tam tikrose metodikose, kuriose  akcentuojamas kreipiamasis į aukštesnę išorinę jėgą).  Krikščioniško mokymo apie sielą esminis skirtumas nuo ateistinės psichoanalizės, kad  religiniuose mokymuose  teigiamas sielos amžinumas, o ateistinėje sampratoje  tokio amžinybės matmens nėra. Prie didžiųjų ateizmo ideologų. priskiriamas Froidas, klasikinę sielos sampratą  tiek suvulgarina, kad iš jos telieka  dauginimosi bei išgyvenimo instinktai. (Akivaizdu, kad Froido psichoanalizė ypač ženkliai prisideda prie  neegzisrencinės informacijos).
Taigi kalbant apie tam tikros psichoanalizės dėka atrandamus modernizmo išbarstytus dalykus, esmių esmė,  kad jau tiek stoikų, tiek pirmųjų  dykumos tėvų savęs pažinimo patirtis  atskleidžią štai tokią socialinę tikrovę:  neįmanoma  sukurti bendro gėrio siekiančios visuomenės,  jeigu  jų  nariai  pasiliks klaidingoje sąmonėje, t. y. bus neišmanėliai ir  apsiribos instinktais bei iš jų išplaukiančiomis aistromis. Tad gėrio šaknis glūdi  vidinės laisvės apribojime, t.y.  pažinime, išmanyme. Blogio galutiniam ištrynimui iš sąmonės, neužtenka sąmoningumo bei gėrio idėjos refleksijos.  Toks dalykas įmanomas  tik su  religiniu  dėmeniu – kaip asmens giliausio   meilės santykio (agape) su Dievu – Asmeniu, kurio žmogus nebegali išduoti (tai pranoksta sąmoningą valios aktą). Tokiu būdu ugdomas įsijautimas į kitą (empatija) be kurio sukurti gėrio visuomenę neįmanoma. Tačiau čia dar ne viskas. Drauge atrandama, kad žmogus nėra savo dvasinės  raidos vadovas - jo mąstymas privalo turėti  bendro objektyvaus Gėrio (Dievo) kryptį.  Štai  kur slypi darvinistinės teorijos paradokso paaiškinimas:  išskirtinę  gyvūnų rūšį  - žmogų,  evoliucija, kaip egzistencinė informacija, priverstinai tempia  bendro Gėrio kryptimi, kurio objektyvią sąvoką  rutuliojo pažinimą plėtojanti  tam tikra Vakarų filosofija bei teologija. (Evoliucinį principą, žydai patiria dar iki Kristaus, deja, jie  neįžvelgia evoliucinio dinamizmo. Evoliucinis dinamizmas ypač akivaizdus Hegelio filosofijoje). Taigi nenorit išnykti nuo Žemės paviršiaus   yra būtina išsivaduoti iš klaidingos sąmonės, t.y. privalu  atpažinti klaidingus reflektuojamus  objektus ir nuo jų atsiriboti.  Savaime aišku, jog siekiant  tokio tikslo yra būtini atitinkami mokytojai bei jų pavyzdžiai. Tik tuomet  įmanoma siekti empatinės būsenos  pranokstančios   sokratišką (šiandieniniame sąmonės evoliucijos etape nebepakanka sokratiškos gėrio meilės sampratos, kuri neįmplikuoja krikščioniškos empatijos). Taigi vakarietiškos kultūros raidai  neužtenka  išorines laisves ribojančio įstatymo, bet niekaip negalinčio apriboti nežabotoje vidinėje laisvėje suponuojamų instinktų bei jų diktuojamų poreikių, kurie galiausiai pasireiškia kaip asmeninis ir socialinis  blogis (antikultūra).
(Dėl mokytojų tai omenyje turima tokie mokytojai,  kurie  sugebėtų  paaiškinti, pavyzdžiui, ką galėtų  reikšti  šių metų Vilniaus knygų mugės į abstrakciją kviečiantis pastmodenistinis šūkis, kad „reikia gyventi be formulių, reikia būti atviram“.  Tokį pamokymą gyvenimui blogąją prasme, savo ieškojimuose pasaulis jau yra išbandęs, tad šiandieną  paraidžiui  jį suprantantys – tai geriausiu atveju būsimi pacientai laukiantys prie psichoanalitiko kabineto durų).
Taigi egzistencinė psichologija ir tam tikra psichoanalizė, palaipsniui sugražina  teisingą  pasaulio pažinimo metodą.  O  tai reiškia, kad būtina atsisukti į sąlytyje su pasauliu  gyvenusios žmonijos  patirtį, į objektyvios tikrovės, o kartu ir tiesos ieškantį pažinimą,  kuris nūdienoje  implikuoja išrutuliotą būties metafiziką bei  teologiją. Į tokią teisingą sąmonę, galinčia išgelbėti pasaulį, pakviečia Heideggeris  (deja, tik vėlyvuose apmąstymuose) ištardamas žodį „Dievas“. Šis žodis, Heideggeriui nėra abstrakcija,  jis suponuoja tradicinę krikščionišką  Dievo sampratą bei teologiją (kurią jis ankstyvųjų ieškojimų kelyje atmetė kaip žlugusią metafiziką).
P.S. Papildomai dėl reliatyvizmo.
Ypač savo klaidingu bei anachronistiniu pažinimu išsiskiria modernus „mokslinis“ reliatyvizmas, kuris įrodinėdamas  objektyvios tikrovės, o drauge  ir tiesos   pažinimo negalimumą,  remiasi žiniomis iš fizikos mokslo  - judėjimu ir dalelės neapibrėžtumo principu. Mąstymą bei informaciją laikydamas fiziniu procesu, kur judėjimas vyksta pasiekdamas šviesos greitį, reliatyvizmas teigia, kad net  neverta formuluoti klausimo apie tikrovę, nes  tikrovė per tą laiką jau bus pakitusi. Argumentas implikuojantis neapibrėžtumo principą yra tas, kad jokių fizinių savybių neturintis mąstymas bei informacija yra prilyginama  kvantinėm dalelėm (materijai) ir teigiama, jog apie objektyvumą negali būti nė kalbos, nes  Heizenbergo neapibrėžtumo principas sako, kad vienu ir tuo pačiu laiko momentu negalima matuoti dalelės greičio ir  jos lokalizuoti. Tokį dalyką galbūt vaizdingiau paaiškina neatsiejamas nuo neapibrėžtumo principo, N.Boro papildomumo principas. Jis teigia, kad vienu ir tuo pačiu laiko momentu negalima stebėti dviejų reiškinio pusių, t.y. vienu ir tuo pačiu laiko momentu, galima matuoti, tik arba dalelę, arba bangą. Taigi neapibrėžtumo bei papildomumo principas (kaip vienas ir tas pats dalelės neapibrėžtumo principas)  teigia, jog  kvantų judėjimo apibrėžti objektyviai neįmanoma. Tokį materijos pažinimo dalyką,  reliatyvizmas pritaiko sąmonės veikimo kaip  mąstymo  paaiškinimui  ir teigia, kad tikrovės, o juolab jos objektyvumo paieškos neįmanomos.