Įklimpę pasakose

Tai „Dangus griūva“ ir „Vištytė ir gaidelis“.

Pirmoji – tai panikierių pasaka, kai nukritęs lapelis ant katinuko uodegytės vaizduotėje tampa visu dangumi. Panikos daug kartų išdidintas faktas sumažina mūsų racionalumą iki menko lapelio, o mus užvaldęs iracionalumas ima diktuoti visiškai tai situacijai netinkamus veiksmus. Šiai dienai – tai koronaviruso sukelta panika ir kruopų pirkimo bumas.

Jei nėra koronaviruso, randam kitą priežastį panikuoti. Tai tik rodo, kad mūsų piliečių branda atitinka mažo katinuko brandą. Bet tas mažas katinukas sugeba paskleisti paniką visame miške, kas reiškia, kad ir kiti piliečiai ne ką daugiau suaugę. O tada prasideda kita pasaka, kurioje, vietoj to, kad su pamušta akele būtų kreipiamasi pas gydytoją, puolama ieškoti kaltų, o jų kaip nėr, taip nėr, nes kiekvienas pasakojimo grandinėje išnyrantis veikėjas nurodo į aukščiau stovintį. Ne, aš neatsakingas už tai kas vyko ar dabar vyksta, ir taip be atvangos po Lietuvos dangumi, kurio aukščiausias taškas (taip ir norėjosi parašyti dugnas) yra seimas, vyriausybė ir prezidentas.

Štai kodėl, ką mes beišrinktume, savo kaltę ir atsakomybę projektuosime į juos, ir užtat niekad nebus tinkamo seimo ar prezidento. Kol kas jie mums tam ir reikalingi, kad būtų kalti už mūsų pamuštas akis.

Įdomu tai, kad abiejose pasakose, tam, kad jos pagaliau pasibaigtų, atsiranda meška ar vilkas, kurie viską vienaip ar kitaip sutvarko, nes patys iš to rato išeiti jau nebegalim.

Ir tai tik dvi pasakos, kurių veiksmas mūsų krašte taip ir nesibaigia. Aišku, yra ir kitų, bet šiandien prisiminiau būtent šias.