Atsigerti rūdžių vandens

///

Gulėjau atmerktomis akimis

prisiplojusi
prie ledinės sienos prišalo nutirpusi ranka
vagonas daužė ir supo
pro išdaužtą traukinio langą
įsiveržė juodas vėjas nakties
ir rovė plaukus
ir laižė akis deginančiu smėlio karščiu
gulėjau atviromis akimis
daužėsi brūžavo kažin kokios geležys
užpustė mane smėliu
užkapojo aštrios smiltys išdžiuvusias lūpas
nei lašelio tyro vandens
užklojo smėlis mano žirgą
rūdijo mano kalavijas po mediniu gultu
gulėjau atviromis akimis
nebebijojau ničnieko
bet vis dar troškau troškau
ištroškau
norėjosi keltis dar kartą
nubėgti į pievą kur guli pamestas
mano vaikystės skardinis kibirėlis
ir atsigerti rūdžių vandens
gal dar liko ant dugno koks mažas lašelis
ištirpusio sniego
gulėjau atviromis akimis
o plieninis traukinys vis daužė mane
ir kratė
niekur nesustodamas
nes mirtis neturi stočių

///

O debesys o debesys

lauke rugštynių
ar jūs čia plaukiat dėl manęs
ar aš plaukiu dėl jūsų
nušlitinėjau iki vandenyno
paklausti jo kas aš esu
įsiutęs šlykštus vandenynas
iškėlė plieno sienas -
jis graudus
man vienai jis šaukiau
tu vienas man esi ir viskas -

daugiau nebūna niekas niekada
ir aš šaukiau tai kas gi mano
gal tu esi toks didelis ir dėl manęs
gal tu esi man vienai
man vienai vienišai -
kaip amžinybės siena su manim
mirtim

2020.02.27