atsiprašau ar jūs jau buvote mirusi gal žinote kelintais

dievas davė dantis

padėjo ant lentynos

sako jeigu pasieki pasiimk

graužti galėsi juodą ridiką

padeda

tai lengva užduotis - bet jis davė ir skausmą,

pasakė jeigu turi sveikatos - šlovink o jeigu ne - tada šiaip keikis keikis kol nubusi -

pasaulyje ana-me, name, mene-

bet nei keiktis nei šlovinti

aš esu tyloje

tik eilėraščiai mane lanko

nesibaigia

xxx

Aš paklausiau kaimynės ant laiptų

atsiprašau ar jūs jau buvote mirusi gal žinote kelintais

aš - aš daug kartų - daug kartų

žinoma tai tokia sunki mokykla

gyventi mirti iš naujo

išvaduok išleisk atidarykite visus langus stogus duris

ne niekas negirdi kur mano vyrai vaikai

mano buvusio nebuvusio kraujo

Saturno provincijoje

ačiū Die kad jie ne čia

nes Žemė yra baisi labai baisi ir sielvartingai graži

bet dar daugiau nuo to viso žiaurumas

nes pasirodo mes ne visi vieno kraujo

nes tas grožis ir gimdo žiaurumą -

išmok atmintinai

tyliai tylėk sau pati

patylėk apie tai negalima kalbėti

Xxx

Lapkričio naktis. Lietus, kaip siena. Užsigeidei staiga jaukumo, Žiburio šviesaus ant stalo, rausvu gaubtu? Gal žaižaruojančios taurės? Jau viskas buvo. Juoda upė po kojom tavo guli paklusni, kaip senas kilimas lygus, nubluko raštai. Užsigeidei jaukumo? Staltiesės baltos, juodų akių, aukso dulkėm pabarstytais vyzdžiais? Gal užsigeidei jaukumo... Jau viskas buvo. Viską sudaužei - kam tau ta laimė nuobodi, tu niekam nebuvai ištikima, išskyrus brolį vėją.

Ir jau žinai, kokiam žaizdre tavęs jaukumas - tas nelabas - tyko. Tu nieko nebijok. Tau vėtra močia, tau tėvas pelenai - tave ant Viešpats rankų supuoja geltono vandenyno atšvaitai.

Negalima kalbėti.