Ne lepūnėliams

Atsėlina nuostalgija, brangūs žmonės, prisiminimai, kurie niekada nebegrįš, pildo dienoraščius, nuotraukų albumus ir vis ilgėjančius rudenio vakarus. Gyvenimo patirtis lyg sunkus, bet minkštas užklotas ima vilktis per vėjavaikiškas mintis.

Bet aš tikrai tikrai nesiskundžiu dėl savo amžiaus nes dar nė neįkopiau į penktą dešimtį. Aš tikrai džiaugiuosi, kad gyvenu tokį gyvenimą, kokį pasirinkau, o ne tokį, apie kurį žmonės ir visuomenė turi turėti nuomonę.

Nėra tobulo amžiaus - girdėjau tyrimus, kuriuose laikui bėgant žmonės tikisi vis mažiau pokyčių savo asmenybei, vienok, tie pokyčiai yra ženklūs. Gyvenimas atvirom akim, atvira širdim bei nenurimstantis noras kažką atrasti yra ne amžiaus valdomas dalykas, o tik mūsų pačių.

Kiekvienas galime rasti geriausią apžvalgos vietą ten, kur esame ir kokie esame. Išties, amžius yra reliatyvus dalykas - kai buvau vaikas, dvidešimtmečiai man atrodė beviltiškai seni. Ir būtent čia ir todėl noriu padėkoti už kiekvieną raukšlelę, kiekvieną randą, už kiekvieną skaudulį, nemiegotas naktis, negrįžusius pažadus, neištęsėtus susitarimus, išdavystes, laimingus šansus ir tą nepaliaujamai augantį bagažą ir dabar, kai jau žinau truputį daugiau nei vakar, galiu pasakyt, kad tikiuosi, kad po dar kelių metų jausiuosi tik protingesnė nei dabar.